Nerimų dėl klimato kaitos, karo, santykių puokštėje gražiai dera ir baimė dėl savo darbo vietos. Ar būsiu aktualus po metų, jei šiandien savo užklausomis maitinu į mano darbo vietą besikėsinantį dirbtinį intelektą? Ko mokytis šiandien, kad nereikėtų ant pečių tampytis nebereikalingos naštos? Kai DI už mane parašo feisbuko įrašą ar straipsnį, džiaugtis laisvu laiku ar jį investuoti?
Klausimų daug. Kūrybiškiausieji atsakymus į juos randa prie tos plonos ribos, kur nebeaišku, turime reikalų su tikra ar su virtualia realybe. Štai animatorius Nikita Diakuras nerimastingą būseną konvertavo į meno kūrinį – trumpą filmą „Atbulinis salto“ (Backflip, 2022). Specialiai DI skirtoje Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programoje „Algoritmų miražai“ rodyta istorija pristato Nikitos avatarą, kurį autorius nusprendė išmokyti atbulinio salto. Tiksliau, priversti avatarą bandyti tol, kol pavyks. Juk tikram, iš kaulų ir mėsos sudarytam žmogui toks triukas labai pavojingas – gali tiesiog nusisukti sprandą. Ir bandymų reikia labai daug, o tarp jų – poilsio.
Nikitos avataras treniravosi ant šešių branduolių procesoriaus su mašininio mokymosi pagalba. Per dieną atliko daugiau nei 8000 šuolių ir galiausiai įvaldė šį triuką. Laiko sutaupyta, tikslas pasiektas, tiesa, ne pagrindinis. Nors pats Nikita salto vis dar nemoka, jis sukūrė puikų filmą, kuris keliauja po pasaulį ir kutena žiūrovų smegenis. Akivaizdu, kad kine Nikita talentingesnis nei akrobatikoje. Tad gal iš tiesų esmė – pamatuoti lūkesčiai ir blaivus savo galimybių vertinimas?
Vizualieji menai, fotografija, animacija yra draugystės su DI avangarde. „Sony Photography Awards“ su „netikra“ fotografija laimėjęs Borisas Eldagsenas, pernai rudenį viešėdamas Kaune, garsiai kalbėjo apie promptografiją – tai vis dar naujas išraiškos būdas, kuriam įvaldyti taip pat reikia įvairių gabumų, įskaitant kantrybę. Sugebėti aiškiai, detaliai ir originaliai suformuluoti užduotį, kurią atliks DI, – štai niša rašytojams, žurnalistams, literatams. Kokių pavojų, o gal galimybių, jiems atneša mūsų pačių sparčiai tobulinamas DI, aptarėme su Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakulteto profesore, kalbos technologijų specialiste Jurgita Kapočiūte-Dzikiene.
Mokslininkė DI tyrinėja jau beveik du dešimtmečius. Ji – ir rašantiems, kitus kalbinantiems žmonėms neblogai pažįstamos bendrovės „Tilde informacinės technologijos“ vyr. tyrėja. Mūsų pokalbio iškarpą įmečiau kompanijos sukurtai šnekos šifravimo mašinai. Jei būtume kalbėjusios angliškai, laiko būčiau sutaupiusi – dabar 100 proc. kompiuteriu pasitikėti negalėjau. Dėl to nesiginčija ir pašnekovė.
„Norint modelį išmokyti šnekamosios kalbos, reikia surinkti pakankamai tokios kalbos duomenų. Internete daugiausiai galima rasti taisyklingos kalbos tekstų. Parengti garsynai irgi labai tvarkingi, skirti norminei kalbai. O labiausiai trūksta tikrosios šnekamosios kalbos, kuria bendrauja jaunimas, garsynų. Deja, kad ir kiek gerai tie modeliai būtų apmokyti, kiek betobulėtų jų mokymo algoritmai, vis tiek viską lemia duomenys, kurie šiems modeliams „sumaitinami“. Lietuvoje nedaug kas dirba su lietuvių kalba, o užsienio kompanijoms tai irgi mažai aktualu“, – neslepia tyrėja. Nors pritaria, kad šifruotojų su tikra, ne kompiuterine ausimi, įgudusia išgirsti, kas iš tiesų sakoma, dar tikrai reikės, profesorė sako, kad dabartiniai šnekos atpažintuvai gali padėti susidarant bent jau teksto griaučius. Na, o tokius žodžius kaip „menedžinti“ ar „tiuninti“ teks atpažinti ir pasižymėti patiems („Tildė“ man juos užrašė taip: „medinukas“ ir „pjūvį“).
Mirkstant tiktokuose ir reelsuose nesunku pastebėti, kad anglišką turinį dažniausiai „įgarsina“ kompiuterinis balsas. Palyginti su balsus išlavinusių aktorių, diktorių, skaitovų sugebėjimais, tokių video kokybė labai prasta, klausantis įrašo nejaučiami jokie prasminiai niuansai, trūksta pauzių ir kitų išlepintos ausies mėgstamų elementų. Panašiai ir interneto svetainėse, kurios siūlo straipsnius ne skaityti, o perklausyti, – taip informacija tiesiog suplokštėja. Žinoma, su anglų ir kitomis populiaresnėmis kalbomis reikalas jau kitas, ir netgi pavojingas. Jau nesudėtinga, turint įrašytą žmogaus kalbos pavyzdį, klonuoti jo balsą ir tai panaudoti nusikalstamiems tikslams.
Visgi prigauti sukčius irgi nesudėtinga, nes yra tam tikrų spragų. „Rašydami mes labai mėgstam trumpinti žodžius. Skaičius užrašom skaitmenimis, naudojame akronimus, įterpiame angliškų žodžių, pasitaiko ir gramatinių klaidų. Teksto sintezės (Text-to-speech) įrankis skaito tai, ką mato, – jis nežino, koks skaičiaus linksnis turi būti, tad dažniausiai renkasi vardininką. O jei įterpiami kitų kalbų žodžiai, užrašyti ne pagal lietuviškas tarimo taisykles, juos taip pat greičiausiai išgirsime įgarsintus netaisyklingai“, – įspėja profesorė. Tad prieš verčiant balsu tekstą reikia atitinkamai suredaguoti. Taigi, mąstant apie gerai parašytas ir suredaguotas audioknygas, vaizdingai lietuviškai kalbantys DI modeliai leistų šią rinką išauginti.
Pernai gegužę paskelbta, kad lietuviškos taikomojo dirbtinio intelekto įmonės „AAI Labs“ vadovaujamas konsorciumas laimėjo tarptautinės programos „Eurostars“ konkursą, kuriame finansuojamas inovatyvių produktų ir paslaugų kūrimas tarptautinėje rinkoje. „Įmonė siekia išplėtoti dirbtiniu intelektu valdomą audioknygų kūrimo sistemą, kurioje leidėjai ir autoriai galės tekstus sintezuoti už prieinamą kainą, išlaikant aukščiausią pasakotojo balso kokybę“, – žadama pranešime spaudai. „AAI Labs“ vadovas prof. dr. Aistis Raudys ten pat teigia, kad įvykęs proveržis natūralios kalbos apdorojimo srityje jau leidžia dirbtinio intelekto modelius apmokyti taip, kad jų sintezuotas balsas prilygtų žmogaus kokybei: „Tikime, kad tai leis daugiau žmonių skaityti klausantis ir populiarins mažesnių leidėjų bei autorių literatūrą.“
Dar viena naujovė – įdarbinus DI kuriami audiogidai. Lietuvių startuolis „Wisit“ orientuojasi į tarptautinę rinką, bet pirmiausia prototipas išbandytas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Gedimino bokšte. Kunigaikštis Gediminas ir kiti veikėjai, net Geležinis vilkas, šiame gide prabyla DI sugeneruotais balsais.
Teigiama, kad DI prisidėjo ir prie audiogido scenarijaus sukūrimo. „Audiogido scenarijaus rašymas, pasitelkiant „Chat GPT 4“ ir „Claude“ programas, priminė stalo teniso žaidimą – vyko nuolatinis „kamuoliuko“ mušinėjimas pirmyn atgal tarp manęs ir DI programėlių, vis tobulinant sceną po scenos. Tokio scenarijaus rašymas itin specifinis, nes faktų tikslumą reikia derinti su kūrybiškumu, DI tam puikiai pasitarnavo“, – produktą pristato Simonas Mozūra, „Wisit“ bendraįkūrėjas ir kūrybos vadovas. Audiogide skamba devyni sintetiniai balsai, kuriuos sugeneravo lenkų sukurta balso sintezės programa „ElevenLabs“. Jei būsite Vilniuje, būtinai išbandykite.
Jei raiškus teksto skaitymas į mikrofoną – jūsų vienintelis darbas, jau reikėtų pagalvoti, ką dar galėtumėte veikti, nes užsakymų po kelerių metų gali sumažėti. O kiek laiko turės praeiti, kol ne tiesiog vaizdingai dirbtinio intelekto perskaityta, bet jo parašyta knyga gaus Nobelio literatūros premiją? „Dabartinė technologija, kurios pradžia – 1964 metai, kai išrasti neuroniniai tinklai, dar negali išeiti iš savo ribų. Jeigu modelyje nebūtų įdėtas tam tikras romanas, konkretaus autoriaus tekstai, tai modelis niekada ir negalėtų rašyti to autoriaus stiliumi. Vadinasi, DI kūrybiškas tik tiek, kiek kūrybiški į jį sudėti duomenys. Žinoma, kai tų autorių ir knygų sudėta šimtai tūkstančių, natūralu, kad žmogus jų visų nėra skaitęs ir jam gali pasirodyti, kad DI parašė kažką itin unikalaus ir kūrybiško“, – tvirtina Jurgita Kapočiūtė-Dzikienė.
„Jei esi tikras kūrėjas, siekiantis išsiskirti, tau to, kas jau parašyta, greičiausiai neužteks“, – trumpai, bet veiksmingai DI bijančius rašytojus ramina profesorė. Anot jos, Nobelio literatūros premiją DI gaus ne anksčiau, nei kas nors gaus Nobelį už neuroninio tinklo ar kitokio metodo išradimą, kuris leistų sukurti DI modelį, gebantį daugiau, nei vien komponuoti jo mokymo metu matytus duomenis. Taigi dabartinių DI įrankių ribotumas ir yra saugiklis, užtikrinantis, kad mašina nenugalės žmogaus.
Reikia ugdyti savo smalsumą, o ne stengtis dėl pažymio.
Žinoma, jei jūsų darbas – paslaugų ir produktų aprašymai, tekstų adaptacijos įvairiems kanalams ir panašiai, verčiau mąstyti apie užtikrintesnę veiklą, nes šią nesunkiai galima automatizuoti, tam pakanka ir nemokamos „Chat GPT“ versijos. Profesorė siūlo esamų įrankių nenurašyti ir skeptikams, nenorintiems jų „maitinti“. Anot mokslininkės, idėjos dažnai aplanko ne įtemptai dirbant tiesioginį darbą, bet nukreipus mintis, patekus į naują situaciją, vaikštant gamtoje ar naujame mieste: „Kūrybiškumas ateina nebūtinai per žinias. Kai bus surastas bendrasis intelektas, kuris apims ne tik tekstinę, bet ir vaizdinę, garsinę informaciją, mokės bendrauti ir kaupti gyvenimišką patirtį, gal net perpras žmogaus emocijas, tuomet atsiras ir pamatas mašinos kūrybiškumui. Aišku, kaip bus iš tikrųjų, aš negaliu pasakyti – kol kas tai filosofiniai klausimai.“
Nors mokytis visą gyvenimą sveika daugeliu prasmių, persikvalifikavimas gali būti sudėtingas procesas. Tad svarbu priimti toliaregišką sprendimą renkantis, ką studijuoti. Įdomu, kokius šiuolaikinius studentus VDU sutinka J. Kapočiūtė-Dzikienė. Ar jie pasirengę neapibrėžtai ateičiai? Kokių įgūdžių jaunam žmogui reikia ruošiantis šiuolaikinei darbo rinkai?
„Pagrindine problema laikau pažymių sistemą“, – neslepia mokslininkė. Anot jos, kol moksleivis ar studentas mokysis dėl pažymio, tol nieko gero nebus. Iš tiesų, esmė nepasikeitė – anksčiau studentai konspektus spausdavo iki mikroskopinio šrifto ir klijuodavosi po rankovėmis, o dabar į pagalbą kviečiasi DI. Žinoma, net ir tokie dideli mechanizmai kaip universitetai keičiasi. Pamažu. O kai kurie sprendimai turi būti priimti čia ir dabar – tarkime, „Chat GPT“ atsirado semestro viduryje, tad teko keisti interneto naudojimo taisykles…
„Reikia ugdyti savo smalsumą, o ne stengtis dėl pažymio“, – taikliai pastebi mano pašnekovė, siūlanti kreipti dėmesį ne į konkrečias specialybes, bet į gebėjimą keistis, tobulėti, norėti sužinoti. Svarbūs ir punktualumas, pareigingumas – sutikite, tai labiau savybės nei įgūdžiai, tačiau jos leidžia gyvenime pasiekti daugiau.
„Žinios dabar lengvai prieinamos – į sudėtingą klausimą atsakymą galime gauti labai greitai“, – J. Kapočiūtė-Dzikienė ramina tuos, kurie bijo, kad ko nors išmokti jau nebespės. Net ir žūtbūtinėje akistatoje su DI geriausias ėjimas bus išlikti ne tobulam, bet kūrybingam žmogui, kuris, įvertinęs, kiek valandų jam reikėtų išmokti atbuliniam salto, nusprendžia, ar to jam iš tiesų reikia.
