Bealkolinis vynas ir vaisių sultys: blaivybė tarpukariu 

Dar pavasarį sulaukėme laiško iš Karolio Bradūno – istorikas pasiūlė paskaityti jo kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijų Vilniaus universitete baigiamąjį darbą. Pavadinimas skambus – „Vyno kultūra tarpukario Lietuvoje“. Bet suvis labiausiai mus sudomino vienas konkretus skyrius, pasakojantis apie „bealkolinius“ gėrimus… 

Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu vynas tik skynėsi kelią į žmonių širdis ir gomurius, t. y. laukė savojo šanso tapti lietuviškosios kasdienybės dalimi. Todėl žodis „vynas“ anuomet buvo suprantamas kiek plačiau nei šiandien. Vartydami tarpukario spaudą pastebime ne vieną jo rūšį: importinį, vaisių, bažnytinį ir „bealkolinį“ vyną. Kitos sąvokos eiliniam skaitytojui suprantamos be konteksto, bet apie bealkolinį, arba – nealkoholinį, verta papasakoti plačiau. 

(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. rugpjūčio numeryje „Gaiviau“)

Ši nauja alternatyva Lietuvos visuomenei pasiūlyta 4 dešimtmetyje. Panašių gėrimų receptų galima rasti dar 1919 m. JAV išleistame leidinyje, skirtame lietuvių bendruomenei, tačiau daugiausia prie nealkoholinio vyno paplitimo Lietuvoje prisidėjo Trečiojo Seimo narys, agronomas, Lietuvos katalikų blaivybės draugijos centro valdybos narys Jonas Valatka. Jo pastangomis ir draugijos lėšomis išleisti leidiniai, skirti nealkoholinio vyno (vaisių sulčių) populiarinimui visuomenėje, – „Bealkoliniai gėrimai“ ir „Vaisių sultys“. 

J. Valatka savo raštuose labai gyrė nealkoholinį vyną – ragino jį gaminti  kuo plačiau ir vartoti kiekvieną dieną, nes tai esą gerina sveikatą, gydo įvairias kūno ligas. Vaisių sultys net lygintos su pienu, bandant įrodyti jų naudą. Įdomu, kad importuoti šio gėrimo neapsimokėjo, nes po muitų mokesčio kaina už butelį siekė 18 litų, o tuo metu Lietuvoje pagaminto vyno kaina buvo 2–3 litai.

„Bealkolinių gėrimų“ įvade autorius teigia, kad kuo mažiau išsilavinęs, tuo žmogus labiau linkęs girtuokliauti. Pabrėžiama, kad Rusijoje dominuoja degtinė, o Vakaruose – vynas ir alus. Tačiau „alkoholinis vynas ir alus jiems jau vis mažiau tinka. Jie labiau ir labiau pradeda vartoti bealkolinį vyną“. J. Valatka, reklamuodamas savo produktą, apeliuoja į to meto lietuviui svarbias vertybes – europinę kryptį, moralę ir išsilavinimą.

J. Valatka rašo, kad „alkolinis vynas yra sugadinta vaisių sunka, o bealkolinis vynas – nesugadinta sunka. Alus yra ne kas kita kaip sugadinti miežiai, o degtinė – sugadintos bulvės arba sugadinti rugiai“. Nealkoholinis vynas apibūdinamas kaip malonus, gaivinantis ir skanus gerti, labai sveikas ir naudingas ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams ar ligoniams dėl jame liekančių lengvai virškinamų, maistingų vaisių dalių.

Paties gėrimo gamybą agronomas aprašo taip: „Kad sunka nerūgtų, reikia pašalinti rūgimo priežastis. Sunka rūgsta nuo tam tikrų bakterijų. <…> Vaisių žievelė saugo sunką nuo tų bakterijų. Kai tik ją perpiauname ar pažeidžiame, tai jų ten jau pilna. Vaisių sunką apsaugoti nuo bakterijų galima trejopai: 1) jas užmušant karščiu, 2) pašalinant filtru ir 3) sunaikinant chemikalais, t. y., kokiomis nors mineralinėmis rūgštimis. <…> Dažniau vartojamas ir lengvesnis yra pirmasis būdas: kenksmingos bakterijos naikinamos karščiu.“ 

Sunkos gaminimo procesas atvaizduotas iliustracijoje: puodas aklinai uždengtas dangčiu, vaisiai užkloti pergamentiniu popieriumi (kad ant dangčio susikaupęs kondensatas nevėsintų sunkos), nuplauti, apibarstyti cukrumi, dedami į dilgėlių skarą, per kurią kaitinant vidutinėje temperatūroje, veikiant vandens garams, į atskirą indą išsiskiria vaisių sunka. Kaitinimo procesas trunka apie pusantros valandos. Tuomet reikia paruošti butelius, o didesniam kiekiui – statines, kurios, kaip ir buteliai, privalo būti švarios ir dezinfekuotos. 

Buteliai turi būti šilti, kad pilant karštą sunką nesusprogtų. Juos būtina užkimšti smailintais kamščiais, kurie visą parą buvo laikyti vandeny su acto esencija. Buteliams ataušus dugnu į viršų, o kamščiams išdžiūvus, butelių kakliukai kišami į skystą parafiną ar laką, o tuomet suguldomi sausoje ir vėsioje vietoje. Teigiama, kad pats butelių ir kamščių valymas, pasterizavimas, bealkolinio vyno pilstymas, užkimšimas, perpilstymas ir sunkos pasterizavimas reikalauja patyrimo ir išmanymo, todėl nereikia nuleisti rankų, jeigu ne viskas iškart pavyksta. 

Tarp sunkai pagaminti reikalingų įrankių minimas uždengtas puodas arba garų šutintuvas, tiesa, tokie įrankiai nepigūs – kaina 60–70 litų. Gamyboje praversiančių įrankių – paprastų kamščių, guminių kepuraičių, dilgėlių skarų – buvo galima įsigyti nealkoholinių vynų fabrikėlyje Kaune. 

Kalbant apie žaliavas, geriausia vaisių sunką gaminti iš obuolių, kriaušių, mėlynių ir serbentų. Prekyboje buvo siūlomos trys tokio vyno rūšys: 1) gryna vaisių sunka, 2) tokia pat sunka sutirštinta ir 3) sirupas, t. y. sunka, į kurią pridėta bent 60 % cukraus. Prieš vartojant bealkolinį vyną būtina praskiesti paprastu arba mineraliniu vandeniu.

Agronomas savo idėjas pristatė ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Minėtas „fabrikėlis“ Kaune buvo ne kas kita, kaip prie Lietuvos katalikų blaivybės draugijos jo įsteigta nealkoholinių vaisvynių dirbtuvė „Vaisiai“. Dirbtuvė veikė Liaudies namuose (dab. A. Mapu ir Šv. Gertrūdos g. sankirta), ten buvo įtaisytas nemažas rankinis presas uogoms bei vaisiams spausti. 1933 m. „Vaisių“ nealkoholinio vyno butelis kainavo 3–5 litus. Tai buvo natūralios vaisių ar uogų sultys, jų ekstraktas. Anot spaudos, „toki gėrimai gaivina kraują, stiprina jėgas, didina darbingumą; nuo jų net ir labai suvargęs žmogus atgauna jėgas. Bealkolinis vynas tinka lygiai kūdikiui ir suaugusiam, sveikam ir ligoniui. Ypačiai mėgstamas jis ligoninėse, nes lengvai virškinamas, nusilpusius ligonius greit sustiprina“. 

Panašiai buvo atsiliepta ir per 1935 m. Blaivybės draugijos metinę konferenciją: „Šios dirbtuvės vaisių sultys jau yra gana plačiai mūsų šalyje, o ypač mūsų laiko sostinėje, vartojamos ir ne tik paprastam gėrimui, bet ir medicinoj praktikuojamos.“ Kaip rašoma ataskaitiniuose draugijos pranešimuose, ši iniciatyva buvo viena sėkmingiausių per visą Blaivybės draugijos gyvavimo laikotarpį ir atnešė daugiausiai pajamų. 

Spaudoje minima, kad 1933 m. balandžio 7 d. Kaune agronomas Valatka spaudos atstovams demonstravo, kaip gaminamas nealkoholinis vaisių vynas. Straipsnio autorius pažymi, kad tuo momentu namų šeimininkės dar nėra įvaldžiusios šios technologijos, todėl norint propaguoti nealkoholinį vyną būtina vystyti šio vyno pramonę. Šie vynai ir kiti „Vaisių“ produktai buvo eksponuojami žemės ūkio parodoje Kaune, smulkiųjų ūkio šakų skyriuje. 

Žurnalas „Moteris“ taip pat teigiamai nušvietė augančią bealkolinio vyno pramonę: „Tokie gėrimai gaivina kraują, stiprina jėgas, didina darbingumą, nuo jų net ir labai suvargęs žmogus atgauna jėgas.“ Rašoma, kad moterys labai patenkintos šiuo gėrimu. Jau ir pačios namų sąlygomis yra pramokusios gaminti bealkolinį vyną, kuriuo džiugina šeimą ir svečius. Agituojama, kad ir daugiau šeimininkių pramoktų šio amato įsigydamos J. Valatkos knygutę už 50 cnt. Taip daugiau Lietuvos žmonių galėtų džiaugtis šio gėrimo privalumais. Stiprėtų visuomenės blaivybė ir sveikata. 

J. Mašanauskas, laikraščio „Jaunas ūkininkas“ autorius, ragina nepalikti miške sunokusių uogų ir kitų gėrybių, neštis jas namo ir gaminti nealkoholinį vyną, kuriam, priešingai nei uogienėms, cukraus nereikia. Autorius skaitytoją tikina: „Praėjusią vasarą aš pats pirmą kartą dariau ir gerai pavyko, nors tam nevartojau jokių pirktų priemonių, išskyrus kamščius ir parafiną.“ Reikia pasakyti, kad nealkoholinis vynas yra tas pats produktas kaip ir grynos vaisių sultys, kurių gaminimo technologiją išrado prancūzų mokslininkas Louis Pasteuras, – šis gaminimo procesas dabar geriau žinomas kaip pasterizacija.

1938 m. į vaisių sulčių gaminimo rinką Lietuvoje įžengė „Pienocentras“, įsigijęs modernių gaminimo prietaisų. Toliau formuotas teigiamas įspūdis apie vaisių sultis, pabrėžiant jų privalumus žmogaus savijautai ir populiarumą Vakarų Europoje. 

Įdomu, kad „Pienocentre“, be paprastų vaisių sulčių, pradėtas gaminti ir gazuotas gėrimas „Vitaminai“, kuriam naudoti bakteriologiniai filtrai. Šį bakteriologinį gėrimą galima tapatinti su šiandien populiariais fermentuotais gėrimais, prisotintais gerųjų žarnyno bakterijų ir gerinančiais virškinimą bei žarnyno veiklą. „Vitaminų“ sudėtis nesiskyrė nuo kitų sulčių, tačiau gėrimas buvo prisodrintas angliarūgšte, kas šiandien primintų limonadą. 

Bealkolinis vynas buvo labiau suprantamas kaip gėrimas, kurį geria blaivininkai, rekomenduojamas kaip vaistas pagerinti sveikatai, skrandžio darbui, kepenų, inkstų veiklai, todėl buvo vartojamas kaip priedas prie maisto – Kaune veikusios vegetariškos valgyklos „Lobynas“ meniu gėrimas siūlytas įpiltas į stikliuką, o ne į stiklinę, taigi, vartotas mažais kiekiais, o ne vakarinės programos metu restoranuose. Nealkoholinis vynas siūlytas būtent vegetariškoje valgykloje, vadinasi, tarpukariu taip pat galime įžvelgti mums pažįstamas sveikos gyvensenos ir mitybos tendencijas.