„Šiandien yra didelio darbo šauktukas“, – spaudos konferencijoje ankstyvą šeštadienio rytą sakė operos solistė Joana Gedmintaitė. Visgi aš „Sukilimą“, penkerius metus rengtų Europos kultūros sostinės metų startą, vienu žodžiu pavadinčiau klaustuku. Ir šį ilgą, vaiskiai žvarbų ir todėl miestinėti labai patogų savaitgalį vis iš naujo tyrinėdama gimtąjį miestą aš nė nesistengiau pulti atsakinėti sau į vis iškylančius pastebėjimus ar abejones. Aš turiu daug klausimų Kaunui, galbūt dalį jų man atsakys 2022-ieji, visgi galimas daiktas, kad klaustukų sąrašas tik ilgės.
Kodėl, būdama žaliakalnietė, aš iki šiol maniau, kad tas tvirtovės komendanto bunkeris – aname Vytauto parko gale, aprašinėtas grafičiais? Kai pagalvoji, kvailiukė, kas gi statytų taip gerai matomą bunkerį. Taigi tik sekmadienį atradau, kur jis iš tiesų, ir kaip galbūt jame laiką leisdavo komendantas, kurio vaidmuo šįkart atiteko Gintautui Velykiui. Argi galėjau iki šiandien žinoti, kad cariniuose bunkeriuose dera skaitmeninė tapyba ir paspausti masinantys mygtukais apkaišyti muzikos aparatai?
Ar būčiau kada nors gyvenime išsikvietusi taksistą Lauryną, kuris savo klientus po kelionės vertina garso įrašais ir žvaigždutėmis? Turbūt ne, nes jis taksuoja Vilniuje, bet šįkart ne dirbo, o pasirodė Kaune, būsimo spektaklio repeticijoje. Gegužę galėsite važinėti net su devyniais taksistais, kiekvienas kurių turės savo scenarijų. Tikiuosi, Laurynas kada nors išleis knygą, kurioje gal bus ir man skirtos kelios žvaigždutės?
Turbūt yra gėda gyvenime nebūti buvus Lietuvos banko rūmuose Kaune? Aš, tiesa, pirmąkart buvau praėjusią vasarą, kuomet iš prabangaus kabineto transliavome radijo laidą. Bet šį penktadienį apsimečiau, kad to nebuvo, ir likus parai iki oficialaus atidarymo – sumojau, kad bankas juk dirba savo darbo valandomis, nedirbti negali – turėjau progą vienumoje patirti 1997 metais įkūnytas Yoko Ono mintis. Kas galėtų pagalvoti, kad toks nė sekundės nesenstelėjęs, tik po faneros sluoksniais naujas prasmes priimantis kūrinys, iššauks tiek diskusijų? Tiek šiuolaikinio meno aptarimų neregėjome nuo vamzdžio laikų. Dainius Liškevičius gali miegoti ramiai. Jau net įdomu, kokių prasmių stebėtojai (nesakau žiūrovai ar lankytojai – jei matai tik per ekraną, telieki stebėtoju) įžvelgs ateinančiuose šių metų įvykiuose. „Santakoje“, „Sutartyje“, Marinos Abramović parodoje. Ir, žinote, ta feisbukinė laisvė sakyti, ką manai, dėlioti savo interpretacijas, ieškoti ženklų džiugina, nes ji apnuogina ir leidžia pasirinkti, pakeliui, ar ne.
Kodėl man prisireikė įėjus į Kauno centrinį paštą, vos atsidarius parodai „MoFu 360/365“, nusispirti batus ir palakstyti, ne, ne basomis, bet raštuotomis, būtent pašto grindų įkvėptomis kojinėmis? ir dar po palmėmis. Nes norėjau. Tai toks pats žaidimas simboliais, žaidimas galimybėmis. Nors, žinoma, grakštumu nė iš tolo nesilyginu su „Nuepiko“ trupe, savo specialiai parodai rezidencijoje kurtu šokiu net ne prakalbinusia, o, rodosi, išmasažavusia Felikso Vizbaro kūrinį. Pati atidžiau modernizmo interpretacijas tyrinėsiu jau kažkada vėliau, paroda juk veiks iki balandžio – norėčiau privačios akistatos, nors eilės į ją ir kitas šį savaitgalį tikrai džiugino.
Su Williamo Kentridge’o menu kol kas irgi praleidau vos pusvalandį, tai paroda, gerokai pakeitusi įprastą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus išplanavimą ir tradiciškai pakilias čia, gėrintis didžiaisiais lietuvių kūrėjais ar liaudies meistrų darbais, apninkančias emocijas. „Tai, ko nepamename“ yra sunkus darbas, ir dabar geriau suprantu parodos kuratorės Virginijos Vitkienės rūpestį šiuo įvykiu, truksiančiu beveik iki metų pabaigos. Tai, kad Kentridge’as galiausiai nusprendė atvykti ten, kur buvo žudomi jo giminės, tėvynainiai – didelis darbas. Greičiausiai sunkus. Bet, Laisvės alėjoje sutikusi jį pasidabinusį geltonu šaliku, išdrįsau padėkoti už parodą, o jis atsakė mirktelėjimu. Mažas dalykas. Mažas, kaip ir raidė „s“, skirianti žudynes nuo juoko – anglų kalba. Tai vienas momentų, privertusių sunkiau kvėptelėti parodoje „Tai, ko nepamename“. Tai daug, daug, daug klausimų kelianti, būtent iš jų meno kūrinius kildinanti paroda.
„Juodas kvadratas turėtų atstoti visas mūsų spragas ir mano supratimo spragas. Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuo mūsų nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – ant muziejaus sienos cituojamas W. Kentridge’as.
Jis lyg tas sunkiai pamėgiamas, bet itin geras ir dėl to visam gyvenimui įsimenantis pedagogas, tiesa? Toks, kurio parodymų tuo metu visai nesinori įsiklausyti, bet galiausiai jie beda aštriau už komendanto kalaviją. Tik susitaikymas su bendra visų istorija neturėtų reikšti amžino gedulo. „Kaunas 2022“ ir Kauno širdžių ambasadorė Bella Shirin atidarymo šou metu „Žalgirio“ arenos fasade, virtusiame ekranu, prisiminė, kaip septintajame dešimtmetyje Izraelyje išgirdo sirenas ir prasidėjo pirmasis jos gyvenime karas. Ar bus kada karta, neturėsianti tokio prisiminimo? Gal tai bus tie nuostabūs, suvalgyčiau kokie nuostabūs, jaunieji (man labiau patinka „naujieji“) poetai, savo pačių žodžiais atrakinę nematomus vartus į naktinį siautulį mieste? Kiek drąsos reikia turėti tokiai miniai kalbėti savo žodžiais? Savo, ne kalbų rašytojų. Nors… Ursulos von der Leyen kalba buvo fantastiška. Nesu tokios girdėjusi.
Viena brangiausių laisvių man yra kalbos, žodžio ir galimų jo prasmių laisvė. Tai įdomu – kaip laikas keičia įprastas reikšmes. Keksas niekada nebebus tik kepinys, kad ir kaip šios konotacijos norėtų išvengti komunikacijos specialistai… ir „Sukilimas“ kaunietiškame žargone nebereikš beprasmio langų daužymo. Nors ta kartoninė „Britanika“ ir nugriuvo, tiesa? Tokia trumpa tai buvo akimirka, kad iki šiol feisbuke matau diskusijas – griuvo ji ar ne? Bet juk ar ne tame esmė – pirštų spragtelėjime?
Viskas, sveiki, labas rytas, mes jau naujame Kaune, tame pačiame, bet lyg pakvepintame keistai maloniais Kauno Žvėries kvepalais (puikus asfaltinis sprendimas). Kartonas tikrai griuvo, negi nejaučiate malonaus virpesio ore? Nesumaišykite, tai ne nerimas, tai jaudulys. Mes esame ten, kur norime būti. Mes norime būti savo miestu. Nenorime rašyti vieni kitiems pažymių. Norime žaisti savo miestu. Gal net juo skambinti? Rašyti jam, jo modernistinių ansamblių orkestrui, simfonijas. Kaip pasisekė tai sugebėjusiam padaryti Antanui Jasenkai! Nors sakė, kad darbas su tokiu kolektyvu – lyg atostogos. Vėl klausimas – pasisekė ar ne anglakalbiams, kad jie ir žaidžia, ir groja tuo pačiu žodžiu?
Ženklai! Žvėries ženklai buvo bene dažniausiai mano šypseną iššaukdavęs dalykas šį savaitgalį. Kas galėjo pagalvoti, kad ieškoti mitinio Kauno Žvėries pėdsakų visiems bus taip įdomu? Dieną, naktį, jau ir sekmadienį – jei buvote Kaune, turėjote pastebėti tuos žemėlapių įsitvėrusius smalsuolius, besidairančius į kokį stulpą ar laiptus. Tai buvo, na, ne didžiausias, bet jaukiausias „Sukilimo“ klausimas – ką mums nori pasakyti žvėris? O didieji, kurie kartais gali rodytis menki, kaip ta raidė „s“ – jie mumyse. Bet reikia turėti jėgų kasdien juos užduoti – sau, miestui, kitam.
Ir tai vyksta. Po „Sukilimo“ Kaune ėmė dėtis neįtikėtini dalykai. Sekmadienį ryte lūkuriuodama kino seanso prisėdau ant suolelio, rankose laikydama ką tik įsigytą knygą apie Kazį Pakštą. Papirko viršelis, nieko negalėjau padaryti, tai pasidovanojau „Kaunas 2022“ proga. O galimybių pasus tikrinanti apsaugos darbuotoja ir klausia – ką skaitote? Va, sakau, apie Pakštą.
– Kas jis toks?
– Jis turėjo viziją sukurti atsarginę Lietuvą.
– Kaip, kaip? Kaip įdomu.
– Nematėt filmo „Nova Lituania“, ten jo įkvėpta?
– Ne, bet tuoj užsirašau. Aš istorinių knygų nelabai skaitau, jums patinka?
– Man – labai.
– Aš mėgstu psichologines, dvasines. Žinokit, dabar bibliją. Labai įdomu. Tai gero jums filmo.
Aš gyvenu savo svajonių mieste! O tie klausimai… kad tik jie niekada nesibaigtų.
