„O už lango, Putvinskio gatvėje, skaisčiai švietė saulė, medžiai sprogo raminamai žaliais pavasariniais lapais, jų tankmėje paukščiai suko naujus lizdus, o paunksmėje kasdieniai rūpesčiai kažkur vijo žmones, vis dažniau nusivelkančius paltus ir braukiančius prakaitą nuo staiga išrasojusių kaktų. Artinosi priešpaskutinė Lietuvos vasara.“
Tai citata iš antrojo Bernardo Gailiaus romano pabaigos. Pirmajame panardinęs į partizanų pasaulį okupuotoje Lietuvoje, šįkart autorius kviečia į laisvą 1938-ųjų Kauną. Simboliška, kad pirmasis susitikimas su „Agentės“ skaitytojais mūsų mieste įvyko ne kartą šnipų romane minimoje Laisvės alėjoje. Tai nutiko šį balandį.
Atsakydamas į Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje susirinkusiųjų klausimus B. Gailius išdavė, kad romano pagrindinei herojei diktuojamas morkų pyrago receptas iš tiesų pasiskolintas iš jo žmonos. Taip pat – kad iš tiesų egzistuoja moteris, vardu Angelė Treigytė. Jai teko padovanoti naująją savo knygą. Tiesa, tai tik sutapimas. Leidyklos „Aukso žuvys“ metų sandūroje išleisto romano įvykiai turi istorinį pagrindą, panašūs dalykai išties galėjo dėtis tarpukario Kaune, visgi Gailiaus Angelė – išgalvota. Išgalvota jauna mergina, turinti labai realių problemų. Ką rinktis? Komunistai ar Amerika? Konstantinas ar Dovydas? Kauno centro prabanga ar Žaliakalnio lūšnos?
Bernardai, esate istorikas, kuris tapo rašytoju, ar visgi rašytojas, kuris nusprendė pagilinti savo žinias ir studijuoti istoriją?
Sąžiningiau sakyti, kad pirmiausia istorikas, bent jau chronologiškai taip yra tiksliau. Man, kaip istorikui, chronologija svarbi. Nors kai kurie mano dėstytojai ir redaktoriai yra sakę, kad esu rašytojas, kai pats dar taip nemaniau. Sunku pasakyti, kokia dalis čia likimo, kokia – pasirinkimo.
Romanas „Kraujo kvapas“ apie partizanus pasirodė ne taip seniai – prieš dvejus metus. Dabar – šnipai. Anksčiau esate išleidęs publicistikos temomis, kurios veriasi ir jūsų romanuose. Jaučiate atradęs savo sritį?
Man visada buvo įdomu tai, ką dabar vadinu slaptuoju pasauliu. Tai procesai, kurie vyksta nuolat, bet mums nėra matomi. Dar paauglystėje skaičiau detektyvus, tuomet politinius trilerius, šnipų romanus. Slaptumas, paslaptis, ta intriga visą laiką traukė. Be to, studijavau teisę, kriminalistiką, norėjau užsiimt nusikaltimų tyrimais. Bet pradėjau dirbti Genocido ir rezistencijos tyrimų centre su labai specifiniais nusikaltimais. Ten įsitraukiau į partizanų karo tyrimus – juose irgi daug paslapties.
Ar būtent paslapties jums pritrūko lietuviškoje literatūroje? Nesunku pastebėti, kad šnipų romanų, o ir jų autorių, daugėja.
Sakyčiau, dabar turime šnipų romanų rašytojų bendruomenės užuomazgas (juokiasi). Visgi Lietuvai dar toli iki anglakalbio pasaulio. Be abejo, džiugu, kad ir mes atrandame šį žanrą, apskritai siužetinę literatūrą. Prieš kokius dvidešimt metų dar sakydavome, kad nei detektyvų, nei meilės romanų, nei fantastikos geros lietuvių kalba nėra. Dabar turime visko.
Siekiu, kad žmonės, kurie paima mano knygą, nebegalėtų jos padėti į šalį.
Metas praskleisti „Agentės“ skraistę. 1938-ieji, Kaunas. Siužetas vedžioja po gerai vietiniams pažįstamas gatves, pastatus. Politiniai oponentai bando vienytis, kad susilpnintų Smetonos valdžią, ir visi veikia vieni kitiems už nugarų. Kas buvo tas pirminis šaltinis, paskatinęs įsivaizduoti, kaip komunistų agentė tarpukario Kaune žaidė dvigubą žaidimą?
Tarpukario komunistų partija mane ir seniau domino – nebuvo pagrindinis tyrimų objektas, bet intrigavo kaip slapta pogrindyje veikusi organizacija. Daugelio dalykų, kuriais jie užsiėmė, niekas taip ir nesužinojo.
Pirmiausia pradėjo dėliotis tam tikros siužeto užuomazgos. Buvau sumanęs, kad pagrindinė veikėja turi būti agentė, jai nutinka kažkas dramatiško, bet vienu metu man pritrūko priežasties – kodėl tai vyksta? Aplink kokią politinę intrigą turėtų suktis veiksmas? Atradau keletą straipsnių, kuriuose buvo rašoma apie 1938 m. opoziciją Smetonai, siekiant valdžios dalybų. Ta dalis knygoje yra daugmaž teisinga – konkrečius dialogus, susitikimus teko pačiam sugalvoti, bet tai tapo labai geru fonu slaptojo pasaulio istorijai.
Esate minėjęs, kad daug laiko praleidote Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Ten ir ėmė dėliotis „Agentės“ kontūrai?
Taip, prieš kokius dvidešimt metų eidavau ten ruoštis paskaitoms. Bet, kaip studentai gerai žino, tai daryti nuobodu, ir iš to nuobodulio vis bandai susigalvoti kokios kitos veiklos. Tai mano kita veikla būdavo vartyti bibliotekos katalogą. Atsidarai stalčiuką ir žiūri, kokių čia yra knygų. Taip netyčia radau knygą, kuri man atvėrė tarpukarį ir kartu šnipinėjimo pasaulį – tai buvo diplomato Jono Polovinsko-Budrio atsiminimai. Juos su dideliu susidomėjimu perskaičiau.
Turiu pasakyti, kad tuo metu tarpukario Lietuvos tyrimų dar labai trūko. Viskas, ką buvome gavę mokykloje, buvo Vasario 16-oji, Lietuvos tarybos nuotrauka, Nepriklausomybės kovos su lenkais, ir tiek. Skaitydamas Polovinsko memuarus pajutau, koks tai buvo įdomus laikas, kaip spalvingai žmonės gyveno, sugyveno ar nesugyveno.
Iš tiesų skaitant „Agentę“ tos šimtus kartų matytos juodai baltos tarpukario Kauno nuotraukos akyse įgauna spalvas. Itin vizualiai aprašote personažų stilių, aprangą, aksesuarus, pastatų interjerus.
Tai jau vaizduotės produktas. Kai tokį miestą, koks tarpukariu buvo Kaunas, pasirenki pasakojimo fonu, atsiveria erdvė detalesniems pasakojimams apie aprangą, valgius ir kitus niuansus. Neslėpsiu, esu domėjęsis XX a. pradžios mados, ypač vyriškos, istorija – tai padėjo. Be to, fantaziją pakursto dabar nesunkiai pasiekiami užsienio šaltiniai – tų laikų žurnalai, piešiniai.
„Agentės“ veiksmas verda ne tik Kauno centre, bet ir Žaliakalnyje, taip pat ir vargingoje darbininkiškoje jo dalyje – vadinamojoje Brazilkoje. Šiandien didžioji jos dalis gentrifikuota, vietoje autentiškų lūšnelių – šiuolaikinės architektūros namai. Kodėl jūsų knygai reikėjo to purvo ir tamsos?
Iš dalies to reikalauja pats žanras. Trilerio ar šnipų romanų herojai neretai priversti leistis į tamsius miesto užkaborius ir ten užsiimti savo reikalais – tokie jau purvini jų darbai. Iš to darbo purvinumo ir atsiranda visas skaitymo malonumas – jei herojus laiką leistų tvarkingame biure, nebūtų taip įdomu. Kita vertus, į autentiką tempia istoriko instinktas. Jei jau rašai apie pogrindinę komunistų partiją, intrigas joje, turi patekti į šių žmonių aplinką.
Man atrodo, kad romane sugebėjau parodyti miesto daugiasluoksniškumą. Rašydamas supratau, kad Žaliakalnis – geriausia vieta tam atskleisti.
O kaip kūrėte personažus? Tiek agentė Angelė, tiek ją kiekvienas į savo pusę palenkti bandantys Konstantinas ir Dovydas tai kelia susižavėjimą, tai norisi juos papurtyti už pakarpos, tai apima nuoširdus gailestis. Nors jiems patikėti svarbūs darbai, visi jie ir gana silpni žmonės, neatsispiriantys pagundoms. Viso labo žmonės. Toks ir buvo tikslas?
Nelengva atsakyti į šį klausimą, turbūt tas ir parodo, kad nėra gero gyvo herojaus recepto. Manau, kai rašytojas stengiasi kurti herojus pagal receptą, vadovaudamasis patarimais, tada jie ir lieka negyvi.
Visų pirma įsižiūri į save. Suvokiame pasaulį per save ir atvaizduojame jį per save. Tuomet dar pasižiūri į tave supančius žmones. Pamatai, kaip jie kalbasi, kaip elgiasi, kas jiems būdinga, ir bandai visa tai perteikti herojams.
Dar rašydamas „Kraujo kvapą“ padariau atradimą ir įsiminiau tai kaip taisyklę – herojus neturi elgtis nuosekliai. Taip, pasakojimo logika to prašytų, bet žmonėms juk tai nėra būdinga. Jei žmogus pasakė vienaip, tai nereiškia, kad po poros savaičių nepersigalvos. Žadame mesti rūkyti ir toliau rūkome arba ketiname pradėti bėgioti ir nebėgiojame. Tas pats principas galioja ir darbe, netgi pavojuose. Manau, būtent tai personažams suteikia gyvybės.
Užsiminėte apie „Kraujo kvapą“. Įdomu, kiek debiutinio romano sėkmė jus įkvėpė, o gal kaip tik prislėgė?
„Sėkmė“ – skambiai pasakyta. Tas romanas pavyko, esu juo patenkintas, džiaugiuosi, kad įvairūs skaitytojai gerai apie jį atsiliepia ir, ko nesitikėjau, pripažino net literatūros profesionalai. Kita vertus, aš dar jį rašydamas žinojau, kad bus ir kita knyga. Man patiko pats procesas, o tai, kad „Kraujo kvapas“ priimtas, išleistas ir skaitomas, buvo patvirtinimas, kad ir kiti mano, jog galiu rašyti. Suvokimas, kad kitiems įdomu, suteikia pasitikėjimo.
Kieno pripažinimas jums svarbiausias?
Svarbiausias yra skaitytojas. Siekiu, kad žmonės, kurie paima mano knygą, nebegalėtų jos padėti į šalį. Ianas Flemmingas yra sakęs, kad didžioji dalis kūrybinių pastangų skiriama tam, kad priverstum skaitytoją versti puslapį po puslapio, užkurtum tą mechanizmą.
„Agentė“ baigėsi, bet jos istorija – ne. Ar bus antroji romano dalis?
Manęs to klausė ir perskaitę „Kraujo kvapą“. Paprastai kalbu tik apie tuos romanus, kurie, žinau, bus ne tik parašyti, bet ir išleisti. Tad dabar konkrečiai neturiu ką pasakyti, bet labai tikiuosi, kad visus nustebinsiu. Beje, kitų metų pradžioje pasirodys mano negrožinė knyga apie Vakarų žvalgybos tarnybų istoriją.
Kokį jūs, vilnietis, rašydamas „Agentę“ pamatėte Kauną?
Žinojau, kad rašyti apie Kauną buvo rizikinga, ir nebūtinai kauniečiai mane už tai pagirs. Kaunas man dabar labai patinka, nors prigimtinės meilės jam nejaučiau. Vienu metu buvau paniręs į tarpukario spaudą – taip pasinėriau į aną pasaulį, gyvenau jo atmosfera, konkrečiais įvykiais. Po tokios patirties atvažiavęs į miestą jau visai kitaip pradedi jį matyti, jo geografiją suvoki kaip tarpukarinę. To vaizdo taip ir nebeatsikračiau.
