Susitikimai su lietuvių ir pasaulio rašytojais – vienas laukiamiausių Kauno literatūros savaitės dėmenų. Gegužės 7–11 d. vykstantis penktasis festivalis šiemet į Lietuvą pakvietė ir kroatų rašytoją Martiną Vidaić. Jos įtampą keliantis, gilias jaunos moters psichologines problemas analizuojantis romanas „Patalinės blakės“ gimtojoje šalyje buvo apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija. Lietuvių kalba knyga pasirodė šiemet (leidykla „Hubris“, vertė Julija Gulbinovič).
Su autore, kuri literatūros pasaulyje debiutavo kaip poetė, Kauno menininkų namuose kalbėjosi kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė, o interviu vertė J. Gulbinovič. Galimybe pabendrauti su rašytoja pasinaudojo ir keletas renginio lankytojų, jų klausimai ir M. Vidaić atsakymai papildo jos ir žurnalistės pokalbį.
Pradėkime nuo išskirtinės šios knygos struktūros. Kai paėmiau ją į rankas, maniau, paskaitysiu pirmą dalį ir eisiu miegoti. Bet pradėjusi supratau, kad antros dalies knygoje nėra – tai vienas ilgas, dviejų šimtų puslapių paragrafas. Kaip užsukote tokį intensyvų pasakojimo srautą, kuris man pasirodė itin artimas protagonistės vidinei būsenai?
Taip, tokį pasakojimo stilių pasirinkau būtent tam, kad jis atspindėtų Goranos vidinę būseną. Galbūt ne nuo pat pradžių tai planavau, turėjau kitų minčių, bet pagavusi tą balsą, supratau, kad tik taip galiu papasakoti šią istoriją. Tokia struktūra artima sąmonės srauto literatūrai, asociatyviam monologui. Nors tokios struktūros atrodo gana atviros, autoriui jos iš tikrųjų yra labai uždaros. Jas sunku redaguoti – jei pasakojimas vyksta trumpesniais skyriais, tai tarsi atskiri apsakymai, kuriuos galima imti ir kažkaip tvarkyti. O tokioje tėkmėje, jei ką nors išmeti, viskas sugriūna.
Pradėjau rašyti bandydama, dar nebuvau tikra, kaip viskas atrodys. Tiesiog norėjau pabandyti, kaip pavyks pagauti tą balsą, ar jis bus įtikinamas. Turėjau tik labai apytikslį planą. Bet vienu metu turėjau sustoti, nes viskas per daug išaugo. Tuomet padariau pauzę ir daug detaliau išdirbau planą. Būtent dėl tos uždaros formos turėjau jį turėti labai detalų iki pat galo.
Noriu aptarti ir knygos pavadinimą. Jis iškart sudomina, o ir dizaineris įtupdė blakių į maketą. Kodėl būtent blakės?
Nuo pat pradžių norėjau sukurti nerimo ir baimės atmosferą. Man asmeniškai, žiūrint siaubo filmus, visuomet baisiausia būna nuo mažyčių gyvių antplūdžio. Dar vienas patalinių blakių aspektas – jos yra būtybės, pergyvenančios viską, visas katastrofas. Romano pabaigoje pasakotoja sutapatina patalines blakes su žmonėmis, su Zagrebo gyventojais, kurie bet kuria kaina nori išlikti. Toks yra šių parazitų vaidmuo.
Knygos pasakotoja Gorana yra architektė. Net knygos viršelyje pavaizduotas jos buto planas. Manau, profesijos pasirinkimas nėra atsitiktinis, nes Goranos mąstysena, jos dėmesys struktūrai, erdvei, tvarkai tarsi pateisina jos išsilavinimą. Ar turėjote kitų idėjų, kuo dar galėtų būti ši moteris?
Pasirinkau architektūrą, nes norėjau jai suteikti visuomenėje vertinamą, net vyrišką profesiją, kad vėliau tas iškritimas iš sėkmės, iš sėkmingo pasaulio, būtų labiau juntamas. Taip pat architektūrą pasirinkau todėl, kad pati ja labiau domiuosi nei kokia kita sritimi.
Vėliau architektūra romane peraugo į kažką didesnio. Romano pradžioje pagrindinė veikėja architektūrą supranta labai tiesiogiai – iš graikų kalbos tai reiškia statyti gamtoje. Vienoje vietoje ji architektūrą apibrėžia kaip bandymą suvaldyti atviros erdvės baimę. Kita vertus, architektūros vystymasis glaudžiai susijęs su privataus nekilnojamojo turto, privačios valdos ir kapitalizmo plėtra. Pagrindinė veikėja ima permąstyti esminį ryšį tarp architektūros ir kapitalizmo. Ji pradeda abejoti savo pasirinkimu, jaunystės idealais, suvokia, kad jų įgyvendinti šioje srityje negali. Galbūt ji ne visai sąmoningai tai suvokia, tačiau šis supratimas ją griauna iš vidaus, ir todėl romane vyksta tai, kas vyksta.
Pakalbėkime apie Zagrebą – miestą, kuriame vyksta didelė dalis veiksmo. Man atrodo, jis romane yra daugiau nei tik fonas. Kaip kūrėte miesto portretą?
Taip, Zagrebas romane funkcionuoja beveik kaip atskiras veikėjas. Ypač todėl, kad Gorana yra architektė, ji miestą labai intensyviai išgyvena. Zagrebas yra pirmiausia neoklasicistinis miestas, bent jau jo centras. Ši dalis buvo daugiausia statyta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Austrijos-Vengrijos laikais, po 1895 m. žemės drebėjimo, kuris sunaikino didelę miesto dalį. Ši dalis buvo gana planingai kuriama, urbanistiniai sprendimai ten geri. Bet aš nusprendžiau, kad mano protagonistė nelabai mėgs neoklasicizmo. Pirmiausia todėl, kad jis atsirado kartu su kapitalizmo aušra. Kai naujieji turtuoliai, pramonininkai, statėsi pastatus, kurie kopijavo ankstesnių epochų rūmų pavidalus. Tai dažnai yra paprasti gyvenamieji namai, kurie iš išorės atrodo lyg rūmai, bet viduje yra tiesiog butai. Jai tai nepatinka.
Gorana pasirodė labai izoliuota – savo kūne, bute, mieste. Atrodo, ją kamuoja urbanistinė vienatvė, susvetimėjimas. Man atrodo, kad Lietuvoje tai vyraujanti būsena, ypač pastaraisiais metais. O kaip Kroatijoje?
Miesto aplinkoje – taip, žinoma. Galbūt ne tiek, kiek Vakarų Europoje, bet yra. Vis dėlto, nenorėčiau sakyti, kad tai chroniška izoliacija. Taip, ji galbūt izoliuota kaip paprastai žmogus būna mieste, bet aš norėjau ją izoliuoti dar labiau, kad nuo jos tarsi nukristų visuomeniniai apvalkalai, kad ji liktų visiškai viena ir tektų kovoti už išlikimą.
Pabandysiu užsiminti, kodėl ji liko viena. Gorana patenka į avariją, kurioje žūsta jos vyras, su kuriuo jie ką tik susituokę. Ją ištinka savotiška amnezija – ji neprisimena kelių minučių iki avarijos. Tuo pačiu amnezija atrodo lyg sąmoningas sprendimas, kurį lėmė jos disociacija. Kaip nusprendėte, kad būtent tai taps pasakojimo ašimi?
Pradinė mano idėja buvo visiškai kitokia. Galvojau, kad veikėja turėtų patirti visišką amneziją, o romaną norėjau parašyti žodyno forma, kad per žodžius ji bandytų prisiminti. Tame pasakojime svarbų vaidmenį turėjo atlikti šeima – įvairūs jos nariai turėjo pasakoti veikėjai savo istorijas apie ją. Norėjau perteikti tapatybės neįmanomumą, jos sudėliojimo sudėtingumą.
Bet vėliau, bandydama rašyti žodyno forma, supratau, kad tai nelabai gerai funkcionuoja. Be to, tyrinėdama amneziją, skaičiau apie ją ir suvokiau, kad mano įsivaizdavimas – jog žmogus gali viską pamiršti apie savo gyvenimą, bet toliau normaliai funkcionuoti – yra iš tikrųjų nerealistiškas. Nebent muilo operose. Todėl turėjau apriboti amneziją tik iki tos avarijos neprisiminimo. Tačiau man patiko išlaikyti disociacijos elementą, tą atstumą, kurį žmogus patiria nuo savo paties gyvenimo. Tą plyšį, kuris ją atskiria nuo praeities.
Goranos vyras Sergejus man pasirodė kaip taiklus žmonių-praeivių mūsų gyvenimuose simbolis. Tai žmonės, kurie pasirodo epizodiškai, lyg filmų aktoriai, bet spėja kažką mumyse pakeisti. Kiek, jūsų manymu, svarbūs buvo Goranos ir Sergejaus santykiai jos tapatybei?
Jie buvo pažįstami labai trumpai, tad patys santykiai gal nebuvo itin svarbūs. Sergejus man buvo svarbesnis kaip tam tikra funkcija. Jis tarsi ta ranka, ištiesiama, kad ji galėtų išeiti iš situacijos, kurioje atsidūrė. Jis yra tarsi neįmanomas veikėjas, lyg sapnas, kažkas netikro.
Savo gimtojoje saloje, į kurią iš Zagrebo nudreifuoja bandydama atsiminti, Gorana bendrauja su pačiais įvairiausiais savo didelės giminės atstovais, kurie labai skirtingi, ir jos santykis su kiekvienu iš jų taip pat skiriasi. Įdomu, kaip jums pavyko sukurti tokį platų ir įvairialypį šeimos medį?
Martina: Tas šeimos medžio platumas, išsišakojimas, liko iš pradinės mano idėjos rašyti romaną, kuriame įvairūs šeimos nariai pasakotų apie pagrindinę veikėją. Nors tos idėjos atsisakiau, šeima liko. Galbūt pats mano domėjimasis šeima ir šeimos dinamika yra susijęs su mano dalmatietiška tapatybe. Mes iš tikrųjų esame kaip kokie italai – ta giminė supa, nėra kur nuo jos pabėgti. Nors šiuolaikinis gyvenimas ir susvetimėjimas veikia ir pajūrio miestus, vis tiek šeimos giminės ryšiai ten yra gana stiprūs, ir, sakyčiau, nuo jų sunku išsilaisvinti.
Martina, jūs visų pirma esate poetė. Kiek esate reikli savo prozos kalbai? Kiek jūsų vidinė poetė dirba redaktore?
Manau, kad mano prozoje akivaizdžiai matyti poetiški elementai. Nors rašydama romaną stengiuosi vis prisiminti, kad tai yra proza, kad čia rašoma kitaip. Dažnai poetai pamiršta, kad prozoje neturime tokios laisvės kaip poezijoje, kur kalba gali būti labai laisva ir pritraukti dėmesį vien į save. Prozoje pasakojimas galbūt svarbesnis už kalbą. Bet aš ir prozoje labai daug dėmesio skiriu kalbos ritmui. Ypač todėl, kad šis romanas parašytas vienu nenutrūkstamu skyriumi. Man rodėsi, kad jei pavyktų išlaikyti ar suteikti tekstui tam tikrą ritmą, galbūt jis labiau įtrauktų į pasakojimą.
Kaip pavyko atrasti ir išlaikyti tokį specifinį, labai intymų Goranos balsą?
Manau, dalinai į tai jau atsakiau pasakodama, kaip atsirado romanas. Aš tiesiog bandžiau, pradžioje pabandžiau parašyti galbūt atskirą skyrių, kad pamatyčiau, kaip tai funkcionuos. Dažnai, kai turiu idėją, ilgai ją nešiojuosi galvoje, kol pajuntu veikėją, kol pajuntu, kad tai tikras žmogus, stovintis prieš mane. Tada jau galiu įtikinamai jo balsu pradėti kalbėti. Taip nutiko ir su Gorana – kai ją pajutau, tiesiog pradėjau rašyti.
(Klausimas iš salės): Turiu klausimą apie bendrąją kultūrinę savivoką. Kai anksčiau teko bendrauti su slovėnais ir kroatais, jie labai nepatenkinti būdavo, kai sakydavai, kad jie yra Balkanų šalis. Sakydavo: „Ne, ne, mes nesam Balkanai, mes esam Vidurio Europa“. Lietuviai irgi pasišiaušia, kai juos pavadini Rytų europiečiais, sako: „Ne, ne, mes Šiaurės Europa“. Kaip yra dabar Kroatijoje? Ar yra kažkoks dominuojantis sutarimas tarp intelektualų, kuriam regionui priklausote? Kokia jūsų asmeninė nuomonė?
Ne, bendro sutarimo nėra. Galėtume sakyti, kad Kroatijos rašytojus ir intelektualus galima padalyti į gana tvirtus kairės ir dešinės polius. Turime net dvi rašytojų draugijas. O būtent tie klausimai – ar esame Balkanų šalis, ar kroatų ir serbų kalba ta pati, ar ne – tai dažnas politinis klausimas be aiškaus atsakymo.
Pati esu iš Dalmatijos, Zadaro, prie jūros. Tai tarsi Viduržemio jūros tapatybė su Balkanų priemaiša. Kroatija yra labai maža šalis, bet esame paveikti įvairiausių įtakų dėl savo istorijos, taip pat skirtingo klimato. Kalbant apie Zagrebą, sostinę, ten kultūrinė tapatybė nemažai skiriasi nuo pajūrio. Ten Vidurio Europos įtaka stipresnė nei, tarkim, Belgrade. Nors aš vis pamanau, kad Zagrebas yra „wannabe“ mažoji Viena. Taigi, Balkanų įtaka yra, bet yra ir kitos įtakos. Asmeniškai nematau tame problemos.
(Klausimas iš salės): Man būtų įdomu sužinoti, kaip jūs kuriate personažus. Ar turite kokį nors „receptą“? Rašytojai juk įvairiai daro: semiasi patirties iš savo gyvenimo, jungia pažįstamų žmonių savybes, įkvėpimo ieško kitų kūryboje… Kaip yra jūsų atveju?
Paprastai nežinau, ką darau (šypsosi). Mano romanai yra fikcija, išgalvotos istorijos. Bet, žinoma, kaip ir bet kuri fikcija, jie iš dalies remiasi ir asmenine patirtimi. Naudojau tam tikras mažas mikrosituacijas iš savo ar artimųjų gyvenimo, istorijas, kurias girdėjau šeimoje, tarp draugų. Gorana yra trijų asmenybių lydinys. Net romane esanti šeima ir giminė iš tikrųjų egzistuoja. Tą struktūrą paėmiau iš tikrovės. Tačiau vėliau tuos veikėjus gana stipriai perdirbau, pridėjau kitų savybių, keičiau išvaizdą ir panašiai. Taip pat svarbu tyrinėti tam tikras sritis – šiuo atveju, architektūrą – kad veikėjas būtų įtikinamas. Per tuos tyrinėjimus ir skaitymą kyla papildomų idėjų, ką veikėjas galėtų galvoti, kaip elgtis.
Kaip jau minėjau, dažnai ilgai nešiojuosi veikėją galvoje, kol juo patikiu, kol pajuntu, kad jis yra tikras. Tada galiu jį įtikinamai aprašyti. Net ir visai nereikšmingiems veikėjams, kurie pasirodo tik fragmentiškai, kartais parašau biografijas – ką jie veikė gyvenime ir panašiai – kad jie taptų gyvesni.
Kokios temos šiuolaikinės Kroatijos literatūros lauke yra aktualios, apie ką kalba jūsų kolegos?
Negalėčiau kalbėti už visus, nes, kaip minėjau, Kroatijos literatūros scena yra gana poliarizuota. Vis dėlto, galima pastebėti tam tikras tendencijas. Ilgą laiką, ypač maždaug dešimtajame dešimtmetyje ir šio amžiaus pradžioje, dominavo karo, pokario, tranzicijos temos. Tai buvo natūralu ir reikalinga. Dabar, ypač jaunesnioji rašytojų karta, atrodo, atsigręžia į įvairesnes, galbūt intymesnes temas, nors vis dar pasitaiko ir ankstesnių temų atgarsių tarp viduriniosios kartos autorių. Sunku išskirti kažką dominuojančio.
Jūsų knyga įvertinta kroatiška Europos Sąjungos literatūrine premija, skirta skatinti vertimus į kitas ES kalbas. Neretai būna, kad kai esi įvertinamas, tada apie tave pradeda kalbėti lyg iš naujo, gal ir pirmą kartą. Ar taip nutiko su „Patalinėmis blakėmis“?
Taip, apdovanojimas daug ką pakeitė. Prieš tai knyga buvo skirta gana siauram ratui, tokia nekomercinė literatūra, kokia nelabai skaitoma Kroatijoje. Man pačiai buvo gerai ir tai, nes juk esu poetė, o poetus nelabai kas skaito. Bet po apdovanojimo tikrai labai išaugo knygos skaitomumas Kroatijoje, pasirodė daug naujų recenzijų, daug buvo kalbama apie knygą, aš pati daug kur svečiavausi, ko anksčiau nebuvo. Ir, žinoma, apdovanojimas atvėrė daug galimybių vertimams, kas ir yra vienas pagrindinių tos premijos tikslų. Turiu pasakyti, kad lietuviškas Julijos Gulbinovič vertimas yra pirmasis, kuris pasirodė.
O kaip yra dabar? Pavyzdžiui, kai rašote naują kūrinį (tikiuosi, kad rašote), ar jaučiate spaudimą: „Taip, dabar turiu parašyti ne blogiau negu „Blakes“, nes jos jau įvertintos premija“? Ar vis dėlto jos jau padėtos lentynon?
Taip, yra to spaudimo. Supratau, kad jis tikras, kai tėvai pradėjo klausti: „Ar rašai? Ar rašai?“ Bet rašymas yra vienišas darbas. Ir galiausiai vis tiek lieki vien tik su tekstu, su savo santykiu su juo.
Dabar esu toje pradinėje stadijoje, kur galvoje sukasi kažkoks veikėjas ar idėja, ir tada ją formuoju. Turiu idėją, bet vis dar jaučiu, kad ji arti, tarsi būtų reali asmenybė, bet dar negaliu jos balsu kalbėti. Žinau, kas mane domina šiuo metu – tai vėlgi panašios temos kaip ir ankstesniuose romanuose. Šiuo metu – sąmonės klausimai. Manau, tai labai įdomi sritis. Taip pat domina šeima ir šeimos dinamika. Kaip individas priklauso nuo šeimos, kaip jo tapatybė priklauso nuo kitų šeimos narių? Ne tik ta prasme, kaip mes įsivaizduojame, kad šeima mus suformuoja, suteikia tapatybę, ir tada mes su ja gyvename toliau. Aš manau, kad tapatybė yra labai kintanti kategorija ir kad šeima mus nuolat veikia iš naujo. Tai kur kas sudėtingesni santykiai, nei mums atrodo.
–
Kauno literatūros savaitė vyksta gegužės 7–11 dienomis. Šeštadienį, gegužės 10 d., Martina Vidaić dalyvaus diskusijoje „Asmuo ir algoritmas: rašytojų požiūris“, kuri taip pat vyks Kauno menininkų namuose. Visą festivalio programą rasite www.literaturossavaite.lt
