Visą lapkritį LRT mediatekoje buvo galima legaliai pažiūrėti dokumentinį filmą „Jurgis. Jurgio Mačiūno ir „Fluxus“ istorija“. 2018-aisiais išleistas kūrinys pirmą kartą Lietuvoje parodytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Nežinau, ar reikia čia priminti, kad Jurgis Mačiūnas, emigravęs į JAV tapęs George’u Maciunas (vaizdžiai tariant, todėl, kad norėjo būti pasaulio piliečiu, o ne Amerikos lietuviu), gimė Kaune ir augo visai netoli dabartinės Kauno paveikslų galerijos. Joje – „Fluxus“ kabinetas, kasmet švenčiamas Mačiūno gimtadienis, o dar arčiau buvusių menininko namų – neįžengiama aikštė, sukurta Naglio Ryčio Baltušniko. Tai iš jos rugsėjį startuoja jau visai tradicinis „Fluxus“ kopimas į Parodos kalną.
Ar Mačiūnas koptų kartu, dalyvautų „Fluxus“ festivalyje, palaikytų bendruomenių veiklas, skatinamas „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“? Labai sunku pasakyti, nes šis žmogus buvo visoks, bet tik ne nuspėjamas. Ir nedaug bėra su juo kūrusių (žaidusių) – buvęs kaunietis mirė dar 1978-aisiais. Bet Jeffrey Perkinsas, filmo „Jurgis. Jurgio Mačiūno ir „Fluxus“ istorija“ režisierius, Jurgį pažinojo. Trumpai, visgi efektingai, – ir apie „Fluxus“ ženklus savo gyvenime man papasakojo apsilankęs Kaune. Su didele komanda, kuri vis dar kažką filmuoja, vos tilpome į Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio, nepažinojusio Jurgio, bet dirbusio su Meku, studiją. Jeffrey pažįsta tikrai daug įvairių kartų Lietuvos ir viso pasaulio kūrėjų! Ir žeria vardą po vardo taip, lyg paskutinįkart su jais būtų bendravęs vos prieš mums susitinkant.
Pažinojote Mačiūną, o dabar vis dar susitinkate jį pažinojusius žmones – gyvai ir laiškais. Ar kaskart atrandate vis naują Jurgį, ar jo įvaizdis jūsų akyse nesikeičia?
Tiesa, kurdamas filmą vis labiau jį pažinau, ypač kalbindamas su juo artimai susijusius žmones, pavyzdžiui, žmoną Billie. Mačiūnui būtent Jonas Mekas buvo bene artimiausias lietuvis Niujorke. Patį George’ą pažinojau vos metus, kai 1966-aisiais atsidūriau Niujorke. Jau keletą metų pažinojau Yoko Ono – tai ji supažindino mane su „Fluxus“ ir beveik iškart nuvedė į George’o butą SoHo. Jis atrodė labai normalus, bet kitoks, europietiškos išvaizdos, trumpų plaukų. Gyveno labai paprastame trijų kambarių bute, kurį lyg ir dalijosi su mama. Pirmas dalykas, kurį George’as mums parodė, buvo šachmatai, pavadinti „Smell Chess“. Visos figūros buvo vienodo dydžio ir formos, tik kvepėjo skirtingai. Taigi ir žaidei pagal kvapą. Šiuos ir kitus šachmatus Mačiūnas sukūrė bendradarbiaudamas su japonų „Fluxus“ menininke Takako Saito. Ji irgi davė interviu mano filmui.
Jam būtų malonu sužinoti, kad jo mitas Lietuvoje toks svarbus.
Prieš tarnybą kariuomenėje mokiausi meno mokykloje Niujorke. Bet sutikus Yoko, elegantišką, rafinuotą ir labai įdomią japonų menininkę, mano pasaulis apsivertė. Galiu pasakyti, kad vis dar gyvenu ta įtaka. Draugystė su ja ir pažintis su Mačiūnu – svarbi mano asmenybės dalis. Tiesa, vėliau persikėliau į Los Andželą, kūriau meną ir filmus. Buvau pirmiau menininkas, tik tada režisierius. Visgi mano filmai tapo svarbesni už kitus kūrinius.
Minėjote, kad filmo apie Mačiūną ėmėtės, nes jums reikėjo darbo. Bet kur yra riba tarp darbo ir žaidimo?
Nesu tikras. Viena iš „Fluxus“ savybių, man padariusių nemažą įtaką, – tai daryti gali bet kas. Nereikia būti įgudusiu, apskritai nereikia būti menininku, tapybos, performanso ar dar ko nors žinovu. Pats gyvenimas gali būti meno forma, mąstymas gali būti meno forma. George’as buvo nusistatęs prieš pretenzingus menininkus.
Pavyzdžiui, Robertas Rauschenbergas yra sakęs, kad ypač gerbia tokią meninę praktiką, kuri vaikšto peilio ašmenimis tarp ryžto ir atsitiktinumo. Atsitiktinumas – labai svarbi sąvoka, formavusi meną ankstyvosiomis avangardo dienomis. Johnas Cage’as buvo pirmasis rimtas kompozitorius, panaudojęs atsitiktinumo operacijas kaip kūrybinę praktiką. Šis ir kiti pavyzdžiai suteikė man asmeninės laisvės ir pasitikėjimo savimi kaip menininku. Galėjau tiesiog teigti: „Esu menininkas, nes aš taip pasakiau.“
Žinau, kad Niujorke dirbote taksi vairuotoju. Kaip manote, ar tai padėjo jums tapti gerų klausimų meistru?
Taip, iš tikrųjų taip. Gyvendamas Los Andžele susipažinau su dailininku Samu Francisu. Tuomet buvau įvairių sričių menininkas. 16 mm spalvota juosta filmavau, kaip jis tapo. Be to, nufilmavau su juo pokalbį – tai buvo pirmasis mano atliktas interviu. Patirtis nepaprasta, nes jis nenorėjo atsakinėti į klausimus, priešinosi interviu idėjai. Vis dėlto sugebėjome jį išlaikyti kėdėje ir apklausti. Tuomet man neatrodė, kad rezultatas vykęs, bet, kai galiausiai interviu tapo filmo dalimi, supratau, kad patirtis buvo svarbi – egzistencinė, nesurepetuota.
Vėl nusikraustęs į Niujorką nebaigtą filmą laikiau lentynoje – tiksliau, „Anthology Film Archives“ rūsyje. Čia susipažinau su Meku ir daug kitų puikių žmonių – sakyčiau, visi jie man, 1980 m. grįžusiam iš Los Andželo, buvo netikėta dovana. Prisiminęs Mačiūno „Fluxus“ namų idėją, radau tuščią pastatą, kurį galėjau užimti ir įveiklinti, kaip tai darydavo George’as. Buvau tam tikra prasme bendrijos pirmininkas. Trūko pinigų. Geriausias būdas jų uždirbti buvo taksisto darbas. Nuo 1981 iki 2002 tuo ir užsiėmiau, o tuomet Samo Franciso fondas skyrė man pinigų baigti tą filmą apie jį.
Ai, taip pat 1990-aisiais dirbau su Emily Harvey galerija. Susitikome, nes turėjau „Fluxus“ filmą, sukurtą dar 1966-aisiais, kai George’as kuravo „Fluxus“ filmų festivalį. Tada Yoko Ono pasiūlė idėją – kviesti žmones į mūsų butą, paprašyti jų nusimauti kelnes ir pavaikščioti priešais kamerą. Tai buvo Yoko Ono filmas, bet aš turėjau jo kopiją. Pritrūkęs pinigų, nusprendžiau kopiją parduoti Emily Harvey. O jos galerija buvo bute, kurį George’as Mačiūnas sutvarkė ir perleido menininkui Johnui Depuis. Tuo metu vis dar vairavau taksi ir vis dar padirbėdavau „Anthology Film Archives“. Susipažinau su Nam June Paik, kuris pakvietė mane atlikti performansą savo festivalyje, jam labai patiko, susibičiuliavome. Kartą sutarėme papietauti – jį pasiėmiau taksi automobiliu. Pamenu, sako: „Tu toks „Fluxus“ pogrindininkas, tau reikia išgarsėti. Gal pradėk kalbinti savo keleivius, išleisime tavo knygą – „Fluxus taksistas“. Gino DiMaggio išleis ją Milane, išgarsėsi, jei tik pajėgsi su šlove susidoroti.“
Pamaniau, kad idėja verta dėmesio, ir nuo 1995-ųjų iki 2002-ųjų taip ir dariau. Knyga pavyko, pavyko ir videoprojektas „Movies for the Blind“. Paryžiuje, dirbtuvių su studentais metu, manęs paklausė, ar tai, ką veikiau taksuodamas, – menas, ar darbo dalis. Atsakiau, kad abu variantai teisingi.
Tiek metų kalbinęs nepažįstamuosius supratau, kad išmokau imti interviu. Nusipirkau kamerą, grįžau į Los Andželą ir ėmiau kalbinti Samą Francisą pažinojusius žmones.
Kiek esate pažįstamas su dabartine „Fluxus“ reinkarnacija Kaune, pavyzdžiui, „Fluxus“ festivaliu?
Prieš kelias dienas kaip tik mačiau vaizdo klipą apie šį festivalį. Pamaniau: oho, nepaprasta. Nebūčiau galėjęs to įsivaizduoti – nustebino, kad žodis „Fluxus“ taip pasklido. Žinote, visada maniau, kad didžiausias Mačiūno darbas ir buvo „Fluxus“ termino sukūrimas – jis tiesiog visam likusiam gyvenimui tapo „Fluxus“ pasiuntiniu. Tai, kas vyksta Kaune, yra visai kitaip, nei būtų įsivaizdavęs George’as. Tačiau, esu įsitikinęs, jam būtų malonu sužinoti, kad jo mitas Lietuvoje toks svarbus. Nežinau kodėl. Nežinau, kodėl taip atsitiko. Kas visa tai įkvėpė? Būtų gerai žinoti. Nemanau, kad mano filmas būtų spėjęs tai padaryti. Gal Landsbergis, su kuriuo tiek kalbėjau kurdamas šį filmą? Jono Meko mitas?
Manau, turėčiau pratęsti savo kūrinį Lietuvos skyriumi, sutelkti dėmesį į Landsbergį ir Joną. Tai būtų puikus filmas televizijai.
