„Esame čia drauge, kvėpuojame tuo pačiu oru, dalinamės tuo pačiu laiku. Manau, būtent tai suteikia scenos menams magijos,“ – tokia mintimi pabaigėme kelias valandas trukusį pokalbį su menininkų duetu iš Čekijos. Šiemet jie – Barbora Türkmen Šoganová (Slovakija/Čekija) ir Orkun Türkmen (Turkija/Čekija) – yra kūrybinės rezidencijos dalyviai Kauno bienalės organizuojamame „Kūrybiškos Europos“ projekte „Magic Carpets“.
Fizinio teatro ir šiuolaikinės klounados atstovai rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje šešių susitikimų metu kūrė ir bendradarbiavo kartu su Dainavos bendruomene, bandydami suprasti, kur slypi „Gerumo galia“. Tai – šių metų kūrybinių dirbtuvių tema, pakvietusi Dainavos gyventojus susitikti ir dirbti kartu su skirtingų sričių menininkais iš Europos.
Pokalbiui susitikome Kauno bienalės būstinėje, dieną po ketvirtojo jų užsiėmimo, kuriame dalyve teko pabūti ir man. Jauki šeimų centro „Būkime kartu“ aplinka, pasitinkantys draugiški veidai ir arbatos puodeliai rankose – visa tai, dar prieš pradedant veiklą, kuria saugumo ir priklausymo jausmą. Palengva besirenkantys vakaro dalyviai draugiškai sveikinasi ir įtraukia į pokalbius, kurių metu daugiau sužinau apie jau įvykusias veiklas ir susipažįstu su Dainavos rajono gyventojais. Netrukus pradėsime dirbtuves, bet prieš tai – sudainuojame su gimimo diena lietuviškai Barborai ir pradedame prisistatyti, ragaudami Orkuno paruoštą gimtadienio tortą.
Visas ore tvyrantis paprastumas, atvirumas ir lengvumas – skiriamasis šių menininkų skleidžiamos energijos bruožas. Jų patirčių bagaže – ne vieni metai darbo su skirtingomis bendruomenėmis, tad gal tai ir paaiškina gebėjimą sukurti tokią betarpišką erdvę būti. Savo menine veikla jie nuolat ieško būdų, kaip dalintis menu ir meno įrankiais kuriant su kitais – profesionalais ir ne tik. Barbora savo meninę kelionę pradėjo dar vaikystėje teatro ir kitų burelių metu, pasirodė didžiosiose scenose, galiausiai pasirinko studijuoti lėlių teatrą, kuris ją atvedė į fizinio teatro lauką. Kaip ji pati dalinasi, jos paieškos bandant suprasti kas ją iš tikrųjų domina buvo ilgos. Nors šiuo metu klounada bei darbas su bendruomenėmis yra tai, kas jai kuria didžiausią prasmę, ji nėra tikra ar tai paskutinė stotelė jos paieškų kelyje. Ji prisimena, kad klounada ją sudomino dėl socialinio aspekto, galėjimo kurti artimesnį kontaktą su žmonėmis: „Galvojau, kokio teatro noriu imtis, ir buvau tikra, kad tai, ko man trūksta šiandieniniame teatre – tai priartėjimas prie žmonių. Norisi daryti kažką, kas būtų pasiekiama, prieinama ne tik aukštajai klasei, bet ir tiems žmonėms, kurie paprastai neturi galimybės susitikti su menu.“ Klounada į Barboros gyvenimą atnešė ne tik stipresnį prasmės jausmą jos veikloje, bet ir pažintį su Orkunu, kuris ilgainiui tapo partneriu ne tik profesiniame kelyje, bet ir asmeniniame gyvenime.
Orkuno sukaupta patirtis dirbant su bendruomenėmis – įvairi, įtraukianti skirtingas Europos šalis ir tyrinėjanti socialines grupes, tautines mažumas. Menininkas karjeros pradžioje teisės studijas pakeitė į vaidybos programą, taip iš esmės pakeisdamas kryptį, kuria buvo nusprendęs eiti. Žinias apie fizinį teatrą gilino Ispanijoje, vėliau atvyko į Brno, Čekiją, kur tolimesnių studijų metu susipažino su Barbora: „Po studijų Brno mano gyvenime nutiko du labai geri dalykai: sutikau savo partnerę – tiek gyvenime, tiek darbe – ir dalyvavau metus trukusiame projekte, kuris buvo orientuotas į bendruomenę (ang. community-based), paremtas pasirodymu ir judesio kūrybos procesu. Būtent tie metai labiausiai suformavo mano kelią.“ Stebint menininkus dirbančius kartu susidaro įspūdis, kad jų persipinanti bendrystė asmeniniame gyvenime ir darbe nekelia jokių iššūkių. Pokalbio eigoje jie patikina, kad kartais būna sunku, bet susidūrus su sunkumais, ieško būdų kaip juos išspręsti, o jų skirtingos savybės savaip papildo darbą. Galbūt tam įtakos turi tai, jog abu mėgaujasi veikla, kurią atlieka ir stengiasi tobulėti, net jei tai reiškia išsakyti kritiką artimam žmogui. „Mes abu tikrai labai mylime savo darbą. Aš pati jo nelaikau vien tik darbu – tai yra dalis manęs, tai egzistencinė būtinybė. Kartais tai netgi tampa prasminga mūsų santykiams. Manau, kad niekas kitas nebuvo taip atvirai kalbėjęs su manimi apie mano kūrybą. Žinoma, aš viską priimu asmeniškai, todėl man yra sunku tai įsisavinti. Bet kai pavyksta, tada kūrybinis procesas tampa gilesnis. Mūsų bendra veikla verčia mane dar labiau gilintis į tai, kas mane domina ir klausti savęs, koks, mano manymu, yra meno ar teatro tikslas“, – dalinasi Barbora.
Nors menininkai dirba ir kitokio tipo projektuose, kurie nebūtinai yra susiję su bendruomenės teatru, šiame jų kūrybos etape didžiausias dėmesys yra skiriamas teatro „iškėlimui“ iš scenos. Barbora pasakoja, kad susitikimo su kitu džiaugsmas ir galėjimas dalintis sukaupta patirtimi jai reiškia ir asmeninį tobulėjimą: „Manau, kad būtent žmogiškoji patirtis yra priežastis, kodėl dabar esu čia. Sutikti žmogų meno kontekste – tai yra tai, kas mane labiausiai jaudina ir įkvepia. Kai pasirodydavau scenoje ar dirbau lėlių teatre – nesvarbu, kas tai buvo – bet kai viena stovėjau scenoje, o žmonės tik žiūrėjo į mane – tame nebuvo tiek džiaugsmo, kiek yra dabar. Dabar aš jaučiuosi nuolat tobulėjanti.“
Dirbdami bendruomenėje, jie tvirtina jos viduje esančius ryšius. Iš dalies tai lyg priminimas ir pratimas, mokantis pastebėti kitą, jį išklausyti, atsižvelgti į šalia esančio buvimą. Orkun pastebi, kad nors bendruomenės gali skirtis, tai, kas jas vienija, yra per įvairias praktikas atrandamas bendrystės jausmas: „Visada svarbiausia yra buvimas kartu – tai yra be galo stipru. Galiu matyti, jausti, atliepti juose (dalyviuose – aut. past.) įvykstantį supratimą, energiją, per grįžtamąjį ryšį suprasti, kad vieni kitus jaučiame. Tai taip stipriai pasireiškia, šis žmonių patiriamas džiaugsmas, atradimo jausmas. Gražiausia yra matyti, kaip jie pradeda suprasti ir jausti, kad egzistuoja kažkas daugiau nei tik tu pats.“
Matyt nenuostabu, jog ir ši mėnesio trukmės rezidencija menininkus pasiekė ne atsitiktinai, bet dirbant su bendruomene, tik tąkart jie buvo Latvijoje. „Šioje nuostabioje rezidencijoje sutikome Lindą Krūmiņą. Ji yra „Magic Carpets“ partnerė Rygoje. Ji pamatė, kad mus tikrai domina bendruomeninis teatras, ir papasakojo mums apie projektą“, – prisimena Barbora. Ši rezidencija, kaip pastebi pora, jiems yra išskirtinė, nes jie pirmą kartą klounados subtilybėmis dalinasi su neprofesionalais. Kitas nemažiau įdomus faktas yra tai, jog Dainavos gyventojai turėjo balso teisę rinkdamiesi menininkus, kurie atvyks ir ves kūrybines dirbtuves. „Manau svarbu paminėti, kad bendruomenė mus pati pasirinko pagal vaizdo įrašą, kurį buvo mačiusi, ir tai man atrodo labai gražu. Atsirado tarsi tylus susitarimas, ruošdamiesi dirbtuvėms visuomet į tai atsižvelgiame. Paprastai, kai dirbame su kitomis bendruomenėmis, bandome suprasti, ką jie norėtų išbandyti. O šį kartą, nors, žinoma, visada stengiamės išgirsti jų pageidavimus, dėl to esančio „susitarimo“ kartais sąmoningai parenkame užduotis, kurios nėra tokios patogios. Tokias, kurios kelia iššūkį, paskatina išbandyti ką nors naujo. Žinoma, neperžengiame ribų, nes vis dar norime, kad jie jaustųsi gerai“, – pasakoja menininkė.
Ir iš tiesų, tai buvo galima pajusti įsibėgėjus dirbtuvėms. Paprasto, bet dėmesingumo reikalaujančio žaidimo metu, suklydusiems teko atlikti taip vadinamą „bausmę“, o likusiems – smagiai pasijuokti ir neslepiant džiūgauti dėl savo laimėjimo. Įdomu pastebėti, kaip kiekvieno suklydusiojo veide pasirodydavo sutrikimo šešėlis ar šmėkštelėdavo gėda, bet nepiktas aplinkui skambantis juokas greitai ir patį suklydusįjį pakviesdavo juoktis drauge. Gėdos ir suklydimo jėga ir našta gali būti didžiulė bei griaunanti, jei negebame jos sveikai priimti. Dažnu atveju visuomenėje to daryti ir nemokame, tad suklysti tampa baisia ir nepakeliama patirtimi. Ir vistik, tai žmogiška ir neišvengiama. Šis paprastas, iš pažiūros vaikiškas žaidimas, įgalino juoką paversti įrankiu, kuris padeda priimti savo nesėkmę ir sugebėti ją sumažinti, lengva ranka numoti į jos rimtumą ir svorį. Tai klounados mokykloje įsišaknijęs požiūris, gebėjimas priimti savo nesėkmę ir juoko pagalba susprogdinti susikaupusios įtampos burbulą. „Pats klounas jau yra keliantis iššūkį. Daugiausia dėl ego ir mūsų patiriamų nesėkmių. Mes galime pasiūlyti įvairius lygius, kaip tyrinėti ego, kaip prie jo prieiti, kaip kurti klouno požiūrį. Įdomu tai, kad pirmasis mūsų klausimas susitikus buvo: „Kokie yra mano poreikiai?“ Labai aiškiai prisimenu vieno dalyvio atsakymą – „beprotybė“ (ang. craziness). O taip pat ir žaismingumas, lengvumas, atsipalaidavimo jausmas. Tad šiuos dalykus visą laiką nešiojamės savo kišenėse ir ieškome įvairių būdų, kaip galime įvardintus poreikius patenkinti“, – pasakoja Orkun. Greičiausiai nereikia nė sakyti, kad visi po šio žaidimo grįžome į erdvę išsišiepę, nusimetę nuo pečių slegiančius dienos rūpesčius ir dalindamiesi kur kas labiau jaučiama bendryste.
Nemenką mūsų susitikimo dalį skyrėme pokalbiui apie tai, kas menininkų duetui yra šiuolaikinė klounada ir fizinis teatras. Tai tikrai ne vienam skaitančiajam girdėti terminai, galbūt net matyti pasirodymai. Ir vis tik, ką tai reiškia? Menininkų pasidalintas požiūris į šias bendrąja prasme suvokiamas sritis atskleidė jų profesinį žvilgsnį į teatro ir klounados problematiką. Abiejų menininkų nuomone, šie apibrėžimai ir terminai yra sąlygotas visuomenės ir paplitusio supratimo reiškinys, tad savo darbu jie iš dalies siekia ir edukuoti, plėsti nusistovėjusio suvokimo ribas: „Tikiu, kad šie pavadinimai atsirado dėl visuomenės ir lūkesčių. Pavyzdžiui, terminas „fizinis teatras“ egzistuoja, bet juk pats teatras savaime yra fizinis – yra aktorius ir jo ar jos kūnas. Mes sakome „fizinis teatras“ tam, kad žmogui kiltų klausimas: kas tai yra, ką tai gali reikšti? Iš esmės tai reiškia, kad žiūrovas ar dalyvis prie patyrimo priartėja per kūną, daugiau mąsto per kūną“, – aiškina Barbora. Jų meninės veiklos kryptis netelpa į tradicinius apibrėžimų rėmus, bet pasirinktas apibūdinimas, nors ir nėra tobulas, padeda jį pateikti taip, kad būtų aiškus kuo platesnei auditorijai. Net ir klounada, kuri gali pasirodyti kaip siaura sritis, yra skirstoma į dar smulkesnes atšakas, nuo tradiciškai suvokiamo klouno cirko pasirodyme iki klounų, kurie dirba ligoninėse. „Mes nepraktikuojame klasikinio klounados būdo ir nekalbame vien tik apie linksmybes. Manau, kad vis dar yra žmonių, kurie, išgirdę žodžius „klounada“ ar „klounas“, pirmiausia pagalvoja apie cirko klouną. Todėl prasminga minėti šiuolaikinę klounadą, abu turime išsilavinimą ir patirties šioje srityje“, – sako Orkun mums gilinantis į šių terminų reikšmes. „Tikiuosi, kad ateityje, kai sakysime „teatras“, visuomenės vaizduotė nebebus tokia siaura. Ir kai tai įvyks, norėčiau save vadinti tiesiog teatro kūrėju. Vesdamas dirbtuves nesu tik fasilitatorius ar tik aktorius“, – priduria jis ir tai leidžia suprasti kokį didį užmojį savo kasdieniu darbu vykdo ši jauna menininkų pora.
„Gerumo galia“ šių dienų didelio ir mažo mastelio kontekstuose tampa svarbiu įrankiu, siekiant išlikti žmogumi, atjausti, suprasti vienas kitą. Gerumas, kita vertus, turi daugybę veidų ir kiekvieno gali būti suprastas vis kitaip. Šio dueto atveju tai – švelnumas ir empatija, jie abu vienbalsiai tiki teatro galia šias savybes žmonėse atskleisti ir stiprinti. „Tikiu, kad teatras, menas, klounada gali žmonėms suteikti švelnumo – sušvelninti žvilgsnį į pasaulį. Per klounadą mes mokomės priimti savo nesėkmes, klaidas, matyti pasaulį kitaip. Tai tam tikra prasme yra mano siekis, mano moto ar net didžiausia prasmė šiandien – sušvelninti, atnešti daugiau gerumo, žvelgti į dalykus švelniau, su daugiau šviesos ir atvira širdimi“, – sako Barbora. Tuo tarpu Orkun antrina ir papildo savo partnerės mintis, akcentuodamas empatijos svarbą šiandieniniame pasaulyje: „Man tai pirmiausia siejasi su empatija – gebėjimu matyti iš skirtingų perspektyvų. Jei turiu šį empatijos gebėjimą, galiu būti geras. Manau, tai pirmasis žingsnis. Jis suteikia galios būti geru, elgtis atitinkamai su kitais. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradėjau vaidinti ir kodėl susidomėjau teatru – jog galėčiau stiprinti empatijos jausmą per teatrą. Tikiu, kad teatras tokią galimybę turi.“
Grįžus į Čekiją, kaip menininkų pora dalinasi, jie tęs veiklą savo srityse, dirbs pačių įsteigtoje nevyriausybinėje organizacijoje. Toliau ieškos būdų kaip tvirtinti ryšius bendruomenėse ir suteikti joms įrankius, jog gerumas įvairiose savo formose plėstųsi ir plistų kaip virusas, tik pačia sveikiausia savo forma. „Mums yra svarbu likti permatomiems. Dirbti taip, kad mums išvykus bendruomenė nejaustų, jog kažką prarado. Kad jie kurtų su mūsų pagalba, bet vieni su kitais, ir kai mes išvyksime – tai liktų tarp jų, jie tai neštų toliau“, – nuskamba Barbaros žodžiai ir suprantu, kas būtent yra jų menine veikla kuriama galia. Tai bendruomenės įgalinamas veikti drauge suprantant, kad visa, kas kuria gėrį – švelnumas ar empatija – jau yra kiekviename iš jų, belieka tik bendromis jėgomis nepaliaujamai tai auginti.
„Magic Carpets“ projekto „Gerumo galia“ UŽDARYMAS
Spalio 9 d., 18:00 val.
Šeimų centro „Būkime kartu“ kiemelis (V. Krėvės pr. 49, Kaunas)
Renginys yra Kauno bienalės projekto Magic Carpets (liet.: „Stebuklingi kilimai“) dalis.
Projektą finansuoja ES programa Kūrybiška Europa ir Lietuvos kultūros institutas.
