Vyrauja posakis, kad batai apie žmogų gali daug pasakyti. Tačiau ką viena batų pora atskleidžia apie tarpukario įkalinimo įstaigų kasdienybę ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje? Apie medpadžius – apavą mediniu padu, kurio kaukšėjimas tapo neatsiejamu kalėjimo gyvenimo simboliu, – rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno IX forto muziejaus restauratorius Martynas Kosas.
Klumpių konkurentai
XIX amžiaus pabaigoje ir pirmojoje XX amžiaus pusėje medpadžiai – tradicinis liaudiškas apavas mediniu padu ir odiniu viršumi – buvo neatsiejama Lietuvos kasdienybės dalis. Žinomi įvairiais regioniniais pavadinimais, tokiais kaip klumbokai, kurpės, medkurpės, medžiokai, mediniai, šliurės, jie buvo avimi tiek kaimuose, tiek mažesniuose miesteliuose. Žemaitijoje šis apavas sėkmingai konkuravo su tradicinėmis klumpėmis, o Suvalkijoje meistrai netgi skirstė medpadžius pagal paskirtį: sunkesni buvo skirti lauko darbams, o lengvesni, primenantys šlepetes, avėti namuose.
Didžiausias medpadžių privalumas buvo jų ekonomiškumas ir tvarumas. Medinį padą, dažniausiai skaptuojamą iš beržo, eglės ar alksnio, suformuoti buvo palyginti lengva. O viršutinei daliai valstiečiai naudodavo senų, nebepataisomų aulinių batų odą. Šis apavas pasižymėjo neįtikėtinu ilgaamžiškumu – mediniam padui nusidėvėjus ar įskilus, ta pati oda būdavo nuimama ir prikalama prie naujo pado. Tai buvo pigi, prieinama ir puikiai nuo žemės šalčio bei drėgmės sauganti avalynė.
Standartinis kalinių apavas
Dėl šių savybių tarpukariu avalynė mediniu padu buvo paplitusi daugelio Europos šalių įkalinimo įstaigose. Europos medpadžių tradicija (pavyzdžiui, prancūziškieji sabot ar vokiškieji Holzpantoffeln) ypač suintensyvėdavo ekonominių krizių metais. Po Pirmojo pasaulinio karo oda visame žemyne tapo brangia ir deficitine žaliava, todėl valstybės ieškojo pigių alternatyvų. Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos ir kitų Europos šalių kalėjimų administracijos medpadžius pasirinko kaip standartinę kalinių avalynę. Vokietijoje netgi oficialiai prigijo terminas Sparschuhe (taupymo batai). Nuo šių tendencijų neatsiliko ir nepriklausomybę atgavusi Lietuva.
Valstybė, ieškodama būdų optimizuoti kalėjimų biudžetą, pati skatino ir organizavo šios daug išteklių nereikalaujančios avalynės gamybą vietinėse kalinių dirbtuvėse. Šis procesas dažniausiai buvo centralizuotas, siekiant maksimaliai sumažinti kalinių išlaikymo kaštus ir naudojant turimas gamybines atliekas apsieiti be brangių importinių žaliavų.
Pagaminti iš atlikusių medžiagų
Tarpukario Lietuvoje didžiausia ir griežčiausia įkalinimo įstaiga šalyje buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, veikęs pačiame miesto centre, Mickevičiaus gatvėje. Kaliniai buvo skatinami dirbti įvairios paskirties dirbtuvėse, kuriose kalėjimo reikmėms ir pagal užsakymus buvo gaminami baldai, rūbai ar kiti dirbiniai. Šios įkalinimo įstaigos filialas 1924 m. įsteigtas Kauno IX forte.
Stalių ar kurpių dirbtuvėse atlikdavo daug gamybinių atliekų: medienos, odos atraižų ir brezento. Būtent iš šių gamybos likučių batsiuvių dirbtuvėse buvo gaminami kalėjimo batai – medpadžiai. Kaliniai padus droždavo ir skaptuodavo iš medienos atraižų, likusių nuo įvairių, dažniausiai baldų gamybos užsakymų. Kadangi geros kokybės odos trūkumas kalėjime buvo didelis ir siekta ją taupyti, odos užtekdavo tik priekinei pėdos daliai uždengti. Todėl kaliniai rado praktišką sprendimą – odinį užkulnį pakeitė brezentu. Stora maišinė drobė ar brezentas buvo pakankamai tvirta, kad išlaikytų batą ant kojos, o kalėjimo aplinkoje šių medžiagų buvo nesunku gauti. Oda ir brezentas prie medinio pado būdavo prikalami mažomis vinutėmis. Taip atsirasdavo batų pora, kuri pirmiausia keliaudavo į kalėjimo sandėlį, o iš jo ant naujai atvykusio arba jau kalinčio kalinio kojų.
Vis dėlto kalinių kasdienė avalynė priklausė nuo bausmės trukmės ir asmeninės padėties. Daugelis nuteistųjų, ypač gavę trumpesnes bausmes, kalėjime nešiojo savo nuosavus, iš laisvės atsineštus, batus. Tačiau ilgus metus kalintiems arba savo apavą visiškai sunešiojusiems asmenims situacija buvo kiek keblesnė. Nors valstybė kalėjimų dirbtuvėse organizavo pigios avalynės gamybą, nuolatinis lėšų trūkumas bei didelis kalinių skaičius lėmė, kad valstybinių batų visiems neužteko.
Gelbėjo nuo drėgmės, bet kaukšėjo
Nors dabartinis Kauno IX forto muziejaus lankytojas buvusiose kalėjimo patalpose užtrunka iki kelių valandų, to užtenka pajusti nuolatinę drėgmę ir šaltį. Šios nepalankios sąlygos tarpukariu menkai vėdinamose patalpose kalinius lydėdavo metų metus, tad paprasti odiniai batai greitai pradėdavo deformuotis ir pūti. Todėl greičiau išdžiūvantis ir nuo drėgmės apsisaugoti padedantis medpadis buvo geresnis pasirinkimas.
Svarbu paminėti, kad šis kalėjimo apavas turėjo ir kitą paskirtį – tai buvo savotiškas kalėjimo prižiūrėtojo pagalbininkas. Kaliniams einant akmeniniais, cementiniais kalėjimų koridoriais ar forto poternomis, medpadis kėlė specifinį, aidintį kaukšėjimą. Todėl prižiūrėtojai varydami kalinius į prausyklas, darbus ar pasivaikščiojimą kalėjimo kieme girdėdavo kalinių judėjimą. Patiems kaliniams šis monotoniškas kaukšėjimas tapo kalėjimo kasdienybės simboliu.
Išsaugoto medpadžio istorija
Kauno IX forto muziejaus rinkiniuose saugoma ne viena tarpukario kalėjimo medpadžių pora. Dalis tokių kalėjimo batų buvo rasti Kauno IX forte dar prieš steigiant ar tik įsteigus muziejų, kitus išsaugojo ir vėliau muziejui padovanojo buvę kaliniai.
Į restauratoriaus dirbtuves pakliuvo kalinio avalynė, kuri apie 1960 m. buvo surasta IX forto teritorijoje. Rasti medpadžiai buvo labai sudėvėti ir sunykę, todėl tuometiniai muziejaus darbuotojai radinį nelaikė labai vertingu ir padėjo jį į saugyklą. Kelis dešimtmečius dienos šviesos nematęs eksponatas tapo dar labiau pažeistas aplinkos sąlygų, palikusių gilius pėdsakus. Mediniai padai buvo suirę, o geležinės vinutės, ilgus metus prie medinio pado tvirtai laikiusios odinį batų viršų bei brezentinį užkulnį, visiškai surūdijo. Netekę jungiamųjų elementų, abu medpadžiai iširo į tris atskiras dalis.
Restauravimo procese nebuvo siekiama atkurti medpadžių taip, kad jie atrodytų lyg nauji. Nutarta atlikti tik konservavimo darbus, taip sustabdant tolimesnį medžiagų irimą ir nykimą. Kiekviena detalė buvo nuvalyta nuo per dešimtmečius susikaupusių nešvarumų, korozijos produktų ir apnašų. Kitas labai svarbus etapas – skirtingų medžiagų stabilizavimas. Trapi, išsausėjusi mediena ir sukietėjusi oda buvo prisotintos specialiomis priemonėmis, sugrąžinančiomis joms elastingumą bei atsparumą, o brezentas išvalytas.
Atlikus visus būtinus konservavimo etapus, medpadžiai surinkti į vientisą apavą, taip išsaugant dar vieną autentišką muziejinę vertybę, liudijančią apie to meto Kauno IX forto kalinio gyvenimą.
