1922 metais Ąžuolų kalnas, geriau žinomas Pelėdų kalno pavadinimu, patyrė perversmą. Dailininkas Justinas Vienožinskis kartu su kultūros ir politikos veikėju Stasiu Šilingu bei bendraminčiais naktį, lyjant, o gal sningant, paslapčia pradėjo mūryti pastato pamatus. Tais pačiais metais menininkų kompanija jau „šventino“ Švietimo ministerijos patvirtintą, plytomis apaugusį namą, kuris po metų atvėrė duris mokslo ištroškusiems mokiniams. Tai – Kauno meno mokykla.
Meno mokykla buvo pirmasis objektas Kaune, statytas nepriklausomos valstybės lėšomis. Apie šios įstaigos kūrimąsi, buitį bei palikimą – pokalbis su dailės istorike, mokslų daktare, Vytauto Didžiojo universiteto profesore Rasa Žukiene.
Dar 1920 m. Liaudies namuose buvo organizuojami Aukštieji piešimo kursai, kuriuos vedė Justinas Vienožinskis. Kodėl Kauno meno mokyklos steigimui pasirinkta kita vieta, Rusijos imperijos tvirtovės IX baterija?
Liaudies namai, skirti vežikams pailsėti ir išgerti arbatos, buvo A. Mapu gatvėje. Juose piešimo kursams buvo skirti vienas ar du kambariai, tad, daugėjant moksleivių, patalpos tapo per mažos ir nebetinkamos.
Be tapybos, grafikos poreikis šalyje irgi buvo didžiulis – knygų kultūrai, pinigams, propagandiniams plakatams.
Baterijos vieta Žaliakalnyje skirta todėl, kad ši vieta buvo apleista, neprestižinė, faktiškai užmiestis, o ne miesto teritorija. Tuometiniai miesto planuotojai įsivaizdavo, kad menininkai, kaip mažai reikšmingi piliečiai, turėtų tenkintis Ąžuolų kalno vieta. Vienožinskis ir kiti valdžią nustebino pasiryžimu ir entuziazmu, iš tos baterijos griuvėsių pasistatydami Vladimiro Dubeneckio projektuotą meno mokyklą. Derėtų paminėti ir tai, kad šią vietą galime laikyti skurdžiuoju Žaliakalniu. Nuo Savanorių prospekto, einant iš apačios į viršų, dešinėje atsiveria turtingasis Žaliakalnis su Minties Rato, Gėlių Rato ir kitomis gatvėmis, o kairėje – skurdusis, kuriame gyveno vargingiausi žmonės. Daugeliui jų nepasisekė gyvenimas emigracijoje, tad sugrįžę gyveno šioje, vargingoje, dalyje, kur ir buvo įkurta mokykla.
Kodėl buvo svarbu įkurti meno mokyklą nepriklausomoje Lietuvoje?
Iki tol Lietuva neturėjo jokios meno mokyklos, tiksliau, Vilniuje XX a. pradžioje veikė piešimo mokykla, bet tai buvo daugiau techninio piešimo mokykla. Joje mokėsi daug litvakų. Kai Vilnius buvo atkirstas ir okupuotas Lenkijos, Kaunas tapo Lietuvos sostine ir šalyje kilo poreikis turėti meno mokyklą. Justinas Vienožinskis, baigęs Krokuvos dailės akademiją ir sugrįžęs į Lietuvą, nusprendė, kad reikėtų ir čia įkurti ką nors panašaus. Susiklosčius palankioms politinėms aplinkybėms, Vienožinskiui pavyko šia idėja apkrėsti ir kitus.
Šią mokyklą supa romantinė legenda, kad 1922 m. pats Justinas Vienožinskis su būsima mokyklos bendruomene mūrijo pamatus – stengėsi tą padaryti per vieną naktį. Kodėl mokyklą Ąžuolų kalne reikėjo įkurti taip greitai, kas šioje vietoje dar galėjo būti?
Gavę tik preliminarius ministro pirmininko sutikimus, neapiforminę dokumentų ir planų, J. Vienožinskis su bendraminčiais nusprendė užsiimti teritoriją. Kiek jie patys mūrijo nebūdami statybininkais, čia kitas klausimas, bet tokių ekspansyvių veiksmų tikrai buvo. Daugelyje kitų Kauno vietų kūrėsi kariškiai, tad čia lengvai galėjo įsikurti karinis miestelis, nes ten, kaip žinome, buvo karinė baterija. (Taip pat sklido gandai, jog toje vietoje sumanyta statyti Seimo rūmus, tačiau dėl rajono neprestižiškumo greičiausiai plano būtų atsisakyta, – aut. past.)
Koks yra Vinco Grybo indėlis į Pelėdų kalno pavadinimą? Kodėl autorius ant mokyklos tvoros pasirinko vaizduoti pelėdą?
Pelėda – labai senas mokslo ir žinių simbolis, sutinkamas XX a. pradžioje art nouveau namuose. Tad, pasirinkdamas pelėdą kaip tvoros motyvą bei pegasą ant centrinių vartų dabartinėje J. Zikaro gatvėje, Grybas nebuvo naujų žemių atradėjas ar itin modernus. Turiu pridurti, kad šiaip ta teritorija vadinosi Ąžuolų kalnu. 1920 m. Steigiamasis Seimas ant to kalno iškėlė Lietuvos vėliavą, surengė garbės žygiavimą bei pasodino ąžuolų giraitę – tada vieta ir pavadinta Ąžuolų kalnu. Pelėdų kalno pavadinimas prigijo dėl V. Grybo skulptūrų, o galutinai įsitvirtino po 2018 m. sukurto filmo „Pelėdų kalnas“.
Ar galite pakomentuoti Vladimiro Dubeneckio Kauno meno mokyklos projektą? Kaip menininkas jungė istorines formas bei modernias idėjas?
Tas pastatas yra tiesiog tobulas užmiesčio dvarelis: jis turi kolonas, gražų portiką, bet kartu yra labai patogus. Langai modernistiniai – ne siauri ir pailgi, o platūs. Dideli langai yra funkcionalūs, reikalingi ne tik piešimo klasėms, bet ir kuo ilgiau tapant prie natūralios šviesos. Labai įdomūs ir stoglangiai, suteikiantys šviesos palėpės patalpoms, mat tapybai labai svarbi netiesioginė šiaurės šviesa. Be to, labai gerai apgalvotas patalpų funkcinis išdėstymas, pavyzdžiui, įėję galime matyti patogią budėtojo patalpą. Centrinė pastato ašis su laiptine pagražinta santūriais juodos-baltos, pilkos-baltos ir teraco deriniais. Reprezentacinė patalpa, kur dabar yra galerija, tokio žmogiško dydžio. Man mokantis atrodė, kad ten gana erdvu, o kai apsilankau dabar, viskas atrodo taip maža (juokiasi).
Įdomu ir tai, jog palėpiniame aukšte įrengtos studijos profesoriams, o iš to aukšto yra išėjimas į salės balkonėlį, kuriame telpa tik vienas žmogus. Jei salėje vyksta studentų šokiai ar karnavalas, profesorius, išėjęs iš savo studijos, vos nuleidęs galvą, gali stebėti, kas vyksta salėje. Nors pastato interjeras nėra labai modernus, puikiai atlieka visas savo funkcijas.
Kaip buvo patenkama į šią mokyklą, kas joje galėjo mokytis? Ar buvo stojamieji?
Taip, vykdavo stojamieji. Buvo rašomi prašymai ir laikomas piešimo egzaminas – kaip ir į visas tuometes Europos mokyklas. Piešdavo gipso modelį, turėdavo atsinešti savo darbų portfolio. Svarbu priminti, kad ši mokykla neturėjo aukštosios mokyklos statuso. Ji turėjo dvigubą sistemą: buvo siekiama ruošti dailės pedagogus, o tie, kurie po kursų sėkmingai pasireikšdavo, mokydavosi dar porą metų ir tada tapdavo tikrais dailininkais.
Iki 1929 m. mokykloje veikė parengiamasis kursas. Kam jis buvo skirtas?
Parengiamieji kursai skirti tam, kad moksleiviai galėtų pasiruošti stoti į Kauno meno mokyklą, nes kitur pasimokyti piešimo pradmenų nebuvo galimybės. Mokykloje norinčius ruošdavo stojamiesiems, tačiau galiu pasakyti, kad parengiamąjį kursą lankydavo ne visi moksleiviai. Pavyzdžiui, Zenonas Varnauskas mokėsi Šiauliuose, berniukų gimnazijoje, kur jo mokytojas buvo skulptorius Petras Aleksandravičius. Savo prisiminimuose Varnauskas neužsimena apie parengimą – atvažiavęs į Kauną, jis be papildomų mokslų įstojo į tekstilę. Šie kursai nebuvo privalomi.
Mokykloje buvo organizuojamas 4 metų bendrojo lavinimo skyrius, skirtas piešimo mokytojams, bei specialusis – 2 metų skyrius profesionaliems menininkams. Kodėl specialiajame skyriuje tapyba dėstoma nuo 1922, grafika ir skulptūra – nuo 1926, dekoratyvinė tapyba – nuo 1929, o dailioji keramika – tik nuo 1931 metų? Ar galima daryti prielaidą, kad tapyba buvusi svarbesnė nei, pavyzdžiui, grafika ar keramika?
Be šių skyrių, mokykloje taip pat veikė ir tekstilės skyrius, įsikūręs prieš pat karą, 1940 metais, nors tekstilės dėstytojų tuo metu visai nebuvo. Dėstė grafikas Viktoras Petravičius bei dailininkas, dekoratyvinės dailės dėstytojas bei scenografas Liudas Truikys.
Įvairių meno šakų studijas mokykloje įkurdavo tada, kai atsirasdavo profesionalių menininkų-dėstytojų. Mokyklos dėstytojai – tai buvę meno mokyklos mokiniai, papildomai mokęsi įvairiose Europos mokyklose. Kai atsirado vieta, kurioje galima dirbti, pasklidę po Europą mokiniai grįžo, įkūrė minėtąsias studijas.
Apskritai, taip, tapyba Lietuvos mene – nuolat dominuojanti ir lietuviams labai reikšminga. Žinoma, tai nereiškia, kad iki mokyklos įkūrimo lietuviai buvo labai geri tapytojai. Na, žinoma, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra išskirtinis atvejis, bet koks Antanas Žmuidzinavičius netgi techniškai nebuvo labai gerai įvaldęs tapybos. Meno mokyklos dėstytojai būdavo jau pasimokę užsienyje, pavyzdžiui, Jonas Šileika atvažiavo dėstyti baigęs Čikagos meno institutą, labai svarbią mokyklą, buvo geras, akademiškas dėstytojas. Vienožinskis Lietuvoje dėstyti pradėjo taip pat jau pasimokęs užsienyje, labai geroje Krokuvos dailės akademijoje. Be tapybos, grafikos poreikis šalyje irgi buvo didžiulis – knygų kultūrai, pinigams, propagandiniams plakatams.
Kokių meninių pakraipų buvo galima pastebėti? Ar realizmas skleidėsi mokykloje, ar modernizmo idėjos?
Labiausiai galime įžvelgti neotradicionalizmą arba neoklasiką. Jaunais dėstytojais tapdavo mokiniai, kurie mokėsi ir gyveno daugiausia Prancūzijoje, vienas kitas Italijoje, – jie parvažiuodavo pasisėmę to prancūziško neotradicionalizmo, kurį vėliau mokykloje ir diegė, mat ši srovė labai netoli nuo klasikinės mokyklos. Kol priaugo Juozo Mikėno ir Stasio Ušinsko dėstytojų karta, ankstyvieji buvo daugiau akademinio realizmo plano. Puikus pavyzdys – Juozas Zikaras. Tuo metu ryškaus modernizmo buvo daug mažiau, jis siejosi su kairiųjų idėjomis, pavyzdžiui, su grupe „Forma“. Jie modernūs buvo tuo, kad siekė atitrūkti nuo saloninio meno, vaizduoti proletarus, žvejus, darbininkus, mūrininkus ir kt., tačiau pats vaizdavimo stilius ir forma buvo neotradicionalistiniai.
Juk mes neturime aiškių kubizmo apraiškų, jų yra tiek, kiek studijuodamas Algirdas Steponavičius buvo matęs Paryžiuje. Siurrealizmo, dada meno neturime nė kvapo, nebent garsiuosius meno mokyklos karnavalus. Yra daug fotografijų, kuriose užfiksuoti mokinių pasigaminti išradingi kostiumai, yra Petro Rimšos nuotraukų su turbanu. Toks žaidybinis, modernistinis pradas reiškėsi mokytojų bei mokinių laisvame elgesyje, tačiau vadinti to siurrealizmu ar dar kitu moderniu menu negalime.
Kiek buvo svarbios nacionalinės dailės tradicijos?
Bendra mokyklos vizija buvo sukurti profesionalią tautinę dailės mokyklą. Jiems buvo svarbu dekoratyvinė tapyba, juostų liaudiški ornamentai, lietuviški tipažai, tokie kaip mergelės geltonomis kasomis. Buvo puoselėjamas tautos herojų atminimas: Maironio, Jono Basanavičiaus portretai. Tai buvo labai tautinė mokykla, gal net pernelyg (juokiasi).
Ar pagal tai, kas buvo paskirtas direktoriumi, galima mokyklos veikloje įžvelgti tam tikrą tendenciją?
Ne, direktorius buvo labiau administratorius. Faktiškai mokyklą valdė mokytojų taryba, surinkta iš menininkų. Tai, kad direktoriumi buvo J. Vienožinskis ar Kajetonas Sklėrius, mokymo programoms įtakos neturėjo. Taip pat mokykloje buvo dalyko metodinė komisija, kuri svarstė, ką ir kaip dėstyti. Jokio ideologinio valdymo tuo metu Lietuva nežinojo. Daugiau dėmesio ideologijai buvo skiriama tada, kai šalį valdė A. Smetona, ėmė formuotis jo kultas. Tuomet būdavo valstybinių užsakymų menininkams, pavyzdžiui, apipavidalinti Smetonos knygas, nupiešti ar išskaptuoti jo portretą, tačiau jokių papildomų minčių, išskyrus tautinės, tautinio meno mokyklos kūrimą, mokiniai neturėjo.
1929 m. mokykloje įvyko skandalas, apie kurį dienoraštyje rašė menininkė Marcelė Katiliūtė. Tai buvo riaušės prieš direktorių K. Sklėrių. Tris mėnesius mokykla buvo uždaryta, dalis mokinių pašalinti iš mokyklos, taip pat mokytojai – J. Vienožinskis, Adomas Varnas, Adomas Galdikas. Teko įsikišti net ministerijai. Kodėl kilo nepasitenkinimas šiuo direktoriumi?
Pagal tuometinę tvarką klasė būdavo priskiriama kuriam nors žymiam dailininkui: būdavo Vienožinskio kursas arba klasė, Sklėriaus, Žmuidzinavičiaus ir kitų. Aišku, geriausias bei moderniausias mokiniams atrodė Vienožinskis, pas jį patekę mokiniai buvo laimingiausi. Kiti galbūt gaudavo mažiau modernų dėstytoją ir jiems visus ketverius mokslo metus tekdavo su juo kankintis. Direktorius Sklėrius 1929 metais sugalvojo sukeisti visas klases – taigi tie, kurie buvo pas Vienožinskį, turėjo mokytis pas kitą menininką. Būtent dėl to mokiniai ir sukilo. Buvo riaušės, laiptinėje moksleiviai leido dūmus, šūkavo, direktorius jiems iškvietė policiją. Keista, kad pašalinti mokiniai, nuėję į Švietimo ministeriją, gavo stipendijas išvažiuoti į Paryžių, nors iš meno mokyklos buvo išmesti. Galime matyti savotišką demokratiją – nesvarbu, kad nusikaltai, bet yra stipendijos, gali važiuoti.
Maždaug 1937 m. meno mokyklai atiteko laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija. Kokioms reikmėms ji buvo naudojama?
Mokykla ten įrengė auditorijas. Antrame aukšte įkurta biblioteka, vienas kambarėlis buvo paliktas muziejui. Du maži kambariukai pirmo aukšto šonuose skirti dėstytojams.
1940 m. gegužės 15 d. pagal Seimo priimtą naują dailės mokyklų įstatymą Kauno meno mokykla padalinta į dvi savarankiškas dailės mokyklas Kaune ir Vilniuje. Ar galima teigti, kad iš Kauno meno mokyklos kilo Vilniaus dailės akademija?
1939 m., Lietuvai dar esant nepriklausomai, buvo atgautas Vilniaus kraštas. Valdžiai kilo mintis mokyklą iškelti į naujai atgautą sostinę. Dar Smetonos laikais visi svajojo apie Vilnių, kalbėjo, kad „be Vilniaus nenurims“, piešė plakatus su kunigaikščiais. Iki tol buvęs nepasiekiamas, staiga Vilnius grąžinamas Lietuvai. Tada inteligentija skatinta važiuoti į Vilnių. Tiesą sakant, nelabai kas norėjo važiuoti, mat jis buvo gana lenkiškas kraštas. Nepaisant to, pavyzdžiui, Viktoras Vizgirda ir J. Vienožinskis išvažiavo dėstyti į sostinę. Taigi, 1940 m. sugalvota, kad buvęs Stepono Batoro universiteto dailės fakultetas taps lietuvių grynųjų menų – tapybos, grafikos ir skulptūros mokykla, pavadinta Vilniaus grynosios dailės mokykla, o Kaune, tuometinėje meno mokykloje, liks taikomieji menai ir vadinsis Kauno taikomosios dailės mokykla.
Tačiau daug valdžia nespėjo padaryti, nes atėjo birželis, prasidėjo sovietų santvarka. Kauno meno mokykla dar kartą pakeitė pavadinimą, tapo Kauno taikomosios dailės institutu. Po metų prasidėjo karas, studijos sustojo. Vokiečių okupacijos metu direktoriumi paskirtas Vytautas Kazimieras Jonynas. Vėliau mokykla pervadinta į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Vilniuje mokykla taip pat pakeitė pavadinimą į Vilniaus dailės akademiją. Studijos vyko, bet sunkiai. Nebuvo geros bazės, patalpų, trūko elementarių priemonių. 1943 m. vokiečiai okupantai uždarė visas aukštąsias mokyklas. Visi turėjo slapstytis, bėgti, o 1944 m. jau bėgo vokiečiai. Sugrįžus tarybų valdžiai, pradėjo veikti Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas. Sovietinis, su pertvarkytomis mokymo programomis, bandomu įdiegti socrealizmu.
Ar galima daryti prielaidą, kad visi tarpukario bei sovietmečio menininkai buvo ugdomi Kauno meno mokykloje?
Lietuvoje ši mokykla veikė ir pokariu, prasidėjus socrealizmui, mokiniai sugrįžo mokytis. 1947 m. apsigynė pirmoji pokario karta, pavyzdžiui, mano minėtas Varnauskas, kuris buvo įstojęs 1940 m. Su pertraukomis ir okupacijomis ši karta studijas baigė tik po 7 metų. Tokie menininkai kaip Juozas Balčikonis, Sofija Veiverytė, baigę mokyklą Kaune, išvažiavo į Vilnių, dailės akademiją. Jie visi buvo iš vieno lizdo, išmokyti taip, kaip dėstė Kauno meno mokykloje, nes smetoninės mokyklos dėstytojai įdiegė tam tikrą savitumą. Pokariniai, nors ir baigę 5 dešimtmetyje, socrealizmo laikais, vis tiek išmoko to, ko mokė ankstyvesnės mokyklos kartos, tad šiomis žiniomis toliau dalinosi pasklidę ir Vilniuje. Nors tuo metu ir buvo keliamas reikalavimas atitikti socrealizmą, jie pakluso iš dalies arba tyliai priešinosi. Taip, tikrai visi dėstytojai bei mokiniai savo pradžią vienaip ar kitaip gali sieti su Kauno meno mokykla. Sakyčiau, tradicija išliko ar prie jos sovietmečio kontekste buvo natūraliai grįžta, mat socrealizmo niekas nepamilo.
Gal dėl to išaugo tiek ambicingų menininkų – direkcijai teko kovoti su įvairiais hipiais, pankais, bet vis tiek iš jų išėjo tikri nacionalinio masto dailininkai.
Tačiau taip teigti galime iki 1990-tųjų, kol dar buvome okupuoti, uždaryti, nežinojome postmodernizmo, šiuolaikiškesnių menų. XX a. pabaigoje labai stipriai atsivėrė šie nauji šaltiniai, atsirado kitokių estetinių krypčių. Ekspresyvi mokykla, neoklasikiniai paminklai jaunų menininkų jau nebedomino. Jei meno mokyklos tąsą galime užčiuopti per, pavyzdžiui, Arūno Vaitkūno ekspresionistinę liniją, kuri papildė ligtolinę Antano Samuolio ar Vizgirdos veiklą, nuo 2000 m. jau formavosi kitos linijos, kurias atnešė Kęstutis Zapkus iš Amerikos, atviras informacinis laukas, galimybės keliauti.
Koks likimas mokyklą ištiko sovietmečiu, kaip keitėsi santvarkos iki šiandienos mokyklos?
1950 m. į institutą nebeleista priimti naujų studentų. Paskutiniai čia baigė 1951 m., o jaunesniems kursų mokiniams, 1951 m. Kauno ir Vilniaus dailės institutus sujungus į vieną valstybinį dailės institutą Vilniuje, buvo liepta studijas baigti sostinėje. Kiek vėliau į Pelėdų kalną perkelta Kauno taikomosios dailės vidurinė mokykla. 1959 m. ji pervadinta Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumu. Tuo metu mokykla jau buvo gana žemo statuso, ruošianti meistrus-išpildytojus, pavyzdžiui, Dailės kombinatui. Tie, kurie neišvyko dėstyti į Vilnių, dirbo technikume, tad nemanau, kad buvę aukštosios dėstytojai nusižemino ir pradėjo prasčiau ruošti studentus. 1959 m. Z. Varnauskui kilo idėja atkurti aukštąsias studijas, mat buvo girdėjęs apie Nikitos Chruščiovo direktyvą gerinti ir gražinti tarybų žmonių buitį, kelti estetinį lavinimą, kurti neakivaizdines studijas sudaryti sąlygas po darbo jaunimui studijuoti. Varnauskas rašė laišką Chruščiovui, bandė tartis su vykdomuoju komitetu ir buvo nutarta ant Pelėdų kalno atkurti dailės institutą su vakariniu filialu. Vėliau sumanyta vakarinį filialą iškelti, duoti naujas patalpas – dabartinį Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą. Jame dieninės studijos atsirado tik prieš pat nepriklausomybės atgavimą.
Kiek šiandienėje Kauno kolegijoje, Menų ir ugdymo fakultete, galima išvysti tarpukario mokyklos tradicijų?
Etapas, kai mokykla buvo vidurinis technikumas, kiek numušė vietos statusą bei tradiciją. Nepadėjo ir tai, kad mokykla mažai turėjo personalo, dėstytojų. Su tradicija dabartinę mokyklą sieti sunku, nes jaunąsias kartas moko jauni dėstytojai. Sakyčiau, kad dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas nerymo prie tradicijos, gyvenimas, pasaulis, technologijos diktuoja savo.
Mokyklos šimtmečio proga visus metus dabartinis Kauno kolegijos menų ir ugdymo fakultetas organizuoja buvusių absolventų parodas. Kaip vertinate tokį siekį paminėti šį jubiliejų?
Aš, tiesa, pasigedau bendros parodos – kas apskritai yra meno mokykla. Tačiau sumanymas gražus ir reikalaujantis daug darbo. Nėra lengva kas mėnesį bendrauti su nusipelniusiais kūrėjais, parodyti, kad buvęs technikumas yra išugdęs daug labai gerų menininkų. Atsimenu, kai mums sakydavo: „Jūs – ne menininkai, jūs – išpildytojai. Eisite dirbti į fabrikus, į pramonę, neturėkite ambicijų.“ Gal dėl to išaugo tiek ambicingų menininkų – direkcijai teko kovoti su įvairiais hipiais, pankais, bet vis tiek iš jų išėjo tikri nacionalinio masto dailininkai.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2022 m. vasario nr.
