Knygynuose jau pasirodė istoriko ir publicisto Bernardo Gailiaus romanas „Agentė“ („Aukso žuvys“, 2024). Prieš dvejus metus išleidęs debiutinį trilerį „Kraujo kvapas“, kurio istoriją įkvėpė pokario partizanų laisvės kovos, autorius pelnė skaitytojų simpatijas ir buvo įvertintas literatūros profesionalų. Naujausiame savo kūrinyje B. Gailius ir toliau tęsia trilerio žanrą, šįkart kviesdamas skaitytojus į kontrastais žaižaruojantį tarpukario Kauną.
„Agentė“ nukelia į 1938-uosius, opozicinio judėjimo prieš Antano Smetonos vyriausybę įkarštį. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir voldemarininkai pirmą kartą sutaria veikti kartu ir pagaliau priversti tautininkų prezidentą pasidalinti valdžia. Bet planus rezga ne tik jie. Dar viena politinio žaidimo dalyvė – komunistų partijos pogrindininkė Angelė Treigytė, nusprendžia pasitraukti ir pradėti naują gyvenimą Amerikoje. Netrukus Angelė susiduria su Valstybės saugumo departamento žvalgyba, atstovaujama Konstantino Astrausko. Šis susitikimas išjudina nenuspėjamų įvykių virtinę, kur pinasi aistra ir šaltas protas.
Tarpukario Lietuva, kurios miglotą viziją atsinešiau iš mokyklos suolo, staiga nušvito visiškai kitomis spalvomis.
Kalbėdamas apie pasirinktą istorinį laikotarpį, B. Gailius pasakoja, kad iki romano atvedusi pažintis su tarpukario Lietuva ir jos žmonėmis prasidėjo prieš kelis dešimtmečius Vrublevskių bibliotekoje, kur ateidavo ten mokytis ir ieškoti teisinės literatūros, o vėliau rašė tarpukario Lietuvos rezonansinių bylų studiją, pavadinta „Nusikaltimai „prie Smetonos“. Labiausiai tada patikę skaityti tarpukario spaudą, kurioje, be faktų, skleidėsi ir to laikmečio atmosferą.
Didžiausią įtaką tuomet padarė archyve rasti Jono Budrio atsiminimai „Kontržvalgyba Lietuvoje“. B. Gailius prisimena: „Tada dar net nežinojau, kad jo tikroji pavardė Polovinskas. Nieko apie jį nežinojau, bet jo atsiminimai atvėrė man istorijos ir gyvenimo gelmę. Tarpukario Lietuva, kurios miglotą viziją atsinešiau iš mokyklos suolo, staiga nušvito visiškai kitomis spalvomis. Svarbiausia, – ten gyveno žmonės.“ Todėl rašydamas romaną labiausiai norėjo perteikti ne tiek žinias, kiek pojūčius, ne papasakoti apie tarpukario žmones, o juos įsivaizduoti jų tikroje aplinkoje – tarpukario Kaune.
Rašytojas, be jau minėto Jonas Polovinsko-Budrio, mini ir Keistuolių teatro miniserialą „Tamangai“, sukurtą pagal Vytauto Misevičiaus romaną „Paskendęs uostas“, ir Vytauto Sirijos-Giros romanus „Raudonmedžio rojų“ bei „Buenos Aires“, ir net Antano Škėmos „Balta drobulę“. Visi skaitę šiuos romanus pajus minėtų kūrinių dvelksmą susipažinę su „Agentės“ veikėjais ir siužeto detalėmis. „Nepaisant visų šių įkvėpimų, „Agentė“ yra naujas kūrinys – mano kūrinys. Romano Kaunas yra tarpukario Kaunas, pamatytas XXI a. vilniečio akimis. Labiausiai norėjau parodyti tai, kas anuomet patraukė mane Vrublevskių bibliotekoje: gyvus žmones, painius likimus ir santykius, tarpusavio sąsajų ir sprendimų intrigą,“ – sako Bernardas Gailius.
Romano leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Bernardas Gailius – istorikas, publicistas, politikos apžvalgininkas. Daktaro disertacijoje ir pirmojoje knygoje „Partizanai tada ir šiandien” (2006) nagrinėjo Lietuvos partizanų karą ir jo teisinius, politinius ir kultūrinius padarinius. Nusikaltimų bei žvalgybos istorijai skyrė knygą „Nusikaltimai prie Smetonos“ (2008). Per visą savo publicistinę ir analitinę karjerą nuosekliai studijavo trilerio žanrą. Trilerio studijas apibendrino knyga „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ (2017), derinanti literatūros kritikos, idėjų istorijos ir mitologijos prieigas.
