Birželio 5 d. Kaune prasideda penkias dienas truksiantis šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Jį atidarys vienas svarbiausių programos svečių – Vokietijos elektorininės muzikos kūrėjas, didžėjus, multiinstrumentalistas David August.
Šiandien žinomas kaip perspektyvus šiuolaikinės muzikos atlikėjas, D. August kūrybinį kelią pradėjo nuo griežto akademinio muzikinio išsilavinimo, nuo penkerių metų mokėsi groti pianinu, vėliau – gitara. Į Lietuvą atlikėjas atveža naujausio savo albumo VĪS įkvėptą pasirodymą, jau spėjusį muzikinę bendruomenę sužavėti eksperimentine dvasia, įvairiapusišku stiliumi bei brandžiu muzikiniu skoniu.
David August dirbo kartu su Berlyno simfoniniu orkestru, remiksavo muziką tokiems atlikėjams kaip Max Cooper, Bunita Marcus ir daugeliui kitų. Atlikėjas koncertavo visame pasaulyje, rengė savo pasirodymus Londono „Roundhouse“, Berlyno „Columbiahalle“, Briuselio „Ancienne Belgique“, Hamburgo „Elbphilharmonie“ ir Amsterdamo „Paradiso“, taip pat pasirodė „Primavera Sound“, „Sonar“, „Dour“ festivaliuose, „Montreux Jazz“ ir kt. Jau visai netrukus, jo renginių žemėlapį papildys ir dar viena stotelė – didžiausias Baltijos šalyse šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“.
VĪS – ir garsinis apreiškimas ir ambicingas, daugiadisciplininis meno kūrinys, ir kinetinė audiovizualinė gyva patirtis, kurią atlikėjas kurd kartu su choreografe Franka Marlene Foth ir vizualiųjų menų kūrėju Marceliu Weberiu (dar žinomu kaip MFO).
– David, esi muzikantas, kompozitorius, didžėjus, sėkmingų muzikinių albumų autorius. Įdomu, kaip pats save pristatytum tiems, kas nėra apie tave girdėję?
– Sakyčiau, esu menininkas, vedamas smalsumo tam, kad nuolat atrasčiau naujus kelius. Mane labiausiai domina kūrybinis procesas ir jo įkvėptas augimas. Tai – lyg veidrodis, būsena, kurioje sukuri santykį su savimi tokiu, koks esi šiuo metu. Atskaitos tašku tampa pokalbis ir žvilgsnis į save.
– Kaip susidomėjai elektronine muzika ir kas tavo muzikinio kelio pradžioje turėjo daugiausiai įtakos?
– Buvau penkiolikos, kai pirmą kartą išgirdau elektroninę muziką ir mane labai sužavėjo jos fizinis aspektas. Būtent fiziškumas buvo pirmasis įkvėpimas pabandyti sukurti kažką panašaus. Iki tol pianinu skambinau klasikinį repertuarą, taip pat nedidelėje grupėje grojau gitara. Tad ir klausiau daugiausiai trip hopo, alternatyviojo roko (tai – ir vyresniojo brolio įtaka) bei panašių stilių. Elektroninė muzika skambėjo visai kitaip, nei aš buvau įpratęs. Ankstyviausias įkvėpimas – Hamburgo scena 2008-siais.
– Kaip šiandien apibrėžtum sėkmę ir ar šis apibrėžimas metams bėgant keitėsi? Kada, atsisukęs atgal, gali sėkmingu įvertini kūrinį, albumą ar gyvą pasirodymą?
– Ko gero, menininko sėkmė – atrasti vidinę ramybę ir niekuomet neneigti ar kitaip negerbti savo darbų. Juk kažkuriuo gyvenimo momentu, ši kūryba ir buvo būtent tai, ką norėjote pasakyti klausytojams. Savęs priėmimas ir nuolatinis augimas man yra sėkmė.
Jaučiu, kad kūrinys yra geras, kai praėjus tam tikram laiko tarpui aš vis dar noriu jo klausytis – įprastai, kai pabaigiu kūrinį, beveik niekuomet to nebedarau, nebent jį pagroja kas nors kitas. Visgi tam tikrais atvejais, ypač vertinant vėlesniąją kūrybą, man tikrai patinka tai, ką pristatau klausytojams.
– Kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais susidūrei muzikos industrijoje ir apskritai muzikinėje karjeroje?
– Manau, nesu vienintelis pastebintis, kad muzikos industrija per pastaruosius metus ženkliai pasikeitė. Kai kuriais dalykais – į gera, kai kuriais – nelabai. Tai vis dar šiek tiek absurdiška, bet tuo pačiu labai įkvepianti aplinka, jei pasiseka judėti teisinga linkme. Muzikos industrijoje vis dar yra labai daug gerų žmonių ir nuostabių atlikėjų. Surasti juos visame šiame chaose, tikriausiai, ir yra sunkiausia dalis.
Didžiulis iššūkis, žinoma, buvo pandemija. Ji atskyrė mus vienus nuo kitų ir padėjo suvokti, ant ko pastatyta visa muzikos bendruomenė. Jei nėra gyvo kontakto, kūryba nebeturi didelės prasmės. Pandemija privertė mane daug labiau vertinti kolektyvinę patirtį. Būti vienoje erdvėje su žmonėmis, kurie įdėmiai klausosi to paties dalyko – didžiulis džiaugsmas.
– Ar teko ko nors dėl muzikinės karjeros atsisakyti?
– Manau, kiekviena sritis turi savo privalumų ir trūkumų. Mano atveju, asmeninis gyvenimas dažnai atsiranda antrame plane. Pastaruoju metu stengiuosi atrasti balansą ir nesumažinti savo gyvenimo tik iki muzikos. Yra daug daugiau dalykų, kuriuos galima patirti, dėl kurių verta gyventi.
– Netrukus pasirodysi „Audros“ festivalyje. Ar gali išduoti, ką išgirsime Kaune?
– Labai laukiu pasirodymo. Atliksiu kūrinius iš savo naujausio albumo VĪS, kuris pasirodė praėjusių metų spalį. Šis muzikinis pasirodymas yra teatrališkas, čia svarbi choreografija ir scenografija. Muzika, judesys ir šviesa istorijos pasakojime kuria lygiaverčius vaidmenis. Galima sakyti, kad pasirodymu siūlome alternatyvų pasakojimą, supinantį praeitį, metafizinį pasaulį ir utopinę ateitį.
– „Audra“ – šiuolaikinio miesto festivalis. Ką žodis „šiuolaikiškas“ reiškia tau pačiam? Ką sutalpintum į šią sąvoką?
– Šiuolaikiškumas man reiškia laiko dvasios reflektavimą savo kūrybiniame procese. Tai – bandymas suprasti, kas esame ir kur turėtume keliauti toliau kaip visuomenė. Savo atveju, tai išverčiu į muzikinę kalbą.
Išvysti David August, choreografės Frankos Marlene Foth ir vizualiųjų menų kūrėjo Marcelio Weberio pasirodymą VĪS galima jau birželio 5 d. VDU Didžiojoje salėje. Daugiau informacijos – www.audrafestival.lt .
