Kalbėdami apie akvarelę dažnai įsivaizduojame pastelinių spalvų saulėlydžių peizažus, gėlių kompozicijas arba spalvingus žmonių bei gyvūnų portretus. Akvarelė daugelį žavi savo skaidrumu, švelnumu ir lengvumu. Ko gero, tai ir nulėmė didelį mėgėjiškos akvarelės populiarumą – kaip laisvalaikio užsiėmimo ar net kurį laiką itin populiaraus tatuiruočių stilizavimo metodo. Ši dailės technika turi senas tradicijas ir kaip aristokratų išsilavinimo dalis – akvareles liejo ir dabartinis Jungtinės Karalystės karalius Karolis III. O kaip atrodo profesionali akvarelė, kaip ji keičiasi, kuo ypatingas darbas su ja? Apie tai kalbėjomės su daugelį stereotipų laužančios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“, šiemet atidaromos liepos 11 d. ir vyksiančios iki rugsėjo, organizatoriais: dailininku ir iniciatyvos autoriumi Eugenijumi Nalevaika ir menotyrininke Jovita Nalevaikiene.
Kuo jus sudomino akvarelė?
Eugenijus: Kauno dailės mokykloje (dabartinėje Kauno dailės gimnazijoje) teko mokytis pas akvarelės korifėjų Česlovą Kontrimą, tačiau jai buvo skirta nedaug laiko, o supratimas, kas ta akvarelė, ateina po ilgų metų darbo. Vėliau Vilniaus dailės akademijoje vėl teko prisiliesti prie akvarelės, tie bandymai pradžioje buvo nelabai sėkmingi, bet tolyn vedė noras ir užsispyrimas su ja susidraugauti. Pamenu, po trečio kurso, vasaros praktikos metu, Juodkrantėje vieną po kitos liejome akvareles, ir galų gale pradėjo sektis. Nuo tada nesiskiriu su šia technika. Pirmi žingsniai į parodas buvo 1984-aisiais, tad galima sakyti, kad man kaip akvarelininkui šie metai jubiliejiniai.
Kuo ši tapybos technika unikali? Ar darbas su akvarele reikalauja ir specifinių žmogiškųjų savybių?
Eugenijus: Akvarelei reikia didelės kantrybės ir susikaupimo, o kartu greitos reakcijos. Kad ir kiek metų dirbtum su pigmentais ir vandeniu, negali numatyti galutinio rezultato. Eigoje tenka keisti sumanymą, prisitaikyti, pagauti momentą. Akvarelė sudėtinga tuo, kad džiūstant stipriai kinta atspalviai ir dažų intensyvumas. Reikia mokėti tuos pokyčius nuspėti.
Jovita: Viename kataloge esame rašę, kad akvarelė kaip įnoringa dama – jai nepasakysi, ką daryti, nes šiandien tiesiog taip džiūsta vanduo. Nuo kitų tapybos technikų akvarelę pirmiausia skiria peršviečiamumas, matomi pigmentų sluoksniai bei skaidrumas. Akvarele galima tapyti gana sodriai ir intensyviai, išgauti panašias į kitas technikas faktūras bei spalvinę gamą, bet akvarelė unikali tuo, kad tarsi šviečia. Meistriškai sukurtose akvarelėse pasitelkiamas popieriaus baltumas ir, apšvietus paveikslą, atrodo, kad iš kitos pusės sklinda šviesa. Tikroje akvarelėje nėra balto pigmento dažo – balta spalva sukuriama paliekant neužtapytus plotus.
Akvarelė ilgai naudota eskizo kūrimui – kaip kelioninė dailininkų ir kartografų priemonė. XVII–XVIII amžiuje, kai atsirado kelionių knygos, akvarelę pasitelkdavo ekspedicijų, dienoraščių iliustracijoms bei žemėlapiams kurti. Akvarelė patogi, jai reikalingas tik pigmentas, vanduo bei popieriaus skiautė. Menotyrininkai išskiria tokią akvarelės techniką kaip alla prima, kai vienu ypu sukuriamas piešinys dviem ar trimis sluoksniais, dažai greitai užliejami ir greitai išdžiūsta. Tokiu būdu būdavo sukuriami nedidelio formato kelioniniai paveikslai.
Įdomu, kad vieni žymiausių abstrakčios tapybos pavyzdžių – Vasilijaus Kandinskio paveikslai – yra akvarelės. Kai reikia apginti akvarelės svarbą, norisi ištraukti argumentus, kad tokie meistrai kaip Kandinskis bei Čiurlionis kūrė šia technika. Dar vienas įdomus akvarelės pavyzdys – Valdovų rūmų muziejaus 2014 metais įsigyta XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje sukurta miniatiūra, vaizduojanti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Didįjį ir jo žmoną Oną. Kartais kritikai sako, kad akvarelė neilgaamžė, kad popierius ir dažai tikrai neišsilaikys, tačiau tokie pavyzdžiai rodo kitaip.
Eugenijus: Galima paminėti, kad senieji Egipto papirusai yra ta pati akvarelė ir jau skaičiuoja ne šimtus, o tūkstančius metų. O spalvos yra išlikę, nors akvarelės dažai dažniausiai sukuriami iš visiškai natūralių medžiagų – sutrintų mineralinių ar augalinių medžiagų pigmentų, medaus ir gumiarabiko.
Kaip atrodo kūrybinis procesas dirbant su akvarele?
Eugenijus: Svarbiausia – tinkamas nusiteikimas. Akvarelę galima palyginti su džiazu. Čia negali groti iš natų. Rezultatas proceso metu keičiasi, ir tenka improvizuoti nuo kažkurios vienos spalvos, nuo vieno potėpio ir vandens nubėgimo.
Jovita: Akvarelė gali būti liejama šlapia ant šlapio popieriaus, šlapia ant sauso popieriaus ir labiau eksperimentiniu būdu – sausa ant sauso paviršiaus. Kiekvienu atveju pigmentai skirtingai jungiasi arba nesijungia. Tai ne piešimas ir ne tradicinė tapyba, nors teoriškai jai priskiriama. Ne veltui procesą įvardijame žodžiu „liejimas“, nes akvarelė turi tekėti. Darbui čia ypač svarbus švarus vanduo – jeigu reikia skaidrių, švarių, šviesių spalvų, vanduo turi būti keičiamas su kiekvienu nauju pigmentu. Greitas akvarelės džiūvimas yra parankus smulkiam kelioniniam paveikslui, bet dirbant su dideliais formatais kelia iššūkių. Pavyzdžiui, Eugenijus yra sukūręs darbų, kurių plotis – pusantro, o ilgis – šeši metrai. Įsivaizduokite, kiek reikia planavimo, strategijos, judėjimo ir greičio, kad kūrinys atrodytų tolygus. Be to, akvarelėje beveik neįmanoma ištaisyti klaidų. Kai paveikslas išdžiūsta, pasimato visi sluoksniai, visi kontūrai, visos tos detalės, kurias buvo bandyta užglaistyti, užlieti.
Eugenijus: Juokais pavydime tapantiems aliejiniais dažais ar akrilu, nes jie gali bet kada padaryti pertrauką, pailsėti, išgerti kavos. Akvarelėje vieną sluoksnį turi užbaigti pilnai vienu ypu. Didelę įtaką darbui turi oras, kambario ar studijos temperatūra. Net nuo vandens temperatūros priklauso, kaip skirtingi dažai subėga, susilieja. Turiu kolegų, kurie atlieka eksperimentus nuo šalčiausio iki šilčiausio vandens ir tiria rezultatus. Yra begalė niuansų, galima visą gyvenimą daryti bandymus, mokytis ir turbūt visada liks paslapčių.
Koks buvo jūsų pagrindinis siekis pradėjus organizuoti bienalę? Ar šiandien jis išlieka toks pat?
Eugenijus: Dar gerokai iki bienalės, būnant Kauno akvarelininkų sekcijos pirmininku, vis apimdavo apmaudas, jog šia technika kuriantys menininkai ir jų darbai tarsi lieka pakraštyje. Tuomet du kartus per metus būdavo organizuojamos tradicinės Kauno dailininkų parodos Paveikslų galerijoje. Didžiausius plotus ant geriausių sienų visuomet užimdavo aliejinės tapybos kūriniai bei skulptūros, o akvarelėms eksponuoti būdavo paskiriamas nedidelis tamsus kampas. Taigi idėja kirbėjo. Kaimynystėje, Rygoje, turėjome pavyzdį – dar XX a. 7 dešimtmetyje pradėtą akvarelės trienalę. Apie 2000-uosius metus latviai pradėjo belstis į mūsų duris ir siūlyti perimti tą tradiciją, nes jie jau jautėsi pavargę, sunkiai gaudavo finansavimą bei ekspozicijų sales. Su tokiu paskatinimu ir pradėjome.
Nenorėtume, kad bienalė taptų visiškai vieninga, o įvairovę išlaikyti leidžia individualios kiekvienos šalies tradicijos.
Į pirmą tarptautinę parodą 2006 metais kvietėme menininkus iš šalių aplink Baltijos jūrą. Pavyko, pradėjo augti bienalės mastas, plėstis geografinės ribos. Džiugina užsienio autorių komentarai, jog ši bienalė Europoje išskirtinė, kviečia į akvarelę žiūrėti šiuolaikiškai, o ne prisirišti prie tradicinių formų.
Deja, po truputį ir mes artėjame prie panašaus taško, kaip tradiciją mums perdavę kolegos iš Rygos, – pradeda trūkti finansinio palaikymo. Vadinasi, per beveik 20 metų požiūris į akvarelę pakankamai nepasikeitė. Yra kur tobulėti. Ką jaučiamės pasiekę – pavyko prikalbinti daugybę jaunų dailininkų ir kitų sričių menininkų išbandyti šią techniką. Laimėjimas yra jau tai, kad akvarelė Lietuvoje neišnyko.
Kaip atrenkate menininkus bienalei? Ko ieškote jų darbuose? Kaip nusprendžiate, kiek skirtingų autorių pristatysite?
Eugenijus: Visada stengėmės parodyti kuo platesnę akvarelės kūrimo būdų bei temų perspektyvą. Neatsisakome ir realistinių darbų, jei jie turi savitą užtaisą. Nenorėtume, kad bienalė taptų visiškai vieninga, o įvairovę išlaikyti leidžia individualios kiekvienos šalies tradicijos. Šiandien, aišku, skirtumai tarp šalių niveliuojasi. Anksčiau būdavo labai lengva atskirti, kur yra lietuvių, o kur latvių ar estų akvarelė. Iki dabar labai aiški skandinavų darbų stilistika. Galbūt tai diktuoja gamtos sąlygos? Skandinavai naudoja mažai spalvų, dominuoja juoda ir balta, papildytos pilkais, rusvais atspalviais. Yra kraštų, kurių menininkai dažniausiai naudoja ryškias spalvas. Tie skirtumai žavūs. O pats svarbiausias kriterijus, žinoma, yra meistriškumas.
Jovita: Jeigu turėtume pakankamą finansavimą, atsirenkant kūrinius norėtųsi juos matyti gyvai, o ne monitoriuje. Vis dėlto apsirikimų pasitaiko nedaug. Rinkdamiesi kūrinius iš nuotraukų kartais galime nepastebėti dėl popieriaus kokybės atsiradusių pabraižymų ir kitokių pažeidimų, dėl kurių gyvai darbas atrodys kiek prasčiau. Tačiau būna ir priešingai – su abejonėmis atrinktas darbas atvykęs maloniai nustebina ir atsiskleidžia naujomis spalvomis.
Bienalės parodas sudaro tiek tradiciniai, tiek mišrios technikos kūriniai ar net tokie, kurie buvo sukurti kitomis priemonėmis, bet yra akvareliški, atspindi pagrindinius akvarelės principus. Siekiame plėsti požiūrį, kas yra akvarelė, kodėl ji įdomi ir vertinga.
Dalis menininkų savo kūrinius atrankai teikia kasmet, kiti atsiunčia vieną kartą ir daugiau nebando. Yra ir tokių, kurie, nepaisydami to, kad žiuri jų neatrenka trejus metus iš eilės, vis tiek bando, ir mes net galime pamatyti jų pažangą.
Eugenijus: Dalyvių skaičių riboja erdvės. Tikrai nenorime kabinti kūrinių trimis aukštais vieno virš kito, nes taip nuvertinamas menas ir autorius. Geriau mažiau, bet pagarbiai.
Jovita: Norisi atskleisti autoriaus braižą. Tam reikia bent dviejų, trijų, o geriausia keturių ar penkių kūrinių. Jeigu jie didelio formato, tai reikalauja daug vietos. Jeigu maži, galima sutalpinti daugiau, bet persistengus tenka vaikščioti po salę susiėmus už galvos. Tačiau kiekvienoje bienalėje dalyvauja bent penkiolika šalių, o per visus metus atrankoms savo kūrinius yra atsiuntę apie tūkstantis menininkų.
Kuo išskirtinė bus šių metų jubiliejinė bienalė? Ar jūsų minėti iššūkiai gali nulemti tai, jog ji bus paskutinė?
Jovita: Šių metų tema yra „X“. X yra taškas, nuo kurio pradedame skaičiuoti kalbėdami apie koordinates, taip pat X yra dešimt. Tema turi įvairių prasmių ir gylių, kviečia pamąstyti, kiek toli galime nueiti per tuos dešimt metų, kokia yra bienalės istorija. Tuo pačiu tema kiek mistiška, nes X yra ir nežinomasis, klausimas: „O kas toliau?“
Planuojame meistriškumo pamokas. Labai norime pakviesti patirtimi pasidalinti užsienio meistrus, turime daugybę idėjų, bet mus riboja biudžetas. Tikrai vyks ekskursijos su kuratoriumi. Juk labai svarbu kalbėti apie kūrybą, nes autorių ir menotyrininkų komentarai leidžia lankytojams pamatyti kūrinius kitu žvilgsniu. Taip pat tikimės išleisti parodos katalogą.
Eugenijus: Šiemet turėsime nemažas erdves – parodos vyks Kauno paveikslų galerijoje, „Drobės“ galerijoje ir T. Ivanausko zoologijos muziejaus galerijoje „ZOO“. Taip pat planuojame kūrinius vėliau pristatyti ir Panevėžyje. Viliamės, kad bienalė vyks ir toliau, bet norėtume, kad organizavimą bent didžiąja dalimi iš mūsų perimtų kiti. Galbūt jaunimas galėtų atskleisti ir naują perspektyvą.
facebook.com/baltijostiltai.balticbridges
10-oji tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai 2024“
X / TEN
2024 m. liepos 11 d.,
17.30 val.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16, Kaunas
Paroda veiks iki 2024 m. rugpjūčio 25 d.
2024 m. liepos 12 d.,
15.00 val.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus galerija ZOO, Laisvės al. 106, Kaunas
Paroda veiks iki 2024 m. liepos 25 d.
17.00 val.
Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerija „Drobė“, Drobės g. 62, Kaunas
Paroda veiks iki 2024 m. rugpjūčio 17 d.
Dar daugiau akvarelės Kaune 2024 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais:
Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Akvarelininkų sekcijos paroda „Esame“ Kauno valstybinėje filharmonijoje, E. Ožeškienės g. 12, Kaune, iki 2024 m. rugpjūčio 30 d.
Jubiliejinė personalinė Osvaldo Jablonskio akvarelių paroda „Improvizacijos“ A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje / Velnių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, iki 2024 m. rugsėjo 15 d.
