Geriausias būdas nieko neveikti – leisti sau be jokio plano klaidžioti gatvėmis, kiekviename žingsnyje atrasti architektūrines formas ir būti atviram bet kam, ką diktuoja neplanuotas maršrutas. Kai kalba pasisuka apie faktūras ir linijas, reikia pripažinti, kad Kaune tikrai turime kuo pasigėrėti. Nuo brutalistinių pastatų, kurie vienu metu ir glosto, ir truputį gąsdina, iki prabangių ir elegantiškų statinių.
Įdomu apie miesto formas kalbėtis su architektu, kurio lentynoje – daug reikšmingų darbų ir drąsių sprendimų, pelniusių nacionalinius ir tarptautinius įvertinimus. Tai Gintautas Natkevičius, architektūros studijos „G. Natkevičius ir partneriai“ įkūrėjas ir vadovas, nuolat su komanda dirbantis prie naujų projektų. Leidomės į pokalbį, supažindinusį su dviem labai ryškiomis miesto faktūromis – betonu ir surūdijusiu metalu.
Gintautai, visai neseniai tapote Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu – už nuoseklų indėlį į Lietuvos architektūrą ir šiandienos architektūrinį mąstymą. Ką jums reiškia toks įvertinimas?
Visiems menininkams, neišskiriant architektų, malonu gauti apdovanojimus – viską darome dėl kitų, tad grįžtamasis ryšys yra svarbus. Geras jausmas, kai įvertinimas teigiamas, tačiau ne ką mažiau svarbu žinoti nuomones ir tada, kai kažkas nepasiseka. Tikroji architektūros kritika – ne neigiami vertinimai, o argumentuotos mintys – neatsiejama darbinio proceso dalis. Visgi didžiausi kritikai esame patys sau – juk ne visuomet viskas pasiseka, būna, kad ko nors neįvertini, o galbūt klientui pritrūksta ryžto, pinigų ar elementaraus atsparumo prieš visuomenę. Yra pastatų, pro kuriuos praeiname nusukę žvilgsnį – visiems visko pasitaiko.
Šis įvertinimas ne tik asmeninis – aš gi ne vienas dirbu, turime didelę 24 žmonių komandą. Drauge ir visos tos meno premijos, atpažįstamumas – tai dėmesys visai bendruomenei. Ir mes tikrai visi turime kuo pasidžiaugti.
Pradėkime nuo pradžios. Dirbdamas Kaune veikusiame „Komprojekte“ rengėte ir Prienų savivaldybės pastato projektą. Esate sakęs, kad tai nebuvo itin sėkmingas darbas, bet patirtis svarbi. Kaip šiandien žvelgiate į savo pirmuosius projektus? Ar laikas prisiminimus nugludino, o galbūt kaip tik priešingai – išryškino tai, kas buvo tikra ir intuityvu?
„Komprojektas“ – mano pirmoji darbovietė, kurioje daugiausia dirbau su popieriais, bet staiga gavau galimybę laisvai reikšti mintis ir pagaliau kažką pastatyti, nes apie dešimt metų tik braižiau projektus, kurie vis nuguldavo stalčiuose. Toks įdomus dalykas – atrodo, vis projektuoji, dirbi, tačiau negali patikrinti savo sugebėjimų. 1,2 metro pločio koridorius – kaip čia, gerai ar blogai? Gi nežinai. Ant popieriaus atrodo viskas gerai, o realybėje?
Tuo metu gavome užsakymą iš mano gimtojo Prienų miesto – reikėjo pastatyti pastatą rajono savivaldybei. Tuomet pirmą kartą susidūriau su tokiomis užduotimis, kurios mane žavi iki šiol – ne pats projektas, ne materija, o urbanistų, kitų žmonių įtikinėjimas. Mieste buvo keista sankryža, ir aš visus įtikinau, kad reikia pjauti senus topolius, pakeisti trajektoriją. Tuo metu dar važiavau konsultuotis su a. a. Algimantu Miškiniu – vienu rimčiausių mūsų urbanistų. Jis pasakė: „Tu jaunas, bet galvoji teisingai, darai teisingai.“ Tai ši patirtis buvo labai svarbi, nes nelabai kas iš mano viršininkų kišosi – sakė, jei nori, susitvarkyk, išspręsk tuos klausimus. Ir per tą savo diplomatiją sugebėjau visus įtikinti. Kai pradėjau projektuoti, mane dar paėmė į karinius mokymus – tai vakarais ateidavau į darbą su rusišku „šineliu“. Pamenu, ilgainiui statybininkai pradėjo darbus – vieni iš vieno galo, kiti – iš kito. Ir kai susitiko ties viduriu, paaiškėjo, kad miesto mero kabinetas išėjo vos dviejų metrų pločio (juokiasi).
Istorija ganėtinai komiška, bet pastatas vis dar stovi. Jis nėra blogas, bet man tai – lyg simbolis, kad architektūra nėra tik brėžinys. Architektas turi gebėti paruošti informaciją taip, kad statybininkas gebėtų suprasti tavo mintį, perskaityti ir viską įgyvendinti, o šalia viso to – dar turi ir įtikinti visuomenę, skeptikus ir net mokslininkus. Visų pirma, reikia nueiti ilgą diplomatijos kelią, o po to – kiek darbo įdėsi, tokį rezultatą ir turėsi.
Esate sakęs, kad architektūroje nėra blogų medžiagų – tik blogi sprendimai. Kaip renkatės medžiagas? Ar dažniau dėmesį kreipiate į faktūras, istorijas, ar gal visgi į konstrukcines ir netikėtas savybes, kurios leidžia sukurti dažnai plika akimi nepastebimus, bet svarbius efektus?
Pasidalinsiu viena pirmųjų frazių, šiek tiek suorientavusių mano, kaip architekto, kompasą. Tuo metu kankinausi prie vieno projekto, norėjau, kad siena būtų iš raudonų plytų, bet dėl negalėjau to padaryti, ir Vytautas Dičius tarė: „O ko tu pergyveni? Užklijuok tapetą su kitu vaizdu ir viskas.“ Ir tada, atrodo, lyg kažkas prasimušė manyje – juk teisingai, tu gali naudoti absoliučiai visas medžiagas. Ir kai perlipi tą nusistatymą, ateina supratimas, kad nėra nei blogų spalvų, nei blogų medžiagų – galima daryti iš visko.
O kalbant apie faktūras, atrodo, kad bėgant laikui išsikristalizavo mano ir viso drauge dirbančio kolektyvo supratimas, kad gražu – tada, kai konstrukcija ir apdaila yra daugmaž tas pats. Taip pas mus ir atsirado betonas – nes tai ir laikanti medžiaga, ir apdaila. Senų fabrikų konversijos projektai yra labai gražūs, nes ten matomos įvairios kolonos, rygeliai, fermos ar grubios betoninės konstrukcijos. Taip, tai konstrukcinės medžiagos, tačiau jos – labai dailios. Dar geriau, jeigu interjere panaudoji kitų kontrastingų medžiagų, nes jos labai gerai tarpusavyje suskamba. Pavyzdžiui, mes su komanda visuomet ieškome tokio santykio – jeigu matome labai gražias metalines kolonas, tai norime jas demonstruoti.
Mūsų suprojektuotuose Krepšinio namuose yra fantastiško grožio metalinės sijos – mes jas specialiai atviras palikome. Pagal mano ir bene viso biuro filosofiją, nereikia naudoti daug medžiagų, kitaip priemonės ir faktūros viena su kita konkuruos. O jeigu jau naudoji kažkokią medžiagą, tuomet turi parodyti jos bruožus.
Ne vienas sako, kad šiandienos kontekstuose betonas dažnai yra lyg tam tikra stiliaus deklaracija, o šalia viso to eina nuolatos pasikartojantys epitetai: „industrinis“, „minimalistinis“ ir „brutalus“. Ar jums betonas yra stilius, o galbūt – tiesiog patogi medžiaga?
Man tai – ir medžiaga, ir konstrukcija kartu. Aišku, dabar yra nemažai interjero dizainerių, kurie naudoja betono paviršių kaip apdailos medžiagą vien dėl to, kad tai tapo madinga. Kartais tai kelia šypseną – gi tuos dalykus reikia suderinti, dirbtinai nenaudosi, kitaip atrodo išties komiškai.
O mes betoną pradėjome naudoti gana anksti – net esame suprojektavę vien betoninių pastatų, dėl kurių vis kildavo triukšmas architektūros bendruomenėje. „Ne, tik ne betonas. Jis baisus, negražus, šiurpus!“ – kartodavo kritikai. O paradoksas toks, kad tuo metu Lietuvoje beveik nebuvo tokių pastatų, tad didžioji dauguma žmonių buvo tiesiog nusiteikę neigiamai. Bene pirmasis pastatas, kurio išorėje buvo naudojama betono apdaila, atsirado Žvėryne – iki tol visi tik piktinosi. Bet visada taip ir būna – aplinka nepriima, tuomet pripranta ir ima masiškai naudoti. Va ir dabar situacija visiškai persivertė – dažnas dizaineris sako, kad tai gražu. Bet tu pabandyk pats pirmas padaryti.
Esate minėjęs, kad jums gražus rūdintas metalas. Kuo jis jus žavi – ar tai labiau estetinė spalva, netikėta faktūra, ar medžiagos charakteris, leidžiantis žaisti su erdvės pojūčiu?
Mane žavi pati medžiaga, nes jos žmonės prisibijo. Jeigu paklaustumėte praeivių gatvėje, ar betonas, ar surūdijęs metalas, ar juoda spalva jaukūs, – turbūt didžioji dalis atsakytų, kad ne. Bet jų deriniai veikia visai kitaip. Žmonės sako, kad juoda spalva nepatinka, bet jie apsirengę juodai, už lango automobilis – irgi juodas, sėdynės, vairas – juodi. Tas pats galioja ir surūdijusiam metalui. Man labiau patinka ne kortenas, specialiai pagamintas tam, kad surūdytų, bet tas paprastas, neapdirbtas plienas, kuris pradeda rūdyti – dalis lieka juoda, dalis surūdija.
Šiluvos miestelio aikštėje yra šviestuvai, pagaminti iš paprasčiausio, ne tos paskirties metalo. Pirmus kartus tą metalą naudojome gana drąsiai, o vėliau kiek apsiraminome – Barselonoje pamačiau beprotišką to metalo kiekį, kai tiesiog paprastas plieno lakštas suvirintas ir paliktas. Jis aprūdija, nusitrina.
Ar, pavyzdžiui, cinkuotas plienas – „Herojaus“ mokyklą juo dengėme. Jis labai netvarkingas – jeigu guli ant padėklo, lieka dėmė. Jis gyvas, kaip akvarelė, nesušukuosi ir niekada nepadarysi taip pat. Tas netikėtumo momentas – kai tikėta, bet netikėta – mane labiausiai ir žavi.
Kaune sukūrėte daug išskirtinių pastatų. Pavyzdžiui, ryškusis gyvenamasis namas Baritonų gatvėje, kur dominuoja vien betonas, – iš tolo aišku, kieno projektuotas. Gintautai, ar nusakytumėte jūsų ir komandos braižą?
Informacinė sklaida pasaulyje yra didžiulė, ir aš nemanau, kad mes labai originalūs. Pavyzdžiui, esame suprojektavę ir pastatę prezidentui namą name Vilniuje, Pūčkoriuose. Vaikščiodamas kažkur Roterdame tiesiog pamačiau stikliniame name seną plytų namelį. Idėjų sklaida yra didžiulė, ne mums vieniems jos ateina į galvą – būtų naivu taip galvoti. Tad, ko gero, galėtume sakyti, kad mūsų braižas – braižo nebuvimas, nes kiekvienas klientas, vieta ar finansinė situacija padiktuoja visiškai skirtingus sprendimus. Gi nepradėsime tiesiog projektuoti metalinio namo – visuma nulemia, kokiu keliu eisime. Tuolab kad esame suprojektavę nendrinių pastatų, šiaudinių ir skiedrinių – visokiausių. Kiekvienas atvejis yra kitoks.
Savo šeimos butą I. Kanto gatvėje pardavėte Art Deco muziejaus savininkams – Petrui Gaidamavičiui ir Karoliui Baniui. Sklinda gandai, kad ten turėtų atsirasti dar vienas muziejus. Ar lengva architektui paleisti savo paties erdvę?
Kol dar nieko konkretaus neįvyko, norėtųsi kalbėti labai santūriai, bet nemeluosiu – kai Petras ir Karolis pasiūlė mums sandorį, nelabai galėjau patikėti. Šiuos žmones labai gerbiu už darbą Lietuvai – jie tikras fenomenas. Tiesa, kiek seniau mudu su žmona buvome pakvietę juos į svečius – tiesiog kaip labai fainus kaimynus. Nujaučiu, kad jie labai nustebo pamatę, jog pas mus nėra nei gabalėlio medžio – vien betonas, metalas ant sienų, plastikinės grindys, visos durys – stiklinės, visi šviestuvai – vienodi, ir daugiau tame bute nieko nėra. Tikiu, kad tai išties paliko įspūdį.
Kadaise, kai viešai pasidalinome savo namų nuotraukomis, pasigirdo garsus kanopų trypimas ir klyksmas: „Kaip taip gali būti? Viskas – tikra nesąmonė, gi virtuvė negali būti bendroje erdvėje, o kur dar šalimais esantis keturių metrų veidrodis?“ Ta reakcija gerąja prasme parodė, kad visi mūsų eksperimentai ir bandymai yra vertingi, praplečia ribas ir nejučia veikia visą šaukiančią minią. Tai yra pamoka, tik tuo metu žmonės to nesupranta. Aš, įrenginėdamas tą butą, turėjau minty, kad tai būtų šiek tiek eksperimentas, kad būtų man pačiam įdomu ir kartu šiokia tokia diskusija su visuomene. Pažiūrėsime, kas iš viso to išeis. Karolis su Petru juk mąsto labai plačiai.
Ar turite mėgstamus architektūrinius maršrutus? Galbūt yra vietų kitose miesto erdvėse, o gal net svetur, kurias pamačius vis apima įkvėpimas?
Vilnius man iš principo nepaprastai gražus. Senamiesčio ir naujamiesčio sandūra – skanu, gyva, net apleisti pastatai prideda papildomą potėpį. Mano nuomone, Lietuvoje sunku su tuo konkuruoti. Aišku, pasaulyje yra man labai rezonuojančių miestų – tarkim, Briugė ar Utrechtas. Briugėje per Kalėdas jautiesi kaip pasakoje, tarsi persivalgęs saldumynų, – viskas net kiek per tobula, bet gražu. Vilnius to neturi – jis gyvas. Gaila tik, kad pastaruoju metu, kai dėl plėtros bandoma užkišti visus laisvus tarpelius, miestas labai apsigadino. Man tai tikras nusivylimas, ypač rajonuose šalia senamiesčio.
O Kaunas – tarsi vargšiukas, kuris bene visąlaik buvo neįdomus, bet dabar staiga prisistatė tiltų, naujų objektų, o kur dar stadionas, maniežas ir Mokslo sala. Dabar net tarptautinis projektas Nemunaičiuose žydi – ten susikovė žymiausios pasaulio architektūrinės įmonės. Miestas išties tapo patogus, jau ir modernizmas visiems patinka, ir senamiestis gražus. Manau, kad tai, jog Kaunas nesudalyvavo toje beprotiškoje plėtroje, išėjo į naudą – jis įgavo savo veidą. Ir man tai žiauriai patinka.
