Režisierė Agnija Leonova žiūrovams pažįstama iš tokių spektaklių kaip „Sapiens“, „y: Alisa“, „Ryšys“. Naujausią jos darbą „Kvėpavimas“, leidžiantį tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į poros santykius globalinio atšilimo akivaizdoje, galima pamatyti Kauno miesto kameriniame teatre – artimiausia data yra kovo 14-oji.
Nors režisierės darbuose itin ryški ateities tematika, mokslinės fantastikos elementai, tačiau spektaklių veikėjai, jų vidinės būsenos puikiai atspindi dabartinio žmogaus išgyvenimus, leidžia kiekvienam žiūrovui istorijoje atrasti dalelę savęs. Po spektaklio kalbėjomės apie originalias kūrybos temas, naujas formas, virtualią realybę bei meilę teatrui ir žmogui.
Kas tave atvedė į teatrą?
Teatras nuo vaikystės man atrodė ypatinga vieta. Vieta, kur žmonės gyvena kitaip ir kuria magiją žiūrovui. Mokiausi Vilniaus licėjuje, tuo metu laisvalaikiu domėjausi įvairiais menais. Posūkis į teatrą buvo labiau intuityvus prasmės ieškojimas. Aišku, kaip ir kiekvieną jauną žmogų, vedė tam tikras idealizmas.
Tavo spektakliai Lietuvos teatro lauke išsiskiria tiek tematika, tiek drąsa ieškoti naujų formų. Kas skatina eksperimentuoti?
Tiesiog kuriu apie tai, kas atrodo įdomu ir aktualu šiais laikais. Neturiu tikslo būt išskirtinė ar specialiai ieškot naujų formų. Esu įsivardijusi, kad mane veda meilė ateičiai, noras žinoti, kur žmonija judės toliau. Šias temas teatre atskleidžiu per žmonių santykius. Tam tikrą kūrybinį nuoseklumą pastebėjau tik vėliau.
Be virtualaus spektaklio, originalios scenografijos bei netradicinės teatro erdvės panaudojimo savo kūrybos lauką išplėtei ir į virtualios realybės (VR) pasaulį. Kuo tau įdomus šis fenomenas?
Sukūrusi kelis spektaklius apie technologijas, užsimaniau susitikti su pačia technologija. Teatro ir technologijų pasauliai labai skirtingi. Sukūriau jau kelis darbus su VR, apie kuriuos mažai žino teatro bendruomenė, vienas iš jų netrukus bus pristatytas viešai. Tai meninis virtualios realybės filmas „Pasaka“, kuris buvo kuriamas kartu su režisieriumi iš Suomijos Olegu Nikolaenko. Scenoje aš režisuoju žmones, mediją, šviesas. VR veikia visiškai kitaip – tai arba 360 laipsnių kampo filmavimai, arba kompiuterinė grafika „Unity“, „Unreal“ žaidimų procesoriuose. Procesai vyksta su kitokiais specialistais, turinčiais visai kitų patirčių ir žinių, kitaip viskas planuojama, kitaip ieškoma finansavimo.
Laisvalaikiu bandau atrasti paralelių tarp šių medijų ir planuoju rašyti apie tai meninį tyrimą, kad suvesčiau šiuos du pasaulius. Pasaulyje labai daug pavyzdžių, kai šios medijos jungiamos. Labai apsidžiaugiau, kai Lietuvos kultūros taryba mano paieškoms skyrė stipendiją. Eiti keistu keliu galima, tik svarbu, kad tai būtų reikalinga ne tau vienam.
Dažnai tavo kūrybos centre atsiduria ateities vizijos, futuristiniai scenarijai, mokslinė fantastika. Kuo tai traukia?
Tai ta meilė ateičiai. Pradžioje atsinešdavau idėjų iš knygų ir diskusijų su draugais. Rašydavome kartu su dramaturgais Matu Vildžiumi, Kirilu Fokinu. Porą pjesių radau – tai Gintaro Grajausko „Tinklas“ ir Duncano MacMillano „Plaučiai“. Esu peržvelgus per šimtą mokslinės fantastikos pjesių. Suprantu, kad noriu statyti spektaklį, kai atrandu įdomią ir analizės vertą temą. Pradėjus kurti tai buvo intuityvus pasirinkimas iš mane supančių reiškinių, o vėliau tapo sąmoningomis paieškomis.
Dabar norėčiau išbandyti ką nors naujo. Traukia spektakliai vaikams, nes tai irgi meilė ateičiai. Tiesa, tai kardinaliai kitoks amatas. Kartais ateinu į spektaklius vaikams ir tiesiog stebiu, kaip jie reaguoja į veiksmą scenoje, galvoju, kokias priemones reikėtų naudoti, kad sudominčiau naująją žiūrovų kartą. Festivalio „Kitoks ‘23“ metu mačiau tobulą „Bronks theater“ spektaklį paaugliams „The Happy Few“, kuriame iš esmės visa režisūra nukreipta į naująją kartą. Montažas sudėliotas taip, kad tai taptų jų – naujosios žiūrovų kartos teatru. Apie tai kalbėjo tiek tema, tiek forma – spektaklis apie „Instagram“ ir „TikTok“ kartą, o režisūra nebanaliai sukonstruota iš trumpų paveikių scenų. Taigi naujų formų paieškos prasideda ne dėl noro nustebint, o siekiant pažinti meno kalbą, kuri virsta dialogu su šiuolaikiniu žiūrovu.
Dažnai tavo spektaklių istorijos plėtojasi ateityje, veikėjai susiduria su tokiais reiškiniais kaip dirbtinis intelektas, skaitmenizacija ar net kosmoso tyrinėjimas – tačiau visų jų centre išlieka tarpžmogiškas ryšys. Kuo tau įdomu šią, niekad aktualumo neprarandančią temą analizuoti ateities perspektyvų kontekste? Kaip jos gali padėti apmąstyti mūsų šiandienį tarpusavio santykį bei jo pokyčius?
Centre visada yra žmogus. Su technologijų specialistais daug diskutuojam, kokia gi bus ta ateitis, kai visuomenė keisis, tarkim, dėl papildytos realybės (AR) akinių, dirbtinio intelekto progreso. Išnyks tam tikros profesijos, atsiras naujų. Man svarbu, ką patirs žmogus, kokie bus santykiai. Kokia ta Homo sapiens kryptis, kaip mes adaptuosimės. Ir, apeidama ratą, vis labiau sugrįžtu prie idėjos, kad teatras bus labai reikalingas, nes tai gyvų žmonių ir jų santykių menas. Tai bus reikalinga medija, padedanti žmogui suprasti žmogų.
Santykis su kitu žmogumi ir su mūsų aplinka – ryški tavo spektaklio „Kvėpavimas“ tema. Veikėjų ryšys, meilė vienas kitam ir noras kurti bendrą ateitį susiduria su sąmoningumu apie ekologiją, mūsų poveikį planetai ir ateitiems kartoms. Kas tave paskatino kurti šį spektaklį?
Skaitydama „Plaučius“ pajutau savo temą, iškart pamačiau, kad vaidins Šarūnas Zenkevičius ir Inga Šepetkaitė. Mums prieš akis ne tik dirbtinio intelekto ir technologijų revoliucija. Globalinis atšilimas ateis ir pakeis tiek visuomenės funkcionavimą, tiek asmenines žmonių istorijas. Pažiūrėkime, kaip mus pakeitė pandemija ir karas Ukrainoje.
Pagrindinė spektaklio veikėja – ekologijos srities mokslininkė – negali negalvoti apie šiuos procesus, nes gyvena žinodama, koks sudėtingas bus pasaulis, kuriame gyvens vaikas. Tačiau vaikas – asmeninis įsiprasminimas, ir visas spektaklis visgi pasakoja apie konkrečių žmonių gyvenimus, tarpusavio ryšį. Tai santykių istorija, kurioje suvokimas apie ateities problemas yra tik kontekstas dviejų žmonių išgyvenimams.
Kuo šis spektaklis skiriasi ir kuo yra panašus į tavo ankstesnius kūrinius?
Pirmą kartą nagrinėjama būtent globalinio atšilimo tema. Tai mano labiausiai aktorinis spektaklis, jame mažiau ekranų ir medijos, mažiau technologijų. Gerai pažįstu Ingą ir Šarūną – jie nuostabūs kūrėjai ir man garbė su jais dirbti. Kartu nėrėme į aktorines paieškas, veikėjų išgyvenimus. Labai džiaugiamės, kad Dalios Tamulevičiūtės festivalyje spektaklis buvo nominuotas keturiose kategorijose ir įvertintas kaip geriausias debiutas.
Kaip minėjai, „Kvėpavimą“ norisi vadinti aktoriniu spektakliu, kuriame daug krūvio tenka dialogui. Tačiau itin svarbios atrodo ir neverbalinės scenos, atskleidžiančios veikėjų vidinę būseną. Svariai spektaklio nuotaiką papildo šviesos, tamsos elementai ir skaitmeniniai ekranai, kuriuose – nuo globalinio atšilimo priežasčių iki akvariumo su žuvytėmis. Kaip visi šie elementai padėjo sukurti spektaklio formą ir nuotaiką?
Perskaičiusi pjesę supratau, kad teksto labai daug, todėl dialogus reikia atskirti vidinę veikėjų būseną atskleidžiančiomis scenomis. Taip spektaklis tampa lengviau žiūrimas ir suvokiamas auditorijai, pagerėja jo ritmas. Neverbalinė dalis buvo natūraliai reikalinga ir suteikė svorio veikėjų išgyvenimams, emocijoms, leido išsakyti tai, ką sunku išreikšti žodžiais, bet pavyksta parodyti tam tikrais judesiais. Nuotaiką sustiprinti čia padėjo ir šviesa bei muzika. Tuo tarpu medija, ekranai padėjo pavaizduoti į vidinę veikėjų santykių salelę įsiveržiantį išorinį pasaulį. Kartais tai interjero detalės, kartais laiko tėkmę atskleidžiantys vaizdiniai, suteikiantys papildomą kontekstą.
Žiūrovas pats pasirenka, ar patirtis teatre išties paveiks jo realybę.
O ar vis dar svarbu teatre kalbėti apie meilę? Kaip, tavo nuomone, kinta, plečiasi ar siaurėja ši sąvoka, jos supratimas performatyviuose menuose?
Mano spektakliai „Kvėpavimas“, „Tinklas“ bei „y: Alisa“ yra apie ateitį ir apie meilę. Kalbėti apie meilę svarbu, net Einšteinas sakė, kad tai viena stipriausių jėgų pasaulyje. Kaip plečiasi ar siaurėja ši tema teatro lauke, negaliu atsakyti, tas atsakymas turi ateiti iš kūrybinių komandų ir žiūrovų. Mano kūryboje ši sąvoka ar meilės supratimas kardinaliai nesikeitė, tačiau atsirado naujų jos apraiškos formų, išryškėjo brandos tema, gilesni apmąstymai.
Ar spektaklio kūrimas tau labiau reflektyvus, ar aktyvus procesas? Ar kurdama daugiau dėmesio skiri savo pačios ir tave supančių žmonių analizei, ar sieki ieškoti analizuojamų problemų sprendimo variantų? Ar tau svarbu, kad spektakliai paskatintų žiūrovą keistis ir tobulėti?
Tai ir reflektyvus, ir aktyvus procesas. Viskas vyksta natūraliai, kai pasirenki medžiagą ir temą. Tačiau stengiuos teatre neužsiimti gryna savianalize, bandau pažinti ir patirti pasaulį – jis man įdomesnis. O kad šis tas ateina iš manęs – tai natūralu: „director gives a direction“ (režisierius nurodo kryptį). Kai refleksijoms suteikiu kryptį, natūraliai įsiterpia mano pasaulio suvokimo, diskusijų ir patirčių elementai. Spektaklį papildo ne tik mano, bet ir visos kūrybinės komandos patirtys, kiekvienas į procesą ir rezultatą atsineša dalelę savęs. Tačiau man įdomus tas pasaulis, kuriame gyvename mes visi, o ne aš pati.
Teatro kūrinys skirtas žiūrovui – to niekada neužmirštu. Žiūrovą matau kaip sąmoningą asmenybę, kuri gyvena savo gyvenimą, susiduria su savais klausimais, problemomis, užduotimis ir ateina į teatrą kažko pasisemti. Žiūrovas pats pasirenka, ar patirtis teatre išties paveiks jo realybę.
Galiausiai, ką tau reiškia meilė kūrybai ir meilė žmogui?
Labai džiaugiuosi šiuo klausimu, nes dabar iš naujo patiriu meilę kūrybai. Esu ją patyrus tiek teatre, tiek VR kūrybiniuose procesuose. Nei viena sritis nėra paprasta, apskritai nemanau, kad kito darbas iš esmės lengvas. Labai svarbu, kad pakeliui kylantys rūpesčiai neužgožtų meilės tam, ką darai. Prieš pat interviu buvau spektaklyje ir galvojau, kokia tai graži meno forma. Atrodė, kad teatrą matau naujomis akimis. Kurį laiką sėdėjau biure su kompiuteriais, VR akiniais, hologramomis ir panašiai, o šiandien vėl patiriu meilę žmogui scenoje. Kalbant apie meilę žmogui iš esmės – tai nėra žodžiai, tai kasdieniai veiksmai. Kaip elgiesi su artimaisiais, kaip bendrauji, ar gerbi žiūrovą. Ar moki atleisti kitiems ir sau. Stengiuos tą meilę žmogui išsaugoti veiksmuose.
