2022-ieji paskelbti Lietuvos Valstybės Konstitucijos metais. Konstitucionalizmas Lietuvoje nuėjo itin sudėtingą kelią. Konstitucija – aukščiausios teisinės galios aktas, įtvirtinantis Tautos suverenitetą, įprasminantis valstybę ir ribojantis valdžios galias. Esmines šio svarbaus dokumento atsiradimo aplinkybes aptariau su buvusiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininku Dainiumi Žalimu, daug laiko praleidžiančiu Kaune. Mat jis – naujasis Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas.
1991 m. gynėte nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą nuo Sovietų Sąjungos agresijos. 2014 m. buvote paskirtas Konstitucinio Teismo pirmininku. 2018 m. valstybės atkūrimo 100-mečio proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje buvote apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Išties daug prisidėjote prie pamatinių valstybės vertybių sergėjimo. Įdomu, kada ir kodėl susidomėjote politika ir, kalbant konkrečiau, teisininko profesija.
Galima sakyti, kad politika susidomėjau Atgimimo metais – kokiais 1987-aisiais, dar būdamas paauglys. Vis pagalvoju, kad tai nutiko dėl itin dažnų tėvų pokalbių šia tematika. Pamenu, kad būdamas vaikas vis atrasdavau Smetonos laikais leistų knygų – pavyzdžiui, Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ skaičiau vos ne pogrindiniu būdu. Mane labai domino Atgimimas, jo metu ryškėję ilgai slėpti Lietuvos istorijos, ypač okupacijos, puslapiai. Profesijos pasirinkimą turbūt ir nulėmė tas neišvengiamas domėjimasis tuo, kaip vyksta Atgimimas, kaip ruošiamasi atkurti nepriklausomybę. Nuolatos gilinausi, kokiais teisiniais pagrindais remiantis visa tai vyksta, kodėl Molotovo-Ribentroppo paktas yra niekinis. Pavyzdžiui, vis dar dažnai girdžiu, kad Lietuva išstojo iš Sovietų Sąjungos, – netiesa, nes tai buvo išsivadavimas iš okupacijos. Visa tai yra teisiniai klausimai ir politiniai procesai, kurie mane natūraliai įtraukė.
Noriu pasidžiaugti, kad viską, ką mokslinių interesų vedamas tyriau šioje temoje, ilgainiui kartu su kolegomis perkėliau į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus. Pavyzdžiui, dabar turime doktriną, pagal kurią fundamentalios konstitucinės vertybės (nepriklausomybė, demokratija ir prigimtinės žmogaus teisės bei laisvės) yra nepaneigiamos ir nepakeičiamos. Jas įtvirtinę Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai net laikomi aukštesniais už Konstituciją – jie atsirado dar prieš Konstituciją ir būtent iš jų išaugo dabartiniai konstituciniai principai.
Jeigu nebūtų Atgimimo, Nepriklausomybės atkūrimo ar 1991-ųjų sausio agresijos, matyt, būčiau pasirinkęs kitą profesiją. Ir nenuostabu – sovietiniais laikais, būnant vaiku, teisininko profesija man asocijavosi su sovietinėmis represijomis ir pritarimu okupaciniam režimui. Tada atrodė, kad pasirinkęs su teise susijusią veiklą, palaikyčiau okupacinį režimą.
Ar rimčiau apie kokią nors kitą profesiją svarstėte?
Renkantis studijas man atrodė, kad būti teisininku daug svarbiau, negu užsiimti kokia nors kita veikla. Žinoma, pagalvodavau ir apie kitus variantus – ekonomiką ir žurnalistiką. Šios profesijos buvo gal net populiaresnės už teisę. Apie žurnalistiką mąsčiau turbūt todėl, kad turiu pomėgį rašyti – ir dabar dažnai tuo užsiimu. Rašau ne tik mokslinius, bet ir publicistinius straipsnius. Gilinuosi, analizuoju aktualius įvykius – visada labai įdomu juose atrasti teisinį kampą.
Nuo vaikystės man svarbiausia buvo valstybingumo idėja. Ir dėl tėvų įtakos, ir dėl istorinių įvykių, kuriuose teko dalyvauti. Ir net dėl natūralios brandos ganėtinai priešiškoje aplinkoje sovietų okupacijos metais: nelabai noriu prisiminti to meto tarptautinius santykius, tačiau labiausiai mane piktino lietuvių kalbos diskriminavimas ir viešojo gyvenimo rusifikavimas, sovietų vykdytas rusų, kaip vyresniųjų brolių, aukštinimas. Galbūt Kaune tai smarkiai nesijautė, tačiau Vilniuje buvo išties liūdna.
Rugpjūčio 1 dieną sukaks 100 metų nuo tada, kai Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją – pirmąją modernią, nuolatinę, demokratinio turinio LR Konstituciją. Galbūt galėtumėte papasakoti apie esmines šio dokumento atsiradimo aplinkybes?
Pradėkime nuo to, kad Lietuva buvo ką tik susikūrusi kaip nauja valstybė. Valstybė, kuri po konflikto su Lenkija dėl Vilniaus netgi kritiškai žiūrėjo į tam tikras savo ištakas, ypač Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį. Žinoma, dėl suprantamų priežasčių. Kaip pripažįsta amžininkai, trūko žinių ir patirties, mažai iš kur galėjai semtis nacionalinių konstitucinių tradicijų. Reikia pripažinti, kad Konstitucija buvo rašoma beveik tuščioje vietoje – juk žmonių, kurie būtų išmanę konstitucinę teisę, beveik nebuvo.
Didžiuojantis būtų galima paminėti, kad vienas iš keleto išmanančiųjų buvo Antanas Tumėnas. Jis – vienas pirmųjų Lietuvos universiteto profesorių, vadovavęs Steigiamojo Seimo sudarytai Konstitucijos rengimo komisijai. Beje, visą likusį gyvenimą jis buvo ištikimas 1922 m. Konstitucijai, net po 1926 m. perversmo. Būdamas ištikimas teisės viršenybės idėjai, A. Tumėnas atsisakė dėstyti pagal vėlesnę, autoritarinę, konstituciją.
1922 m. Konstitucija priklausė antrajai konstitucionalizmo bangai. Pirmoji konstitucionalizmo banga kilo XVIII a. pabaigoje (jai priklausė 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos konstitucija), o antroji – iškart po Pirmojo pasaulinio karo, Europoje susikūrus naujoms valstybėms. Iki tol buvo manoma, kad konstitucionalizmas yra reikalingas valstybės valdymui, ypač jos institucijų sąrangai, nustatyti. Tai iš esmės pakito antrosios bangos metu – konstitucijai tapo būdingas valdžios ribojimas žmogaus teisių naudai. Galima sakyti, kad čia prasideda žmogaus teisės ir demokratinė sistema kaip neatskiriama konstitucionalizmo dalis.
Apskritai 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija – gana unikalus kūrinys, tuo metu pralenkęs laiką. Žmogaus ir piliečio teisių dalis buvo pažangi dėl išsamaus teisių katalogo, primenančio Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Pati Konstitucija buvo priimta tuo metu gana pažangiu būdu – demokratiškai buvo išrinktas Steigiamasis Seimas, kaip Tautos atstovybė, turinti steigiamosios valdžios galias Konstitucijai priimti. Lūkesčiai buvo dideli, deja, Konstitucija taip ir netapo tikrąja visuomenės sutartimi, antimažoritariniu aktu. Ji buvo mažoritarinis aktas – galima sakyti, buvo priimta praktiškai vienos politinės jėgos – krikdemų balsais. Galima manyti, kad tai viena esminių nesėkmių, dėl kurių Konstitucija galiojo taip trumpai.
Kalbant apie turinį, kaip minėjau, žmogaus teisių dalis buvo labai pažangi, tačiau, lyginant su tuo, kas buvo rašoma ligtolinėje laikinojoje Konstitucijoje, matyti tam tikrų atsitraukimo ženklų. Pirma, valstybės pasidavimas pernelyg didelei bažnyčios įtakai: šalia privalomo pradinio mokymosi, kas buvo išties pakankamai pažangu tuo metu, buvo privalomas ir religijos mokymas. Be to, dvasininkai turėjo tam tikrų privilegijų, kurių dabar nebeturi, – pavyzdžiui, buvo atleisti nuo karo tarnybos. Antra, atsisakyta mirties bausmės draudimo.
pliuralistinėje demokratijoje niekas neturėtų kištis į kitų asmenų gyvenimo būdo pasirinkimą, kol tai nepažeidžia kitų žmonių teisių ir teisėtų interesų.
Tačiau esminė problema – Konstitucijos žmogaus teisių dalis praktiškai taip ir neveikė iki 1926 m. Daug žmogaus teisių garantijų buvo suspenduotos, kaip numatyta ir Konstitucijoje, esant nepaprastajai padėčiai. Gerai, kad pats Steigiamasis Seimas galiausiai išvis buvo išrinktas, nors ir ne viskas vyko taip, kaip planuota. Visi susirinko ne Vilniuje, dalis šalies buvo okupuota, o ir Steigiamasis Seimas nebuvo toks gausus, kaip turėjo būti, jei rinkimai būtų galėję vykti visoje šalies teritorijoje.
1922 m. priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija pakeitė laikinąją 1920 m. Konstituciją, turinčią labai ilgą poveikį. Naujesnė Konstitucija skelbė, kad suvereni valdžia priklauso tautai ir kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Ką dar itin svarbaus piliečiams įtvirtino atsinaujinęs dokumentas? Ar smarkiai tai pakeitė paprastų žmonių gyvenimus?
Matote, su 1922 m. Konstitucija Lietuva pataikė į tokį akligatvį. Mums ne visuomet sekėsi – čia pasikartojo 1791 m. Konstitucijos istorija, kai Lietuvos žmonės net neturėjo laiko pajusti pokyčio. Tas pats nutiko ir tąkart – dauguma žmogaus teisių garantijų neveikė arba veikė labai trumpai, tad žmonės nespėjo pajusti realaus Konstitucijos potencialo.
Prie to prisidėjo ir Antanas Smetona. Atvirkščiai nei Kazys Grinius, kuris buvo didžiausias ir nuoširdžiausias 1922 m. Konstitucijos puoselėtojas, jis nevertino šio dokumento. Dėl to aš gana skeptiškai žiūriu į mūsų valdžios polinkį savotiškai gerbti ir heroizuoti prezidentą A. Smetoną. Taip, suprantu, kad jis – pirmasis mūsų prezidentas, tačiau, mano požiūriu, jis padarė nemažai žalos valstybės demokratinei raidai. Vargu ar įvykdęs perversmą ir sunaikinęs demokratinę Konstituciją gali būti garbinamas XXI a. demokratinėje Lietuvoje. Pagalvokite, vien ką reiškia savęs vadinimas „Tautos vadu“. Žinoma, būtų galima sakyti, kad Konstitucija išties pralenkė laiką, nes Lietuva dar nebuvo subrendusi tikrai pliuralistinei demokratijai. Tačiau bent jau dabar viskas pasikeitė, tad galime tik pasidžiaugti, kad geru šimtmečiu esame nuėję pirmyn, palyginus su kitomis posovietinėmis šalimis, kuriose šiandienė „Tautos lyderių“ situacija yra tokia pati, kaip pas mus po 1926 m. gruodžio.
Kuo tarpusavyje skiriasi 1922, 1928 ir 1938 m. Konstitucijos? Kuri iš jų atnešė daugiau naudos, laisvių piliečiams?
Daugiausia laisvių atnešė tik dabartinė – 1992 m. Konstitucija. Visų pirma, tai – visuomeninė sutartis ir kompromiso rezultatas, o ne vienos politinės jėgos primestas produktas. Konstitucija buvo priimta referendumu. Dėl jos teksto buvo pasiektas konsensusas tarp tikrai skirtingas Lietuvos vizijas turėjusių politinių jėgų. Tarp stiprios prezidentinės respublikos ir stiprios parlamentinės respublikos – šįkart abiem pusėms pavyko rasti kompromisą, kuris pakrypo labiau į parlamentinės respublikos pusę, dabartinę Lietuvos Respubliką. Ir iš tiesų parlamentinę, o ne seimokratinę. Toks ir yra esminis skirtumas nuo 1922 m. Konstitucijos. Buvo galima taisyti skirtumus, matomus plika akimi, – dėl to 1992 m. Konstitucijoje atsižvelgta į išmoktas 1922 m. Konstitucijos nesėkmės pamokas.
1928 ir 1938 m. autoritarinių konstitucijų aš apskritai nelaikyčiau konstitucijomis. Jos buvo priimtos nedemokratiškai (pirmoji net „dovanota“ prezidento A. Smetonos), todėl joms nebūdingas esminis šiuolaikinio konstitucionalizmo bruožas – valdžios galių ribojimas ir tarnystė žmonėms.
Minint prezidento Kazio Griniaus 150-ąsias gimimo metines, skaitėte pranešimą „Demokratinės valstybės užuomazgos 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje“. Sakėte, kad „reikia mokytis gyventi pagal Konstituciją ir joje įtvirtintą vertybių sistemą, o ne siekti pakeisti nepatinkančias jos nuostatas“. Įdomu, kaip atrodo asmens, kuris besąlygiškai gyvena pagal Konstituciją, gyvenimas. Ar jūs taip gyvenate?
Stengiuosi. Nežinau, kodėl neturėčiau pagal ją gyventi. Mano požiūriu, gyvenimas pagal Konstituciją – ne vien pasyvus jos laikymasis, teisės pažeidimų, nusikaltimų nedarymas, bet ir nesikišimas į ne savo reikalus. Konstitucija, kaip antimažoritarinis aktas, saugo kiekvieno žmogaus privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamybę, asmens pasirinkimo laisvę – pliuralistinėje demokratijoje niekas neturėtų kištis į kitų asmenų gyvenimo būdo pasirinkimą, kol tai nepažeidžia kitų žmonių teisių ir teisėtų interesų.
Mane ypač stebina, kad dabar, XXI a. Lietuvoje, vis dar tikrai nemaža visuomenės dalis mano, kad jai yra suteikta laisvė diktuoti, kokio tipo šeimą žmogus turi ir gali pasirinkti, su tos pačios ar skirtingos lyties asmeniu ją kurti. Čia, žinoma, kalbu apie tuos, kurie palaiko tik vadinamąją tradicinę šeimą, ir jų judėjimus. Tai ne kas kita, kaip totalitarinės visuomenės bruožas, nes jie mano, kad gali kontroliuoti net ir jūsų šeimyninį gyvenimą. Liūdina tebesitęsiantis tamsiais stereotipais grindžiamas moterų diskriminavimas, atsisakymas įvardyti prieš jas nukreiptą smurtą kaip smurtą lyties pagrindu. Tai yra Konstitucijoje įtvirtintų tolerancijos, pliuralizmo ir lygiateisiškumo demokratinių vertybių kasdienio neigimo pavyzdys.
Taip pat manau, kad gyventi pagal Konstituciją reiškia būti pilietiškai aktyviam skatinant konstitucines vertybes, skelbti savo nuomonę ir komentuoti aktualius visuomenei klausimus. Retkarčiais man net susidaro įspūdis, kad auga teisininkų baimė kalbėti žiniasklaidai ir viešai auditorijai, dalytis savo pamąstymais. Žinoma, ne tik teisininkų, bet ir valstybės tarnautojų ar pačių žmonių. Mano požiūriu, reikia demonstruoti, kad pilietinė visuomenė gali būti šios Konstitucijos pamatas, nes jeigu mes patys neįgyvendinsime savo pilietinės saviraiškos laisvės ir būsime abejingi šalies raidai, tuomet vien Konstitucijos egzistavimas mums nepadės. Pasyvus jos nuostatų laikymasis nėra pakankamas gyvenimas pagal Konstituciją.
1922 m. Konstitucija buvo viena moderniausių tuometėje Europoje, tačiau sakoma, kad ji turėjo ir savų trūkumų. Kokių? Kodėl į tai nebuvo atsižvelgta iškart, rengiant Konstituciją?
Vienas pagrindinių – seimokratija. Tikro valdžių padalijimo nebuvo, tikėta, kad Seimas, kaip Tautos atstovybė, visada ras išeitį iš visų krizių ir bus racionali institucija, visada paisys Konstitucijos ir ją gins. Prezidentas buvo absoliučiai priklausomas nuo Seimo, nes buvo Seimo renkamas ir galėjo būti jo atstatydintas, taigi prezidento galios buvo labai ribotos. Rengiant Konstituciją net abejota, ar Prezidento institucija apskritai reikalingaa. Galima teigti, kad seimokratija lėmė tai, jog Konstitucija žlugo ir buvo įvestas autoritarinis režimas.
Kitas reikšmingas 1922 m. Konstitucijos trūkumas – teisminės valdžios kontrolei nebuvo patikėtas politinės valdžios aktų konstitucingumas, – t. y. konstitucinės kontrolės nebuvimas. Manyta, kad Seimo žodis čia turi būti paskutinis ir paties Seimo kontroliuoti niekas negali.
Kad ir kaip būtų, 1922 m. Konstitucija – pirmoji nuolatinė demokratinio turinio Konstitucija, kuri turėjo didžiausią įtaką iš visų kitų pirmtakių, kuriomis mėginta remtis rašant 1992 m. Konstituciją. Joje buvo ištaisyta labai daug 1922 m. Konstitucijos trūkumų – tuo tikrai galime pasidžiaugti. Ir, nepaisant trumpo 1922 m. Konstitucijos galiojimo, visados visiems primenu, kad 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijoje yra numatyta vadovautis 1922 m. Konstitucijos dvasia. Taigi net partizanai suprato vienintelės demokratinės Konstitucijos reikšmę ir kovojo būtent už demokratinę valstybę, atmesdami autoritarinį laikotarpį.
Trūkumų turėjusi Konstitucija gyvavo tik kiek daugiau nei ketverius metus, nes politinis elitas nebuvo pasirengęs pagal ją gyventi. Kaip manote, jiems trukdė įtvirtinta vertybių sistema ar kas nors kita?
Mano akimis, keletas esminių dalykų. Politinis elitas nebuvo išmokęs gyventi pagal Konstituciją ir politinio pliuralizmo sąlygomis. Tikrai nemažą politinio elito dalį sutrikdė 1926 m. prie prezidento K. Griniaus pilna apimtimi įvesta Konstitucija, kuri reiškė gana radikalią visuomenės gyvenimo liberalizaciją. Buvo kalbama, kad tuo metu šalyje prasidėjo anarchija, įvairūs antivalstybinių elementų bruzdėjimai ir pan. Žinoma, gal to ir buvo, tačiau negalima nepastebėti fakto, kad politinis elitas nebuvo subrendęs gyventi politinio pliuralizmo sąlygomis.
Kitas aspektas – 1922 m. Konstitucija buvo vienos politinės jėgos produktas, tad nereikia pamiršti, kad skirtingos politinės jėgos Lietuvą galėjo matyti kitomis akimis, tačiau į jų viziją nebuvo atsižvelgta. Nerimaujant, kad šalis grimzta į anarchiją, buvo įvykdytas karinis perversmas – į valdžią, kaip tautos vadas, pastatytas prezidentas A. Smetona. Tokia liūdna buvo 1922 m. Konstitucijos pabaiga – tai liudija, kad šalis nesijautė subrendusi demokratinei santvarkai.
1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 2 skyriaus 18 straipsnyje rašoma: „Piliečio butas neliečiamas. Įeiti į butą ir daryti jame kratą galima tik įstatyme nurodytais atsitikimais ir tvarka.“ Ar tuos ketverius metus šis įstatymas apsaugojo piliečius, ar tai buvo labiau formalumas?
Iš tiesų tos garantijos negaliojo. Buvo įvesta nepaprastoji padėtis, kurios metu minėta laisvė tikrai galėjo būti suvaržyta. Žinoma, negaliu tvirtinti, kad Lietuvoje būtų vykusios kokios nors masinės kratos, tačiau, pagal Konstituciją, būsto neliečiamybės garantija buvo suspenduota. Mano akimis, pati jūsų cituojama konstitucinė formuluotė neturi didelių trūkumų – dabar galiojančios Konstitucijos straipsnis apie būsto neliečiamybę skamba labai panašiai. Gaila, bet realybė tuo metu buvo kiek kitokia.
Spauda leidžia kontroliuoti valstybės įstaigų ir valdininkų darbą, kad nebūtų savivalės, žmonės galėtų reikšti nuomonę ir dalyvauti valdant valstybę.
1918–1939 m. pagal spaudos laisvės lygį buvo trys valstybių grupės. Pirmoje grupėje spaudos laisvę garantavo veikiantys įstatymai ir įsigalėjusi praktika, antros grupės šalyse spaudos laisvė buvo daugiau ar mažiau suvaržyta, o trečios grupės valstybėse (Sovietų Sąjungoje, Italijoje, Vokietijoje), kur vyravo totalitarinis bei autoritarinis valdymas, žodžio ir spaudos laisvės praktiškai nebuvo. Jei tikra spaudos laisvė įsigaliojo 1926 m. birželį, prezidentu išrinkus K. Grinių (laikraščiai ir žurnalai nebuvo cenzūruojami, leidėjų, redaktorių ir žurnalistų veikla nebuvo kontroliuojama), tuomet visgi kaip ji atrodė 1922 m. priimtoje Konstitucijoje ir realybėje?
Konstitucijoje buvo laiduota spaudos laisvė. Lyginant su dabartine Konstitucija, 1922 m. nuo jos buvo kiek atsitraukta, nes sakinys, kad cenzūra yra draudžiama, įtrauktas nebuvo. Iš tiesų spaudos laisvė turbūt egzistavo tik K. Griniaus valdžios laikotarpiu, nes iki tol pilnai funkcionuoti negalėjo. Paskui, žinoma, vėl prasidėjo cenzūra, opozicinės spaudos draudimai ir retkarčiais net persekiojimai, tad ta spaudos laisvė gyvavo labai neilgai.
Tačiau galima pasidžiaugti, kad K. Grinius šiuolaikiškai suprato dalykus, kurie net ir XXI a. ne visuomet suprantami. Jis apskritai tiesiog pralenkė laiką, nes kai kurios jo mintys šiandien ne vieną šokiruotų. Viena jų – valstybės ir bažnyčios atskirumas. Jis neprisiekė su žodžiais „Tepadeda man Dievas“. Žinoma, tai kiekvieno asmens pasirinkimas, bet jis norėjo griežtai paisyti pasaulėžiūros laisvės ir nebijojo viešai pripažinti esąs laisvamanis. To, tiesą sakant, nematome net ir XXI a. Lietuvoje: bent viena iš tradicinių bažnyčių kartais labai aiškiai pamėgina paneigti konstitucinės santvarkos pagrindus ir kišasi į pasaulietinės valstybės reikalus, diktuodama tai, kaip valstybė turėtų reguliuoti, pavyzdžiui, šeimos santykius.
O apie spaudą prezidentas K. Grinius pasakė tai, ką 2019 m. pasakė ir Konstitucinis Teismas. Neatsiminsiu dabar pažodžiui, tačiau esmė tokia, kad spauda – pliuralistinės demokratijos pagrindas, be kurio demokratija neįsivaizduojama, nes ji – ketvirtoji valdžia. Mes kartais pamirštame šį vaidmenį. Spauda leidžia kontroliuoti valstybės įstaigų ir valdininkų darbą, kad nebūtų savivalės, žmonės galėtų reikšti nuomonę ir dalyvauti valdant valstybę. Šios prieš šimtą metų išsakytos mintys neprarado aktualumo ir dabar.
