Apie psichologinę sveikatą kalbame vis atviriau. Augant sąmoningumui, daugėja ir pagalbos sau būdų. Vienas iš gana naujų metodų – dailės terapija. Kai su redakcija rengėme „Kauno pilno kultūros“ lapkričio mėnesio numerį „Spalvos“, norėdama geriau suprasti, kaip tai veikia, susitikau su dailės terapeute Sigita Kupčiūniene, dirbančia Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Ji papasakojo, kaip žmones gali paveikti kūrybos procesas, ką emociškai byloja menas ir ką mums sako skirtingos spalvos.
Papasakokite, kaip atradote šią darbo sritį. Kaip tampama dailės terapeutu?
Kai Vytauto Didžiojo universitete studijuodama socialinį darbą ruošiausi rašyti bakalaurą, labai norėjau apjungti meną ir pagalbą žmogui. Tada atradau Tessos Dalley knygą „Dailė kaip terapija“. Ji man tapo savotiška biblija. Tuomet pradėjau lankyti seminarus, 2006 m. tapau Lietuvos dailės terapijos asociacijos nare, sėmiausi žinių iš užsienio ekspertų ir vis labiau pasinėriau į šią sritį. Vėliau atsirado ir magistro programa, apjungianti socialinį darbą ir meno terapiją, supažindinanti su dailės, šokio-kūno, muzikos terapijos metodais. Toje terpėje užaugau, pradėjau dirbti, iš lėto eksperimentuoti, atradau savo braižą ir gavau neįkainojamos patirties.
O kas atvedė į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų?
Atėjau būtent dėl Čiurlionio, kurio kūryba man visuomet atrodė ypatinga. Pirmiausia pradėjau vesti dailės terapijos užsiėmimus su šio menininko darbais, vėliau atsirado ir daugiau įvairių parodų bei iniciatyvų, kur galiu taikyti savo žinias. Man teko dirbti su Marinos Abramović performansų vaizdo įrašais, Kodo Chijiiwos fotografijomis, ekspozicijoje „Archaika“, dabar veikiančioje parodoje „Žalia“ ir kitose. Taip gimė ir seminaras „Dailės terapija – akis į akį su meno kūriniu“, kuriame sukoncentravau sukauptas patirtis. Išties džiaugiuosi čia dirbdama, jaučiuosi savo vietoje. Tiek pats menas, tiek pagalba per meną man atrodo labai prasmingi.
Kaip vyksta dailės terapija? Kokias priemones ir technikas pasitelkiate?
Paruoštoje erdvėje žmones pasitinka įvairiausios dailės priemonės – nuo dažų ir pieštukų iki koliažams skirtų reikmenų. Kadangi dirbame psichoterapijos pagrindais, laikomės pagrindinių jos principų: konfidencialumo, saugumo, grupės ir ciklo struktūros. Dailės terapijos sesijos įprastai trunka nuo pusantros iki trijų valandų ir turi aiškiai apibrėžtas dalis. Terapeutas lydi grupę per šiuos etapus, taip suteikdamas aiškumo ir saugumo jausmą.
Dailės terapija gali pažadinti kūrybiškumą, spontaniškumą, padėti atrasti visai naujas savo asmenybės puses ir taip patirti daugiau džiaugsmo.
Grupinės dailės terapijos sesijos prasideda susėdus į ratą ir keliant klausimus: „su kuo jūs atėjote?“, „kaip jaučiatės šiuo metu?“, „gal atsinešėte sapną ar konkretų prisiminimą?“ Pirmiausia dalyviai pasidalina savo mintimis, tada pereiname prie įvadinių pratimų. Muziejuje dailės terapijos procesą pradedu kviesdama žmones į ekspoziciją, kur jie susiduria su meno kūriniais ir meditatyviai praleidžia apie 20–30 minučių. Prašau dalyvių per tą laiką priartėti prie kūrinio, kuris jiems labiausiai surezonavo spalviškai, jausmiškai ar temos prasme. Rekomenduoju prisėsti, įsižiūrėti, užsimerkti ir įsivaizduoti jį savo galvoje, apžiūrėti iš skirtingų kampų. Įsiminti arba nufotografuoti. Toliau judame prie kūrybinės raiškos proceso – žmonių laukia užduotis. Piešimui, dailės raiškai skiriame apie 30–40 minučių. Muziejuje pateikiu priemones, kurios atspindi matytų kūrinių technikas. Pavyzdžiui, jeigu dirbame su Čiurlionio kūryba, duodu temperą, kreidines ir aliejines pasteles, pieštukus.
Pasibaigus kūrybinei daliai, lieka dar vienas svarbus etapas – refleksija. Vėl susėdame į ratą su piešiniais ir kiekvienas į centrą padeda savo darbą. Kiti žmonės ir pats autorius jį apžiūri, suteikia pavadinimą, išsako, kaip jausmiškai juos veikia paveikslas. Aš atkreipiu dėmesį į simbolius, spalvas, užduodu klausimus. Tiesa, jeigu žmogus nenori ar negeba išreikšti savo minčių žodžiais, galime užčiuopti jo emocijas per sukurtus vaizdinius, neverbalinę komunikacijos formą.
Veiksmingiau su ta pačia grupe dirbti ne vieną kartą. Atsivėrimui, savęs ir kito pažinimui reikia laiko ir tas eurekos momentas vienam gali įvykti trečiame susitikime, kitam – penktame, o trečiam – tik pačioje pabaigoje. Tačiau būtent tai atrodo svarbu ir prasminga, nes žmonės šiose grupėse sąveikaudami per trinarį santykį – save, kitą žmogų ir meno kūrinį – po truputį išgyvena teigiamą pokytį.
Kokia, jūsų nuomone, dailės terapijos esmė – streso suvaldymas, savęs pažinimas, o gal pagalba įveikiant traumines patirtis ar baimes?
Dailės terapija gali būti pasitelkiama visiems šiems tikslams. Visada išsikeliame tikslus: tai gali būti siekis nusiraminti, pailsėti, skirti dėmesio ir laiko sau ar savirefleksijai, o gal norima susitaikyti su netektimi, įsišaknyti naujoje darbo ar gyvenamojoje vietoje, grupėje. Dailės terapija iš esmės juk yra sveikatinimas plačiąja prasme. Dirbdami su meno kūriniu mes netiesiogiai veikiame pasąmonę, psichiką. Dailės terapija gali pažadinti kūrybiškumą, spontaniškumą, padėti atrasti visai naujas savo asmenybės puses ir taip patirti daugiau džiaugsmo.
Žmonės nevienodai nusimano apie dailę, skiriasi ir natūralus talentas išreikšti save per meną. Kaip užtikrinate, kad visi dalyviai sesijose jaustųsi saugūs ir pilnaverčiai?
Pirmiausia, aš pati kaip terapeutė žvelgiu į kiekvieną dalyvį su pagarba ir susidomėjimu. Dailės terapijoje nėra hierarchijos, vienas žmogus negali būti svarbesnis už kitą, jo meniniai gebėjimai ar žinios nenulemia geresnių rezultatų. Kai sesija po sesijos pavyksta pajusti pasitikėjimą terapeutu, grupe, susikoncentruoti į save, nesilyginant su kitu, vyksta didžiausi pokyčiai. Tai išsakau ir terapijos dalyviams, akcentuoju, kad visi turime bendražmogiškų patirčių ir galime vienas kitą suprasti. Be to, čia susirenkame ne tam, kad išmoktume piešti, – dailė yra priemonė, o ne tikslas.
Analizuodami meno kūrinius užčiuopiame tokius elementus kaip spalvos, formos, tekstūros. Kokia svarba jiems tenka dailės terapijoje?
Dailės terapeutui, kaip ir menotyrininkui, svarbu mokėti analizuoti kūrinius iš įvairių perspektyvų, ir formaliuoju, ir ikonografiniu aspektu. Pasitelkiame tiek objektyvų žvilgsnį, tiek subjektyvias pajautas. Spalvos, simboliai, paveikslo elementai ir jų kompozicinis išdėstymas – tai plati erdvė, kurią tyrinėjame ir žiūrime, ką galime užčiuopti. Man pačiai artima jungistinė kryptis su tokiomis sąvokomis kaip archetipas, metafora, asmeninė, kolektyvinė pasąmonė, todėl ieškau jų apraiškų dailės darbuose. Spalvos, formos ir kiti elementai, taip pat ir raiškos būdas, gali įgauti įvairias reikšmes. Sukaupdami kuo daugiau įvairių žinių, galime prasmes atskleisti remdamiesi vis kitais pagrindais – psichologiškai, jausmiškai ar net ezoteriškai.
Ar galite paaiškinti įvairių spalvų reikšmę dailės terapijos kontekste? Kiek tokie ženklai yra universalūs, o kiek individualūs ar nulemti kultūrinio, socialinio konteksto?
Verta paminėti, kad negalima prisirišti prie vieno apibrėžimo – pavyzdžiui, „juoda spalva yra bloga, simbolizuoja liūdesį“. Tam tikra prasme juoda nurodo užsidarymą, tačiau, jeigu autorius šią spalvą interpretuoja kitaip, mes privalome tai priimti. Raudona spalva vienam gali simbolizuoti agresiją, karą, konfliktą, o kitam – gyvybiškumą, energingumą, impulsą, meilę.
Pasirėmę C. G. Jungu, galime matyti, kad asmeninė ir kolektyvinė pasąmonės nulemia tam tikrus dėsningumus kuriant, piešiant. Taip ir Lietuva turi tam tikrą kolektyvinę pasąmonę, kurioje susipina tautos kultūrinės, istorinės patirtys ir tradicijos. Tai reiškiasi liaudies mene, drabužiuose ir leidžia spėti, jog egzistuoja tam tikras spalvų, simbolių, jausmų bagažas, bendras mūsų kultūrai.
Lietuvoje žmogaus netektį asocijuojame su juoda, o kitose tautose mirtis siejama su priešinga – balta spalva. Tam tikri ženklai, simboliai ar spalvos piešinyje gali asocijuotis su pereinamaisiais etapais: gimimu, mirtimi, santuoka ar kitomis bendražmogiškomis temomis. Turbūt daugelis žmonių, paprašyti vizualiai perteikti meilę, pasitelks raudoną arba rožinę spalvą. Vis dėlto skirtingų autorių kontekstuose spalvos įgauna vis kitokį emocinį krūvį, tad vieningų tendencijų neįvardyčiau.
Dailės terapijos užsiėmimus vedate šiuo metu vykstančioje parodoje „Žalia“. Kas, jūsų nuomone, nulėmė tokią dažną šios spalvos raišką Lietuvos mene? Kaip veikia dailės terapija tokioje skirtingų kūrinių gausoje?
Pati su tuo giliau susipažinau per parodos kuratorių Giedrės Jankevičiūtės ir Dainos Kamarauskienės pasakojimus. Ekspozicijoje žalius atspalvius sutinkame ne tik paveiksluose, bet ir audiniuose, kine, kultūriniuose reiškiniuose, gamtos elementuose, keramikoje, moksliniuose tyrimuose. Pati Lietuva yra labai žalia, turime daug gamtos, ji mums kultūriškai labai svarbi.
Kai vedu dailės terapiją, neretai žmonės pasirenka susitelkti į skirtingas parodos dalis. Kartais net ne į meno kūrinius ar objektus, o į posakius, susijusius su žalia spalva, tarkim, „pažaliavo iš pavydo“, ar į miesto dalį – Žaliakalnį. Iškyla dainų posmai: „Žalioj stotelėje žali beržai sėkmės man linki…“ Dailės terapeutui itin įdomu matyti, kaip viena spalva gali įgauti tiek įvairių reikšmių, formų ir skirtingai pasireikšti kūryboje. Pati ekspozicija turi atskiras sales, kuriose kūriniai tarsi perteikia skirtingą spalvos psichologinį krūvį – nuo ramybės, pasimėgavimo iki nerimo ar negandų.
Dar viena jūsų vedamų užsiėmimų kryptis – dailės terapijos sesijos, remiantis Čiurlionio kūryba. Kodėl jo paveikslai tinkami šiai sričiai?
Aš pati seniai žaviuosi Čiurlionio kūryba, tyrinėju jo darbus. Man labai priimtinos jo pasirinktos spalvos, temos, minties raiška, ženklai. Čiurlionio darbų simboliškumas, kosmiškumas, dviprasmiškumas įtraukia. Kiekvienas dailininko paveikslas mus kur nors veda. Tokia kūryba gali žmogų pakylėti aukščiau paprastos buities, rutinos. Gali padėti kelti egzistencinius, gyvenimo prasmės klausimus, kuriuos skubėdami kasdienybėje dažnai pamirštame. Dažnas lankytojas sako, kad atėjo norėdamas dar ir dar kartą susitikti su šio iškilaus menininko kūryba.
