Esu Lietuvos banko rūsyje. Ar būtent čia karo metu slėpti Čiurlionio paveikslai? Nesu tikra, bet marmuro vėsa ir užrašas „Milners“ ant grotų nuteikia kažkaip istoriškai. Priedangos tamsą raižo prožektorių šviesos ir rėksminga muzika, ir staiga man į petį atsitrenkia Mariupolio teatro, to paties, ant kurio 2022-aisiais buvo užrašas „Vaikai“, fasado gabalas. „Kaip gerai, kad čia tik teatras“, – pagalvoju spektakliui „Mano Marik“ einant į pabaigą, kurią vietoje plojimų pasitinkame tylos minute.
„Kada bus teatras?“, – neapsikentęs improvizacinės muzikos dejonių, maišytų su jo kartos vaikystės judančiais vaizdais, rikteli Nacionalinio Kauno dramos teatro salės gilumoje sėdintis vyras. „Dainų šventės“ režisierius Karolis Kaupinis jam ašauna – teatro čia nebus.
Festvalyje „ConTempo“ riba tarp teatro ir gyvenimo, scenos ir užkulisių, tingaus stebėjimo ir ne visada patogaus įsitraukimo – miglota. Ir net kai į atidarymo spektaklį žingsniuoji viską a priori išmanantis ir viskam, išskyrus nustebimą, pasiruošęs (visgi festivalis jau aštuntas, o ir tu jame ne naujokas), jei ne „RoZéO“ atlikusių menininkų kūnų magija, tai internetinių akrobatų verbaliniai performansai sugeba tą nusiteikimą suglamžyti ir išmesti šiukšlių dėžėn.
Visgi apie viešąją erdvę, kurioje nuo „ConTempo“ atidarymo unikalioje istorinių „Kauno grūdų“ sandėlių apsuptyje pasikeitė jau kokie trys valstybinės reikšmės skandalai, čia kalbėti nesinori. Kad ir koks populiarus festivalis bebūtų, kad ir kiek tūkstančių naujų žmonių jį šiemet atrado, visgi auditorija – sau, heiteriai (kartais samdyti) – sau. O štai minčių apie politiką plačiąja prasme išvengti sunku. Tai dar viena slidi „ConTempo“ riba – šio festivalio metu rodomi kūriniai išneša ir įsupa, leidžia bent valandai pasimiršti, tačiau jų prigimtis, atjungusi „čia ir dabar“ naujienų srautą, verčianti slėpti skrydžio režimu nuginkluotą telefoną giliai krepšyje, primena apie visas kitas pasaulyje egzistuojančias negandas ir jų liudininkus.
Kitaip tariant, „ConTempo“ – arčiausiai ir drauge toliausiai nuo kasdienio gyvenimo. Tai festivalis, į kurio spektaklius gali pats to nežinodamas įvažiuoti automobiliu, bet gali ir atskristi, jei esi balandis, ar atbindzenti pabrukęs uodegą, jei esi šuo. Ar praskrieti pro veiksmą paspirtuku, nė nenutuokdamas, kad ką tik atsidūrei kelių šimtų žmonių dėmesio centre. Niekada nežinai, gal tu – scenografijos dalis, kitam žiūrovui tapsianti esminiu įspūdžiu.
Klausydamasis Daviso Freemano monologo (visgi,demokratiškame „ConTempo“ kontekste itin teatrališko ir, deja, prieinamo tik anglų kalbą mokantiems) senojoje Žaliakalnio sinagogoje išties pasijauti reikalingas – bent akimirkai, bent kol autorius žiūri tau į akis. Kaip ir jo surengtame karaoke vakarėlyje. Ką jau čia – jausdamas, kaip iš jaudulio drėksta delnai, imi ir patiki, kad tu – nebe scenografija, tu – pagrindinis herojus (visai kaip tas saksofono vis nustelbiamas „Dainų šventės“ Tautvydukas), kurio rankose – kitų likimai.
Jei ne rankose, tai akyse, mąstai žvelgdamas į apšiurusį, amžinai šiek tiek įbimbusį benamį, iš nenusakomos spalvos kelnių kišenių vieną po kito traukiantį rusiškus keiksmažodžius, kuriuos nevulgariai pateikti beveik neįmanoma. Apskritai spektaklio „Nulis“ pagrindinį herojų, kuriamą Gabrielės Penčylaitės, sunku suvaidinti, dar sunkiau priimti – kitokį, tavo akimis – nenusisekusį, bet gal iš tiesų laisvą, laisvesnį nei tu pats, įkalintas vidutinio atlyginimo keliamo ekonominio nerimo. Manantis, kad esi aukščiau, bet iš tiesų užvaldytas Robert Aleksandr Vinik spektaklyje „Tarp“ atrasto banalaus juodo šiukšlių maišo, pamažu užgniaužiančio tau kvėpavimą ir įsupančio į sizifišką buitį.
Buityje įmanoma atrasti ir daugiau scenos kompanionų. Airių šiuolaikinio cirko menininkas – ir talentingas semiotikas – Darragh McLoughlin, rodosi, ilgam savo likimą susaistė su elementaria medine lazda, kuri, įsigyta „Senukuose“, puikiausiai galėtų būti vėliavos ar šluotos kotu. Jo spektaklyje „Stickman“ lazda suvaidina dešimtis personažų ir iššaukia šimtąkart tiek minčių. Kūrėjo siūlomi žmogaus ir lazdos santykio iššaukiamų karikatūriškų situacijų komentarai televizoriaus ekrane – lyg komikso prierašai, įkyriais bakstelėjimais primenantys, kad niekas nevyksta šiaip sau, o mūsų sprendimai neretai nulemiami ne mūsų pačių. Visai kaip lenkiškame trumpuke „who cares“, kuriame šokėja Katarzyna Leszek atsigeria iš internetinės balos ir virsta, na, ne avinėliu, bet simpatišku kumeliuku.
Lazda gali tapti ir sunkiu svoriu, iš lėto grimztančiu į krūtinę. Pusdienį ant Lietuvos banko rūmų grindų pragulėjęs, savo firminį triuką iki keturių valandų ištesęs McLoughlin savo, kartu ir mano, tavo, daugelio šiuolaikybės kalinių, jausena pasidalino trumpame balso įraše. Prie ausinių – eilė norinčių jį išgirsti, kaip ir nusprendusių įsitikinti, kas verda kopėčiuotojo Tomáš Václavek mintyse, ir į ką stebeilijasi Namer Golan, į kurio pakaušį smingantis vamzdis simbolizuoja Palestinos kaimą, iki šio birželio sugriautą jau 249 kartus. Pabūkim kartu, kol būnasi, nebyliai kviečia trio, kurį stebėti yra daug įdomiau, nei apie tai rašyti. Nepastebimai prabėga valanda, antra, ir suprantu, kad kitus šeštadienio planus verčiau atšaukti, nes performanso „For as Long as Wer’e Here“ sujudintuose apmąstymuose teks dar kiek užsilikti.
Rugpjūčio 10-osios rytas Kaune jau vėsus, pakeliui į centrą oranžuoja šermukšniai, tvoras raizgo voratinkliai. Lygiai kaip sinefiliški „Kino pavasario“ maratonai prišaukia tikrąją pavasarišką šilumą, taip įsisupęs į „ConTempo“ nepastebi, kaip per patį vasaros piką atsliūkina ruduo. Tiesa, jo užuominas nuogos žiūrovų blauzdos tikrai pajautė paskutinėmis festivalio akimirkomis P.A.R.A.K.E, bet… tikruoju finalu, savo emocija prilygusiu miesto šventei, tapęs džiungliškas „Cie des Chaussons Rouges“ akrobačių pasivaikščiojimas oru „Épiphytes“ suteikė vilties, kad vasara tęsis amžinai.
Kaip ir prancūzai žonglieriai „Collectif Protocole“, tūkstantis kažkelintuoju savo ONE SHOT # bandymu mus kaip kokius vaikus iš Hamelno išvilioję iš įprastų vakaro maršrutų ir sutupdę savo vardą pateisinusioje Vienybės aikštėje – tik ne fleitomis, o kuokelėmis. Įkaitęs grindinys, gitaros rifai, viena trajektorija judančios nepažįstamųjų akys – tai festivalis.
Deja. Uždanga nusileido. Nedidelė „ConTempo“ komanda viena koja ilsisi, o kita jau mina takus į kitus festivalius, vitrinas, kabinetus. Ar festivalis grįš prie pradinio užmanymo – vyksmo Kauno ir Kauno rajono – priklauso jau ne nuo akrobatų talento. Galbūt, jei sprendimų priėmėjai lankytųsi ne tik tuose renginiuose, į kuriuos asmeniškai pakviečiami, triukai būtų dar įspūdingesni. Kažkur tarp gyvenimo ir teatro.
