Su Audriu Karaliumi restorane „Mtevani“, prie kurio įsikūrimo Laisvės alėjoje jis prieš kelerius metus prisidėjo, susitikome kovo 20-ąją. Prieš kelias valandas alėja kaip tik buvo pražygiavęs pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“ – tai buvo muzikantų sveikinimas miestui Tarptautinės laimės dienos proga. Architektas pusiau rimtai, pusiau juokais sakė, kad galėtų orkestras taip atidaryti, o rudenį žygiuodamas jau į priešingą pusę uždaryti gatvės muzikos sezoną Kaune, ir jau visai rimtai pastebėjo, kad variniai pučiamieji atviroje erdvėje skamba ypač gerai. Negaliu nepritarti.
Audrys turi daug skambių idėjų, kurios tai pasigirsta, tai užsnūsta laukdamos tinkamo laiko. Pavyzdžiui, festivalis „Be stogo“ Kauko laiptų baseine, kuriam buvo suorganizuotas net moksleivių simfoninis orkestras „Vilijampolė“. Apskritai Audrys yra didelis gatvės muzikantų kolekcionierius, jis nesibodi naujais egzemplioriais pasidalinti ir savo feisbuko paskyroje.
Man įdomi jūsų, kaip architekto ir aktyvisto, nuomonė – ką apie miestą, jo tūrį sako tai, kas skamba arba neskamba gatvėse? Kad jame yra arba nėra gatvės muzikantų?
Pakreipsiu: kodėl man rūpi gatvės muzikantai? Gatvės muzikos kultūra yra metatekstas, ji spinduliuoja, signalizuoja apie miestą – kaip dabar sakoma, siunčia urbanistinę žinutę (juokiasi). Bet tikrai – jei mieste skamba prasta, lėkšta muzika, tai reiškia, kad tokią mieste remia, tokius muzikantus funduoja.
Anksčiau keldavau įrašus į „YouTube“ ir žymėdavau juos grotažyme #musicaurbana. Tik paskiau, po kelerių metų, Vilniaus gatvėje atidaryta „Galeria Urbana“. Aš miestą suprantu ne kaip materiją, o kaip vyksmą; ir garsą – taip pat. Architektas Jurgis Rimvydas Palys – vienas iš nedaugelio, su kuriais šiuo klausimu randu bendrą kalbą. Miestas nėra tik pastatai, nekilnojamasis turtas, gatvės. Tai ir garsai (čia dar ne apie muziką), kvapai, faktūros, minkštasis architektūrinis sluoksnis (tapyba ir su pastatais sulipusios skulptūros). Todėl gatvės muzika yra absoliučiai simptomiškas miesto požymis. Jei jos nėra, galbūt miestas serga arba jame diktatūra (Minske nėra jokios gatvės muzikos), o gal jame gyvena šykštūs bukagalviai, kurie praeidami muzikantui mestels: „Geriau eik dirbti, ką čia triukšmauji.“ Esu girdėjęs tokių.
Daugelį metų Laisvės alėja vaikštau į darbą. Tai Dievo dovana, esu dėkingas jam, kad mane taip įkurdino: viename gale gyvenu, kitame gale dirbu. Tai man padeda atrasti ir suprasti miestą. Dažnai, kai šiltas metas, prisėdu prie tų muzikantų. Neįkyriai, bet anksčiau ar vėliau pokalbis vis tiek užsimezga. Į Kauną atvažiuoja labai įdomių žmonių! Labai. Taip esu susipažinęs su ne vienu puikiu koncertiniu muzikantu. Sutinku ir puikių jaunų žmonių – tai mane džiugina. Pakalbu su jais, mokiniais ar studentais, pafilmuoju. Ne kartą yra buvę, kad feisbuko įrašą vėliau pakomentuoja kokia fleitos mokytoja: o, Severija, ačiū, kad pastebėjote, jai čia bus didelis paskatinimas. Jaunesniems stengiuosi bent 10 eurų įmesti ir sakau: čia jūsų pirmam kompaktui. Yra buvę, kad tuos žmones susitinku po kelerių metų, visai kitame kontekste, ir jie mane prisimena.
Laisvės alėjoje buvo ir knygų pardavėjų, bukinistų, bet juos biurokratai išrūkė – apmokestino kaip turgaus prekiautojus. O ten vyko itin įdomi apykaita, rinkdavosi įdomūs žmonės, mėgau tą koloritą. Čia galima sugrįžti prie to, kad miestas yra ne daiktas, o vyksmas.
Teisingas žodis „vyksmas“, nes savyje turi ir kaitos nuojautą – eidamas ta pačia gatve tuo pačiu paros metu nebūtinai pakliūsi į tokią pat situaciją, kaip vakar. Ir nereikėtų to paties scenarijaus tikėtis – būtų labai nuobodu.
Praplečiam: miestas yra kolektyvinis improvizuotas vyksmas be scenarijaus ir su teise kiekvienam pridėti savo įnašą. Labai svarbu – ir aš galiu atsistoti ir pradėti dainuoti, tiesiog pasidėjęs kepurę. Gal ir žengsiu tokį žingsnį vieną kartą.
Kai Laisvės alėjoje, prie Miesto sodo, veikė „Taškas A“, buvau sugalvojęs tokį žemiausios scenos formatą. Patiesi kilimą priešais kavinę, atsistoja muzikantas ir groja. Surengėm vos porą tokių, nesusivadybino kažkaip. Dar viena iniciatyva buvo tokia: „Kauno diena“ su savivaldybės palaikymu skelbė socialinių-urbanistinių idėjų konkursą, aš buvau žiuri narys. Per aptarimą pradėjau savo mintis siūlyti, galiausiai vieną jų išbandžiau. Sutari su kavine, ateina muzikantas, prie baro gauna 50 Eurų, tai jo startinis uždarbis. Ir groja tiek, kiek mano esąs vertas. Išbandėme formatą „Galeria Urbana“, būdavo labai įdomių pagrojimų. Bet kitų barų savininkai ne iki galo suprato tokio dalyko vertę. Pats įgyvendinau šią idėją kokius penkis kartus.
Investavote, kitaip tariant.
Taip. Man pačiam tai labai patiko! Ir lankytojams patikdavo, jie gi nežinodavo, kad muzikantas „inkaruotas“. Visai neseniai atsiminiau šią mintį – per parodos „Palio miestas: 7 tapatybės dimensijos“ Kauno paveikslų galerijoje atidarymą. Visi buvo sužavėti, kad prie tos damos skulptūros (tai Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės „Kūrėja“, – red. past.) skambėjo dainos! Sutarėme su vokalistu – sakiau, žiūrėk, pirmi 50 eurų yra nuo manęs, o ką surinksi vėliau, irgi bus tavo. Palys prilipęs prie lango stebėjosi: iš kur čia, žiūrėk! Čia, aišku, jau miksas – reikia režisūros. Bet daug kas sakė, kad artėdami prie parodų rūmų iš tiesų pajuto šventę. Ir čia joks mano atradimas. Ir aristokratai, ir bohema visais laikais bendraudavo su keliaujančiais muzikantais ir jiems padedant kurdavo miesto nuotaiką. Tai įdomus sluoksnis, kuris kartais labai aukšto lygio.
Iš tiesų dažnas muzikantas, dabar pasirodantis koncertų salėse, klubuose, arenose, paklaustas atsakys, kad juokais ar rimtai yra grojęs gatvėje. Kelis tokius kalbiname šiame numeryje.
Gal 2003 metais buvau sumanęs rengti gatvės muzikos festivalį – tai buvo dar iki Andriaus Mamontovo „Gatvės muzikos dienos“. Bet tuometinis meras mane išklausęs pasakė: „Čia kažkokia nesąmonė.“ Nors sakiau, kad Petras Vyšniauskas pažadėjo groti, jis tuo negalėjo patikėti.
Jei gatvės muzikos nėra, galbūt miestas serga.
Audry, telefonu minėjote, kad buvo ir idėja dalinti gatvės muzikantams pažymėjimus. Kas juos išduotų ir kokių galių jie turėtų?
Taip, su asmens kodu, fotografija. O išduotų galbūt slapta draugija, tarkime, „Žmonės kavingais veidais“ (2010 m. „Žmonės kavingais veidais“ rinkdavosi prie „Romuvos“ kino teatro, kurį tuomet ketinta privatizuoti; dėl Audrio užkurto kūrybingo ir išties skambaus protesto kino teatras liko miestui ir toliau atlieka savo fukciją, – red. past.). Būtų įdomu stebėti, kaip muzikantas, paprašytas asmens dokumento, ištiesia tokį pažymėjimą (šypsosi), ir sulaukti paprašiusiojo reakcijos. O galia tokia – parodyti, kad egzistuoja efemeriška organizacija, bendruomenė, ir šis žmogus yra jos dalis. „Mes esame.“
Esu turėjęs panašų dalyką, Naglio Ryčio Baltušniko sumaketuotą – galbūt neegzistavusio architektų klubo pažymėjimą. Porą kartų jis visai tiko! O trečią kartą su visu pažymėjimu buvau nuvestas asmenybės nustatyti (juokiasi). Toks žaismas.
Esate kada užsakęs kūrinį?
Neužsakinėju, bet istorijų yra. Turiu bičiulį Giorgi Morchiladzę. Iš Rumšiškių, mama jo lietuvė, tėtis – gruzinas. Susipažinome seniai, tuomet dar buvo moksleivis. Nustebau – matau, kad groja akordeonu, bet kitaip. Vis susitinkame, retkarčiais jis išlenda į Laisvės alėją. Muzika mums patinka panaši – kai mane pamato, a, dabar bus Bregovičius! Ir varo tą Bregovičių.
Kažkada prašiau Mozarto. Sykį, pamatęs, kad tikrai geras akordeonininkas prie Nacionalinio Kauno dramos teatro mane supras, esu ištaręs Yanno Tierseno vardą. Jis kalbėjo rusiškai, nežinau, iš kur atkeliavo. Mane įtikino tai, kad grojo profesionaliai pasirinktoje vietoje ir grojo tobulai. „O Tierseną galima?“ – lietuviškai paklausiau. Fantastiškai pagrojo.
Užsiminėte apie „Žmones kavingais veidais“.
Tai buvo realus galingas judėjimas, turiu visų dalyvavusiųjų sąrašus, galėčiau vėl juos surinkti. Atsiųsiu tau vėliau pasižiūrėti fotografiją, kur prie „Romuvos“ smuiku groja italas Christianas Frattima, dirigentas, dirbantis Milano „La Scala“.
Kokių dar vizijų turite gatvės muzikos sezonui Kaune, kurį „Ąžuolynas“ šiandien neoficialiai atidarė?
Galėtų kiekvieną savaitę vis kitai bendruomenei dedikuotas skambesys vykti, bet kad nebūtų kažkaip dirbtinai sustatyta, nebūtų falšo, kad nesijaustum, lyg tu kaip klausytojas irgi turi priskirtą rolę. Pavyzdžiui, šančiškiai susirinktų – koncertuotų iš Aukštųjų Šančių kilusi Žibuoklė Martinaitytė. Ji gatvėje, man atrodo, niekada nėra grojusi. Tada Vilijampolės savaitgalis, ir taip toliau.
