Kauno miesto kameriniame teatro repertuaro naujiena – režisierės Eglės Kižaitės spektaklis 6-10 metų vaikams apie emocinį intelektą „Dingęs Kompasas“. Naudinga būtų turėti kompasą, padedantį nepaklysti kasdienių emocijų gausoje – pagalvotų dauguma suaugusiųjų, o ką bekalbėti apie vaikus, kuriems tiek savo, tiek šalia esančių žmonių jausmų pažinimas ypatingai svarbus ir reikalingas.
Atrasti tokį kompasą, o tiksliau – įgūdžius suvokti skirtingus jausmus ir į juos reaguoti kvies „Vėjų teatro“ spektaklis nuo šiol būsiantis nuolatiniame Kauno miesto kamerinio teatro repertuare, kurio artimiausias rodymas jau lapkričio 26 d. 14 val.
Pažinti emocijas – ir lengviau priimti gyvenimo pokyčius
„Spektaklis kuriamas galvojant apie vaikus, kurie dar tik pradeda ar jau kelerius metus eina į mokyklą. Tai vaikai, kurių socialinis kontekstas, pareigos, gyvenimo būdas visiškai pasikeičia, atsiveria aibė naujų patirčių. Dažnai tos patirtys – labai sudėtingos. Mes, suaugusieji, kartais manome, kad vaikai lengvai adaptuojasi, bet savo viduje jie patiria nemenkų iššūkių“, – teigia E. Kižaitė.
Anot režisierės, pokyčiai nemažų iššūkių sukelia ir suaugusiesiems, tad verta bent pabandyti įsivaizduoti, kaip juos išgyvena vaikai: „Kai pakeičiame darbą, imamės naujų užduočių, einame į naujas vietas, dažnas esame apimti verdančių emocijų. Tik mes, suaugusieji, gebame emocijas pažinti ir valdyti, o vaikai – dar ne. O juk šis įgūdis yra būtinas elementariems dalykams – sėkmingam ėjimui į mokyklą, koncentracijai, užduočių atlikimui“.
Spektaklis nesibaigia išėjus iš teatro
„Nors diskusijų emocinio raštingumo temomis gausu, dar daugiau yra šeimų, kuriose nuoširdus kalbėjimasis apie jausmus – vis dar sunkiai atveriama tema“, – teigia spektaklio režisierė Eglė Kižaitė. Režisierei antrina ir spektaklio idėjos sumanytoja, aktorė Judita Zareckaitė-Seliutienė: „Prieš kelis dešimtmečius emocinio intelekto sąvokos apskritai niekas nevartojo, o dabar vaikus auginame skaitydami aibę psichologinės literatūros. Jau mokame jausmų neskirstyti į „gerus“ ir „blogus“, nes visi jie priimtini, tačiau kaip elgtis, kai apima ne tik džiaugsmas, bet ir pyktis, liūdesys ar baimė? Spektaklyje pasakosime apie šias emocijas ir siūlysime, kaip į jas sureaguoti, kaip jas išgyventi. Ir nors teatras nesprendžia problemų, apsilankymas čia gali tapti stimulu vaikams ir tėvams pasikalbėti retai gvildenamomis temomis“.
„Spektaklio, jo personažų, siužeto istorijų aptarimas yra pretekstas išsikalbėti su vaiku apie svarbius dalykus. Gilios diskusijos apie tai, ką ir kaip jaučiame, kaip su tuo susitvarkome vis dar nėra savaime suprantamos – tobulėjame, ugdome emocinį intelektą, bet dar galima išgirsti ir tokių pasisakymų, esą „berniukai neverkia“ ar „pykti, liūdėti blogai“, – sako režisierė, tikinti, kad teatras taip pat prisideda prie tėvų ir vaikų emocinio sąmoningumo.
Sėkmingai diskusijai su vaikais tinkama pokalbio forma
Kad spektaklis apie emocijas vaikus sudomintų, norėtųsi ne tik klausytis, žiūrėti, bet ir vėliau kalbėti, diskutuoti, reikalinga tinkama forma. „Istorijos, pasakojamos „Dingusiame kompase“, įdomios, turi pasakiškų, taip pat visiems atpažįstamų motyvų. Žaidybinė prizmė 6-10 metų vaikams svarbi, visai kitaip, minimaliomis priemonėmis, pasakotume apie emocijas mažesniems vaikams, dar visiškai kitaip jau kalbėtume su paaugliais. Dažnai girdžiu tėvų klausimus, kaip viena ar kita tema kalbėti su skirtingo amžiaus vaikais – tokia ta tiesa, kad vis kitaip, vis atitinkamomis priemonėmis“, – pataria režisierė.
Kiekvienas turi stebuklingą kompasą
Ne veltui vienas režisierės tikslų kūryboje – atkreipti dėmesį į asmenį, atsikartojantis ir spektaklyje „Dingęs kompasas“: „Scenoje esanti vienintelė aktorė mezga labai intymų santykį su žiūrovais. Man svarbu, kad kiekvienas vaikas, atėjęs į teatrą ir žiūrintis spektaklį, pajustų dėmesį, nes šis kontaktas padeda išgirsti, pagauti emocijas ir „išsinešti“ tai, kas kiekvienam svarbu“.
Aktorė J. Zareckaitė-Seliutienė įkūnys spektaklio veikėją Elską – keliautoją, turėjusią ir pametusią stebuklingą kompasą, besidalinančią istorijomis, kurias spektakliui aktorė kūrė kartu su rašytoja Lina Laura Švedaite. „Elskos – laisvos keliautojos kompasas ypatingas, nes rodo ne įprastas kryptis, o emocijas: džiaugsmą, nuostabą, pyktį, baimę, gėdą, liūdesį. Spektaklyje pasakojama apie Elskos keliones, apie taip reikalingo kompaso paieškas – kol galiausiai pasirodo, kad toks kompasas yra kiekvieno širdyje. Ir nereikia nei prietaisų, nei jokių burtų – jei įsiklausysime į savo širdį, tikrai rasime kryptį“, – pokalbį užbaigia aktorė J. Zareckaitė-Seliutienė.
