„Mano prosenelis Kazys Kerpė buvo valdininkas, Marijampolės apskrities viršininkas, o išėjęs į pensiją nusprendė įsikurti Kaune. Centre buvo brangoka, tad nusipirko nebaigtą įrengti medinuką Žaliakalnyje – dalyje įsikūrė, kitus butus išnuomojo“, – dėsto Povilas Konkulevičius, žvangindamas raktais. Man atrodo, ponas Kerpė nustebtų, kaip toli siekia jo investicijos istorija ir kaip paprastas medinis namas įkvėpė jo proanūkį.
Esame Kauno staklių fabriko teritorijoje, Savanorių prospekte. Čia Povilas nuomojasi patalpas, kurias sausakimšai prištabeliavo medinių durų, langų rėmų ir kitų elementų. Dzūkų gatvėje, kur kadaise atsikraustė ponas Kerpė, – dar du garažai, juose vietos taip pat nebėra.
Ar Povilo žinioje – būsimas muziejus? Galbūt ne, juk visai nauja medinei architektūrai dedikuota institucija ką tik atidaryta sostinėje. Bet Povilas jau įkūrė viešąją įstaigą „Statybų kultūros fondas“. Jo tikslas – ne tik edukuoti žmones apie medinį paveldą, ginti dar likusius jo pavyzdžius nuo sunaikinimo, bet ir puoselėti meistrystės tradiciją bei auginti su medžiu mokančių dirbti entuziastų kartą.
Architektūros entuziastų, kaunistų, žaliakalniečių ratuose Povilas išgarsėjo prieš keletą metų, kai apie „dramblį kambaryje“ – nykstančią medinę architektūrą – ėmė kalbėti garsiai. Visuomeninei veiklai jauną vyrą paskatino gyvenimas: paveldėjęs prosenelio Kerpės namą, nusprendė jį sutvarkyti ir atsimušė į sieną. Nerado meistrų, kurie mokėtų ir norėtų deramai elgtis su istorine medine architektūra. Gyvendamas Žaliakalnyje negalėjo nematyti nykstančio medinio paveldo, netyčia ėjo pro ardomą namą Minties Rato gatvėje, parsinešė jo šviestuvą… Tada ėmė namo tempti ir didesnių apimčių objektus. Vienam – šiukšlė, kitam – lobis.
Mums kalbantis imu suprasti, kad Povilas tiesiog turi kolekcionieriaus geną. Jam sunku praeiti pro tai, kas yra vertinga. Beria istoriją po istorijos apie surinktus lobius. Pavyzdžiui, apie tvarkant modernistinius Žemės ūkio rūmus gautus langus, kurių mediena tanki, kokybiška: „Būtų puiku pagaminti iš jų duris!“ Klausiu, žmonės galbūt patingi restauruoti, nes kai kurie eksponatai Povilo sandėlyje net neprofesionalo akiai puikiai atrodo. „Taip, žmonės mieliau renkasi naujas šarvuotas duris – kam? Jos neturi jokios vertės, jos nejaukios…“
Arba mosteli ranka į beveik 3 m aukščio duris: „Iš Vilniaus, iš Pirklių namų, tokia moteris susisiekė, parodė nuotrauką… Negalėjau nepaimti – samdžiau žmogų, jis vežė iš Vilniaus, tada aš jas, ąžuolines, siaubingai daug sveriančias, kokią valandą po milimetrą tempiau vidun.“ Kai kurios durys išardytos, o detalės – tvarkingai sukataloguotos, dar yra rankenėlių, vyrių… Apžiūrime net geltono namo, stovėjusio Minties Rato g. 37, laiptų elementus – ant jų išdrožtos tulpės. „Velnias, išmetė tokius laiptus! Juk tai nebuvo uždokumentuota, ir jei nebūčiau jų paėmęs, niekas nežinotų, kokie buvo gražūs.“
Bet namo elementai – tai ne pašto ženklai ir ne degtukų dėžučių etiketės, jų milijonais nepririnksi. Vietos akivaizdžiai jau ir nebėra. Kyla klausimas, ką Povilas ketina su savo išgelbėtais medinukų elementais veikti.
„Užsienyje tikrai aktyviau užsiimama antriniu panaudojimu, čia tik pas mus dar mažai apie tai kalbama. Aš tikrai žiūriu iš praktinės pusės. Šios detalės – gyvas pavyzdys, kaip kokybiškai buvo statoma. Gali matyti, kaip mediena sujungta, kokie mazgai naudoti. Iš išlikusių elementų galima pasidaryti brėžinius, iš šių – peilius, ir staklėse išsifrezuoti naujus elementus jau šiuolaikiniam namui, kurio savininkui svarbūs kontekstas ir istorija“, – argumentuoja pašnekovas.
Anot architekto, didelė bėda yra tai, kad šiuolaikiniams medžio meistrams dirbant su paveldu trūksta… meistrystės. „Teorijos jau esame prisiklausę ir patys prikalbėję pakankamai, bet su praktika kebliau, o, pavyzdžiui, Japonijoje meistrystė irgi laikoma paveldu. Kodėl pas mus taip negali būti?“ – retoriškai klausia.
„Mūsų namo vienos durys, deja deja, yra pakeistos į šiuolaikines, paprastas – tėvai greitai norėjo atsinaujinti, o aš tik po kiek laiko supratau, kad sunaikinome lobį, ir tada sumaniau jas atkurti. Bet… kaip atkurti autentiškai, su identiškais seniesiems sujungimais, įleidžiamais vyriais? Niekas taip nedaro“, – konstatuoja Povilas. Papasakoja, kad yra prisijungęs į kelias feisbuko grupes apie medžio darbus, ir ten vis atsiranda prašančių padaryti senų durų ar langų kopiją. Meistrai prisistato, sako, du parūkymai ir bus. „Aš tada įsijungiu į pokalbį ir paaiškėja, kad visgi taip, kaip reikia, niekas nepadarys.“
Pavyzdžiui, Latvijoje, į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kartu su Kaunu prieš metus įtrauktoje Kuldigoje, senoji meistrystė puoselėjama. Povilas norėtų į kaimyninius centrus nuvažiuoti, pasidomėti, kaip tenykščiai meistrai lavinasi, dirba, pasikviesti juos į Lietuvą, kad pasidalintų patirtimi, įkvėptų. Tuomet tuos medinukus, kurie Kaune ir kitur Lietuvoje dar išlikę, puoselėti būtų išties paprasčiau, ir norinčių tą daryti būtų daugiau.
mes esame daug praradę, nes architektūros studijos paremtos šiuolaikine architektūra.
Kol Žaliakalnyje periodiškai plieskiasi gaisrai, o ištuštėjusiuose sklypuose mikliai įsikuria betono maišyklės, belieka pavydžiai skaityti apie įkvepiančius pavyzdžius svetur. Prancūzijoje yra tokia Guédelon pilis – puikus eksperimentinės archeologijos pavyzdys. „Eksperimentas trunka jau 25 metus – iš esmės jie senomis technologijomis stato viduramžių pilį, o idėja tokia populiari, kad projektas išlaiko pats save, žmonės savanoriškai atvyksta dalyvauti statybose“, – susižavėjimo neslepia pašnekovas. Būtent Guédelon projekte sukauptos žinios pasitarnavo tvarkant ugnies nuniokotą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą.
Svarbus faktas Povilo biografijoje – jis pats yra architektas, studijavęs Kauno technologijos universitete. Paklausiu jo apie tai, kiek apie medinę architektūrą girdėjo studijuodamas. „Va čia yra geras klausimas – mes esame daug praradę, nes architektūros studijos paremtos šiuolaikine architektūra. Jonas Miknevičius (legendinis profesorius emeritas, kuriam šiemet sukako 95-eri, gimtadienio proga pristatęs naują knygą, – red. past.) dėstė architektūros istoriją, 6 kreditai, ir viskas, ekspresija, formos, individualumas“, – prisimena kaunietis.
Anot pašnekovo, ši švietimo problema matoma plika akimi – Lietuvos architektai, dirbantys senamiesčiuose, nesuvaldo ambicijų: „O kaip tu jas suvaldysi, jei nesi susipažinęs su paveldu?“ Sutariame, kad ateityje Povilo dar tik pradedamas kurti fondas galėtų pasitarnauti edukuojant būsimus architektus ir artimų specialybių studentus. Žinoma, čia būtų laukiami ir „tiesiog“ medinių namų savininkai, kuriems reikia pagalbos ar žinių.
Kol kas „Statybų kultūros fondas“ Povilui yra hobis, reikalaujantis daug laiko. Įdomu, kiek ši aistra turi įtakos kasdieniams projektavimo darbams. Ar jam pačiam atidžiau įsiklausius į savo gyvenamąją aplinką ir su tomis kūrybinėmis ambicijomis susitvarkyti lengviau?
„Visų pirma, tai yra labai malonus hobis architektui, juk tai, kas kitiems atrodo tiesiog statybinis laužas, man yra neišsemiamas inspiracijų lobynas. Ir, neslėpsiu, mano požiūris į šiuolaikinę architektūrą tikrai pasikeitė“, – sako Povilas. Pasak jo, tai nėra lengvas pokytis, nes šiuolaikiniai žmonės yra „uzurpuoti minimalizmo“. Pašnekovas entuziastingai kalba apie mėgėjišką architektūrą, kurios pavyzdys yra ir pono Kerpės namas. „Tai nėra modernizmas – namas turi kolonų imitacijas, kapitelius, jis, sakyčiau, tarpukariu egzistavo lygiagrečiai su tuometine modernia architektūra. Gal ir šiais laikais galėtų taip būti? Gal būtų galima ne tik puoselėti aukštąją, bet ir remtis tradicine architektūra?“
„Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ baigėsi, Nacionalinis architektūros institutas dar tik kuriamas. Tad medinės architektūros entuziastai Kaune kol kas neturi atskiro kampo, kur galėtų periodiškai susitikti, diskutuoti, mokytis, o gal ir Povilo taip pageidaujama praktika užsiimti. Tikinčius jo idėja, žinančius, kaip ją plėtoti ar tobulinti, architektas kviečia susisiekti, o gal ir paremti kuriamą fondą „Contribee“ platformoje. Taip ir įrašykite paieškos langelyje: „Statybų kultūros fondas“.
