Ar žinojote apie Europos klimato pakto bendruomenę? O apie patį Europos klimato paktą? Sausį šios iniciatyvos ambasadorių Lietuvoje sąrašą papildė šešiolika asmenybių, kurios pasiryžusios skatinti gyventojus, bendruomenes ir organizacijas prisidėti siekiant klimatui neutralios Europos iki 2050 m. Nuo automobilio atsisakymo iki namų apšiltinimo – būdų kovoti su kaistančia aplinka nemažai. Bet pirmiausia reikia pradėti keisti mūsų suvokimą apie klimato kaitą.
Tarp naujųjų EKP ambasadorių – Silvestras Dikčius, kuris pristatomas kaip klimatologas, laidų vedėjas, straipsnių autorius ir kasdienio tvarumo edukatorius. Nuo praėjusio rugsėjo jis – ir Vytauto Didžiojo universiteto studentas, tiesa, Kaune lankosi ne taip dažnai, kadangi filosofijos magistrantams paskaitos vyksta nuotoliu. Filosofija ir klimato kaita čia – ne atsitiktiniai pažįstami. „Klimato kaitos suvaldymą sieju su vertybiniais pokyčiais, etinėmis nuostatomis ir bendru problemos suvokimu“, – oficialiai sako ambasadorius. O pradėdamas pokalbį su manimi priduria, kad tai visuomeninė veikla: „Įdomus faktas, kad tarp naujų ambasadorių esu vienintelis vyras. Galima aiškinti tuo, kad vyrams apskritai nesvarbūs ekologiniai klausimai, bet moterys ir šiaip labiau linkusios užsiimti visuomenine veikla.“
Silvestrai, ar, žinodamas apie klimato kaitą daugiau nei eilinis pilietis, jauti dėl to vadinamąjį ekologinį nerimą?
Iš tiesų ne, man labiau smalsu. Kolegos klimatologai irgi yra sakę, kad ypatingo nerimo nejaučia. Mes viską labai racionalizuojame, juk dirbame su moksliniais duomenimis. Žinoma, jaučiu su tuo susijusią emociją, bet tai labiau pyktis tam tikroms visuomenės grupėms, nusivylimas ar apmaudas.
Man atrodo, kad ekologinis nerimas gimdo aktyvizmą, kai ne tik pats nori gyventi tvariau, bet ir agresyviai sieki, kad visuomenė keistųsi. Lietuvoje tokių žmonių nedaug arba jie veikia palyginti švelniai.
Galbūt dėl to, kad Lietuvoje gana mažai žmonių gali sau leisti justi ekologinį nerimą? Jie nerimauja dėl to, kaip apskritai išgyventi. O gal, performuluojant posakį apie svetur žalesnę žolę, labiau gaila džiunglių Brazilijoje nei pievų Lietuvoje.
Man atrodo, mes iš esmės kaip šalis gyvename pertekliuje, nors, taip, nemaža dalis visuomenės – ant skurdo ribos. Tad imame ieškoti problemų, didesnių nei mūsų pačių gyvenimas. Tuomet mums ima rūpėti švarus vanduo, paukščiai, gamta, kuri neišvengiamai keičiasi. Taigi privilegijuotas gyvenimas atneša ir baimių, nerimo, kurių skurdesnėse šalyse gyvenantys, susitelkę į kasdienį išgyvenimą, nelabai ir jaučia. Arba tiesiog nepatiria tokio informacijos pertekliaus. Prieš porą metų atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad apie 40 % pasaulio gyventojų apskritai nėra girdėję tokių dalykų kaip klimato kaita, globalinis atšilimas. Greičiausiai jie gyvena tose šalyse, kurias klimato kaita labai smarkiai paveiks.
Dvejus su puse metų neturi nuosavo automobilio, daug vaikštai pėsčiomis. Apie tai ir kitus įpročius pasakoji tinklalaidėse, socialiniuose tinkluose. Sieki pakeisti ir kitų žmonių gyvenimus?
Automobilio neturėjimas yra labiau eksperimentas – tiesą sakant, Lietuvoje be jo pakankamai sudėtinga, tad nesakau, kad visą gyvenimą jo nebeturėsiu. Man tiesiog įdomu tyrinėti kitus judėjimo būdus. Tai nebuvo sąmoningas tvarumo siekimas, kaip ir daugelis mano sprendimų, kurie visgi yra tvarūs.
Bet įkvėpti pokyčiams kitus nėra taip paprasta, manau, jie patys sprendžia, kodėl jiems reikia ar nereikia mašinos. Tiesa, kartais sulaukiu komentarų, kad mūsų su Ignu Klėjumi vedama tinklalaidė „Penki kilometrai“ įkvėpė daugiau vaikščioti. Tai labai malonu – žmogaus gyvenime įvyko teigiamas pokytis dėl to, ką tu kalbėjai. Radikalesniam poveikiui turbūt reikėtų didesnio mano įsitraukimo, rimtesnės strategijos.
Tinklalaidžių, ambasadorių, strategijų yra ir daugiau. Visgi ar tai veikia? Pasižiūrėjus į sausakimšas automobilių aikšteles prie parduotuvių taip neatrodo.
Pritarčiau. Galbūt Kauno ir Vilniaus centrų burbuluose jaučiamas pokytis – žmonės apsiperka dėvėtų drabužių parduotuvėse, vaikšto pėsčiomis, turi daugkartinius puodelius, nes madinga, bet ir tvaru. Man patinka, kai tvarumo elementas yra šalutinis, – taip efektyviau. Bet bendra situacija Lietuvoje tikrai nelabai keičiasi. Žmonės kaip pirko pigius greitai lūžtančius daiktus dideliais kiekiais, taip ir perka. Ekonomika kyla, vadinasi, vartojimas irgi kyla. Jei pradėtų trauktis, būtų liūdna, nors ir vartotume mažiau. Kelionės buvo sustojusios, bet dabar žmonės keliauja net daugiau nei anksčiau, ir kuo daugiau uždirba, tuo toliau ir dažniau keliauja.
Apskritai pirkimas vis dar didžiulė siekiamybė. Tik nedidelė dalis visuomenės persisotina, supranta, kad gal jiems tiek ir nereikia, keičia savo gyvenseną. Pavyzdžiui, mano sprendimas buvo mažiau dirbti, taigi ir mažiau vartoti, bet jis susijęs su tuo, kad nusprendžiau vėl studijuoti ir įstojau į filosofijos magistrantūrą.
Nors sakai nejaučiantis ekologinio nerimo, visgi filosofijos studijoms turi būti svarbi priežastis.
Tai laisvės išraiška. Aš, būdamas suaugęs žmogus, galiu savo valia nuspręsti, kad dabar noriu studijuoti filosofiją. Jau turiu jos bakalaurą – įstojau 27-erių, būdamas gamtos mokslų magistru. Šį pasirinkimą lėmė daugiau egzistencinis nei ekologinis nerimas. Visi mes norim atsakyt sau į kokius nors klausimus, patikrinti savo proto ribas – šiose studijose labai greitai su tuo susidūriau. Bakalaure labai norėjau tokių tikrų humanitarinių studijų patirties, bet nesiejau to su pirmuoju savo pasirinkimu – gamtos mokslais. Tik vėliau supratau, kaip viskas susiję, pavyzdžiui, mąstant apie etiką. Taigi dabar suprantu, kad klimato kaitos klausimuose filosofija gali duoti visai nemažai. Aišku, atsimuši į sieną – vartotojiška visuomenė yra vienas iš veiksnių, kurie mums neleis išspręsti klimato krizės. Nepaisant pesimizmo, man pavyksta rasti atsakymų į svarbius klausimus.
Įdomu būtų išgirsti tavo nuomonę apie tai, kaip jaudinti visuomenę nepatogiomis temomis sekasi menininkams. Šį mėnesį Kaune rodoma opera „Saulė ir jūra“ – jau beveik penkeri metai praėjo nuo jos triumfo Venecijos bienalėje, ir ji vis dar aktuali, nors edukacinio poveikio tyrimo nesu aptikusi.
Manau, kad tai būtinas kelias. Mokslinės informacijos yra per akis, sausas jos išdėstymas akivaizdžiai neveikia. Tad reikia ieškoti efektyvių komunikacijos būdų, ir menas yra vienas jų. Tai neturi būti tiesioginis duomenų atvaizdavimas – norint sukurti žinojimo lauką, nepakanka nuobodžių grafikų. Juk klimato kaita paliečia iš esmės visus mūsų gyvenimo aspektus. Tai nėra tik vartojimas arba nevartojimas, šilta arba šalta. Tai visų pirma vertybiniai klausimai, apimantys ir geopolitiką – su kokiomis valstybėmis draugaujame, iš ko perkame naftą.
aktyvistų nemėgsta ir nemanau, kad tai pasikeis, bet gerai, kad jie yra – išsako nepatogią tiesią ir drumsčia vandenį.
Beje, Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, veikia Eglės Narbutaitės paroda „Pavėsis“ – labai rekomenduoju (paroda veikė iki vasario 11 d, – red. past.). Ten daug švelnios kapitalizmo kritikos, klimato kaitos apmąstymo, bet netrūksta ir smagios ironijos. Man atrodo, tai svarbu kalbant rimtomis temomis, nes dažnai ekologinis menas yra bandymas išgąsdinti. Prie „Saulės ir jūros“ sėkmės irgi prisidėjo tai, kad šis kūrinys nepamokslauja ir nebaugina.
Galbūt todėl daugeliui taip nepatinka Greta Thunberg? Ji tikrai labai pikta.
Taip, ir „nepatinka“ – per švelnus žodis. Ji griežta ir reikalauja itin aštrių pokyčių. O žmonės linkę ginti savo teritoriją, pasaulėžiūrą, vertybes. Kai į tai kėsinamasi – prieštaraujame. Greta reikalauja pakeisti tai, kaip gyvename, ko siekiame, kokie yra mūsų troškimai – juk visi nori būti turtingi ir sėkmingi. O ji teigia, kad vardan klimato turime to atsisakyti. Kaip galima tai mėgti? Ne, žmonės mėgsta komikus, bajeriukus instagrame. O ekologiniai aktyvistai dar nuo „Greenpeace“ laikų kalba apie labai sudėtingus klausimus, kur juokelių neprikaišiosi. Dar pridėk karą, dirbtinį intelektą, kitas grėsmes, ir tikrai galvoje nebelieka vietos dar ir paukščiukams bei žvėreliams. Taigi aktyvistų nemėgsta ir nemanau, kad tai pasikeis, bet gerai, kad jie yra – išsako nepatogią tiesią ir drumsčia vandenį. Demokratijoje turi būti tam vietos.
Ką atsakytum skeptikams, kurie teigia, kad niekas čia toje mūsų Lietuvoje nešyla?
Na, šyla – kai gimiau 1980 metais, vasaros būdavo šaltesnės. Anksčiau – tuo labiau. Žiema prasidėdavo lapkritį, sniegas ištirpdavo kovo pabaigoje. Žmonės prisimena, kad „ir tada buvo karšta“, bet nepamena, kiek tiksliai. Be to, pamirštame blogus dalykus, įsimename gerus. Jei esi gimęs balandį ir kartą tuo metu buvo 22 laipsniai šilumos, tai ir prisiminsi, nors dešimt kartų per gimtadienį buvo šlapdriba. Šlapdribą mūsų atmintis ištrina.
Kitas dalykas – išvestinės klimato kaitos keliamos problemos, tokios kaip pabėgėliai. Klasikinis pavyzdys galėtų būti Sirijos karas, kurį išjudino būtent sausra. Žmonėms teko persikelti į miestą. Atsirado trintis tarp etninių grupių, kilo pilietinis karas. Rezultatas – penki milijonai pabėgėlių. Jie traktuojami kaip karo pabėgėliai, bet analitikai sutaria, kad šio proceso pirminė priežastis buvo klimato kaitos sukelta sausra.
Visgi ar ateis toks metas, kai Lietuvoje bus nebeįmanoma gyventi?
Labai sudėtingas klausimas, bet sakyčiau, kad čia bus gyvenama ilgai. Mes klimato požiūriu labai saugioje teritorijoje. Taip, 2023-ieji globaliai buvo šilčiausi, ir šuolis buvo didesnis nei tikėtasi – kol kas mokslininkai neturi tikslaus atsakymo, kodėl taip nutiko. Visgi gyvenimas kitur pasaulyje taps sudėtingas tikrai greičiau nei Lietuvoje, jau dabar yra probleminių vietų Afrikos žemyne, kur temperatūra pakyla iki 50 laipsnių Celsijaus, bet žmonės išgyvena, prisitaiko. Na, o Lietuvoje šils, bet žiema niekur nedings. Vis pasigirsta gąsdinančios informacijos, kad, štai, Baltijos jūros lygis pakils, Žemaitija taps sala, Kaunas paskęs, bet žurnalistai pamiršta paminėti, kad tai bus gal po tūkstančių metų, jei visiškai ištirps Arkties ir Grenlandijos ledynų skydai.
