Publikuota 2018 m. balandžio mėn.
Jei prieš kokius penketą, na, septynetą metų kas būtų prognozavęs, jog Kauną (tiesa, sostinę – irgi) ištiks ekskursijų bei pasivaikščiojimų su gidu renesansas, matyt, daugelis būtų tik pasijuokę. Dabar jau sunku pasakyti, kada įvyko tas virsmas, tiek Kauną prisijaukinti bandančius miesto svečius, tiek užkietėjusius kauniečius pavertęs smalsiais turistais. Sutikite, kad pripažinti, jog ne viską žinai apie savo gimtąjį miestą, nėra lengva. Bet, kai su tuo susitaikai, gyventi pasidaro gerokai įdomiau.
Viena minėto virsmo „kaltininkė“ yra iniciatyva „Gražinkime Kauną“, kurios puoselėtojai aktyviau po Žaliakalnį ir Centrą vedžioti interesantus pradėjo Kaunui tapus UNESCO Kūrybiškų miestų tinklo Dizaino miestu. „Gražinkime Kauną“ – tai apie Radijo rajono bangas bei art deco ir modernizmo skirtybes ilgai kalbėti galintys Dainius Lanauskas ir Jonas Oškinis. Apie Dainių žurnale dar tikrai bus progų parašyti, bet šįkart jį palikime tarpukariui ir kalbėkime apie Joną. Tiksliau, klausykime jo ištempę ausis – Jonas veda ekskursiją roko pėdsakais Kaune. Anot gido, kaip prieš keletą metų teko savęs paklausti, kur Pirmojoje respublikoje yra dizaino miesto šaknys, taip dabar norisi sau ir kitiems atsakyti, kaip prasidėjo Atgimimas. „Mes pritariame profesoriui Alfredui Bumblauskui – vienas iš svarbių faktorių buvo rokas!“, – įsitikinęs Jonas.
Kiek anksčiau Jonas buvo pogrindyje labai gerai, aukštesniuosiuose pramogų pasaulio sluoksniuose – irgi neblogai, žinomas žurnalistas ir muzikos tyrinėtojas. Jei tiksliau, alternatyvos portalo „Ore.lt“ pirmasis redaktorius, zino „KoksNorsKelias“ leidėjas, roko klystkelių metraštininkas. Visai neseniai Jono tekstas apie Lietuvos muziką publikuotas vokiečių kalba išleistoje knygoje „Warschauer Punk Pakt“ („Varšuvos pankų paktas“), pasakojančioje apie soclagerio šalių pankroką iki Berlyno sienos griūties
Taigi ekskursija, kokios iki šiol tikrai nebuvo. Kovo 11-ąją trispalvėmis apsikaišę roko mėgėjai (tarp jų ir šių eilučių autorė) ištyrinėjo pirmąją maršruto dalį – nuo Architektų namų iki „Žinijos“ draugijos. Matyt, būdų skersai išilgai išvaikščioti 1988-ųjų Kauną (kiek jo liko neperstatyto ir nesugriuvusio) yra ir daugiau, ir greičiausiai bus, nes Jonas žada ekskursijas dar tobulinti, plėsti. Poreikis tikrai yra – grupė buvo užpildyta dar iš anksto, ją sudarė tikrai marga publika – ir to meto įvykių dalyviai (net ir jiems buvo naujų dalykų), ir šių vaikai, ir tiesiog kauniečiai arba vilniečiai, klausantys ne tik albumų viršelių. Ir atsitiktiniai praeiviai, vis įpuldavę į žygeivių būrį – „kalta“ šventinė Kovo 11-oji – bei ko nors paklausdavę ar papildydavę gidą.
Žingsniuodami nuo kitame šio numerio straipsnyje plačiau aprašytų Architektų namų (įdomi ir jų pirmtakės – erdvės „Pramprojekte“ – istorija) klausomės pasakojimų apie vidury Senamiesčio veikusią ir kvepėjusią „dolerinę“, kurioje apsilankyti siekė tie, kurie norėjo būti madingais. Arba buvusį „Santakos“ kino teatrą, po Nepriklausomybės vėl tapusį Švč. Sakramento bažnyčia, kurioje šiandien vienintelėje Kaune galima melstis ištisą parą. O anuomet čia rodydavo svarbius sovietines mikroschemas galvose trumpinusius filmus.
Pasiilgusius modernizmo turiu nudžiuginti – ir Kauno centrinis paštas suvaidino svarbų vaidmenį šioje istorijoje. Būtent čia buvo įkurtas Kauno roko klubas, čia repetavo tokios grupės, kaip iš Prano Ziberto šilko kombinato išvyti impozantiškieji „Tigro Metai“, jo veikloje dalyvavo ir „Orkus“, „Horoskopas“, „Piligrimas“, „Dykuma“. Čia iš netoliese esančios J. Gruodžio muzikos mokyklos ateidavo repetuoti ir tada visai jauna Arina.
Pašto pašonėje esantis T. Ivanausko zoologijos muziejus taip pat svarbus taškas, tiksliau, jo kavinė – prieš daugiau nei 30 metų čia rinkdavosi bohema. Na, ir dabar renkasi – čia neperiodiškai, bet aktyviai veikia klubas „Raudona ZOOna“. Čia pat – ir Miesto sodas, Romo Kalantos susideginimo vieta – tai ankstesni įvykiai, bet turėję daug įtakos tam, kaip vėliau skambėjo lietuviška muzika. Einant toliau Laisvės alėja daugelio akys turbūt jau nebefiksuoja „Elfų šėlsmo“, kadaise stipriomis naktimis garsėjusios pasilinksminimo vietos, su kuria sietini, pavyzdžiui, „Rebelheart“ ar „Syndrome of Chaos“.
Priėjus Maironio gatvę belieka stabtelėjus užsimerkti ir triskart apsisukti aplink kulną. Nes tikrai prireiks fantazijos įsivaizduoti, kad kairėje stūksantis pastatas, iš kurio, beje, ką tik išsikraustė bankas (kas toliau?), kadaise buvo be kompromisų „kiečiausias“ Sąjungos naktinis klubas „Orbita“, kuriame, sklinda gandai, grojo ir šoko visi nuo Moisejevo ir Pugačiovos, įvyko vienas pirmųjų tuomet dar visai jaunos grupės „Foje“ koncertų. Ar dar vienas sutapimas, kad vos už kelių žingsnių kiek vėliau veikė šokių muzikos klubas „Exit“, taip pat garsėjęs poros tūkstančių kilometrų spinduliu nuo Kauno? Na, bet tai – jau kita istorija. Dabar žiūrime į dešinę, į kuprinių ir rankinių parduotuvę, mačiusią tikrai skambesnių laikų. Čia sovietų okupacijos metais veikė „Plokštelinė“, ir net du ekskursijos dalyviai ėmė greičiau kvėpuoti bei patvirtino, kad skuosdavo čia vos mieste pasigirdus žiniai, kad yra naujienų.
Kuprines keičia batai, plokšteles – „Laumė“. Labai pigi kava ir tolerancija jaunesnio amžiaus lankytojams buvo tai, kas šią kavinę pavertė hipių, pankų, metalistų, rašytojų, poetų, kitų meno žmonių – visi jie „lauminiai“ – susibūrimo vieta. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek čia pradėtų grupių, kolektyvų, eilėraščių, romanų. Ir žinote, kas būtų visų įdomiausia? Jei kas pasiryžtų tokiam darbui, kaip a. a. Neringa Jonušaitė, išleidusi knygą „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“. Apie „Laumę“ ar apie „Tulpę“, džiazo kavinę, buvusią kiek tolėliau Laisvės alėjoje ir paminėtą vos keliomis plytelėmis grindinyje (tikėkimės, po alėjos rekonstrukcijos plytelės grįš į savo vietas, – aut. past. . Nors memorialas, reikėtų pasakyti, subtilus ir vertingas – prie „Laumės“ net to nėra.
Nėra ir „Merkurijaus“, bet jį įsivaizduoti kažkaip lengviau, gal dėl to, kad prekybos centras buvo gerokai masiškiau lankoma vieta. Čia ekskursijos vadovas Jonas jungia „YouTube“ ir rodo disko, roko, breiko ir estrados chameleono Egidijaus Sipavičiaus klipą, susuktą būtent „Merkurijuje“. Įveskite į paiešką „breikas“.
Greta – VDU koncertų salė, buvę Politinio švietimo namai. Papūtus laisvės vėjams, čia ant didžiosios scenos lipo jau nepriklausomoje Lietuvoje susibūrusios Kauno roko grupės – „Extreme Exit“ ar „SH“. Šalimais veikė ir nedideli klubai, priglaudę Kauno roką sumažėjus jo populiarumui – „Gesta“, „Fortas“, kiek toliau – „Senasis stalčius“.
Aktualumo neprarandantys, tik kailius keičiantys Kauno menininkų namai prieš trisdešimt ir daugiau metų buvo vadinami Menais, apie pasisėdėjimus prie jų šiame numeryje pasakoja Rytis Bulota, kaip ir apie ekskursijoje minimą valgyklą „Pakalnė“, deja, nepalikusią jokių egzistavimo ženklų. Kitas V. Putvinskio gatvės taškas – baras „Kava Ledai“, akis į akį vadintas žymiai proziškiau – tiesiog „Kibiru“. Ant kalno – „maištingoji“ J. Jablonskio gimnazija, jos rūsyje repetavo viena nedaugelio Kauno merginų roko grupių „Sumerland“ (kita vadinosi „Nėščios rupūžės“ ir o, kiek aš atiduočiau už galimybę nueiti į jų koncertą ar bent jau jo plakatą pamatyti mieste).
Straipsnio pradžioje ne šiaip sau paminėjau „Žinijos“ draugiją – dar iki Nepriklausomybės atkūrimo joje paskaitas apie roką skaitydavo ir albumų perklausas rengdavo vėliau muzikinius leidinius „Mix“, „Mes!” redagavęs, laidoje „Videokaukas“ dirbęs Virginijus Mizaras. Visai netoli nuo „Žinijos“ esančiame darželyje, sako, repetuodavo juodojo metalo legendos „Nahash“.
Čia pirmoji ekskursijos po kaunietiško roko teritorijas dalis baigiasi. Bet yra ir antroji – juk reikia pasiekti Kauno sporto halę, prieš 30 metų priėmusią ir pavasarinę „Lietuviško roko šventę“, o rudenį – ir „Lituaniką“ su egzotiškais svečiais iš Vakarų Vokietijos „Die Toten Hosen“.
