Niekada nebus per daug kalbėti apie moterų išsilavinimą ir apmokamą darbą. Svarbiausia moteriai – ne pagimdytų vaikų skaičius, kuriuo labiausiai didžiuosis vyras, ne išblizginti namai ar įgūdžiai virtuvėje. Svarbiausia – išsilavinimas ir gebėjimas dirbti, išlaikyti save ir savo artimuosius, savo žinias ir įgūdžius panaudojant ten, kur jų labiausiai reikia. Juk neužtenka vaikus pagimdyti – juos dar reikia užauginti žmonėmis.
Todėl šiandienos pasakojimas – apie moterį, kurios profesija – priimti į pasaulį ateinančius vaikus. Apie akušerę Stasę Petrauskaitę-Gruodienę – kompozitoriaus Juozo Gruodžio žmoną, kuri pati vaikų nesusilaukė, tačiau priėmė daugybę gimdymų rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno miesto muziejaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
*
Kompozitoriaus Juozo Gruodžio (1884–1948) žmonos Stasės Gruodienės (Petrauskaitės, 1892–1985) diplome, išduotame Imperatoriškame Jurjevo universitete, nurodyta, kad ji yra pirmos klasės akušerė. Deja, savo memuaruose (jie saugomi Kauno miesto muziejaus rinkiniuose. Dalis jų publikuoti muzikologo Algirdo Ambrazo sudarytoje knygoje „Juozas Gruodis. Straipsniai, laiškai, užrašai. Amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 1965) ir S. Gruodienės „Iš mūsų gyvenimo knygos: Atsiminimai apie kompozitorių Juozą Gruodį“ (Vilnius, 1984), skirtuose pažinčiai su vyru, bendram gyvenimui ir net vyro vaikystei, ji nė žodžiu neužsimena apie savo studijas Tartu universitete. O gaila!
Pirmasis jaunutės medikės darbas buvo slaugyti ligonius Jaltos lietuvių sanatorijoje, į kurią ji pati buvo atvykusi gydytis. Sunkiai sergantis sanatorijos vedėjas išvyko operuotis, kartu išvažiavo ir jo žmona bei sanatorijos gailestingoji sesuo. „Būdama dar jauna ir ne visai ligos palaužta, spėdavau tvarkytis, nors ligonių turėjau ir nemažą – apie trisdešimt penkis“. Čia ji ir susipažino su gydytis atsiųstu J. Gruodžiu.
Išsamiausioje knygoje apie kompozitorių – Algirdo Ambrazo „Juozas Gruodis epochų sankirtose“ – S. Gruodienės išsilavinimui skirta vos viena pastraipa skyriuje „J. Gruodžio kilmė ir šeima“. Autorius pažymi, kad jos biografiniai duomenys pateikiami remiantis pačios S. Gruodienės rašytiniais atsiminimais, pasakojimais autoriui, giminaičių ir amžininkų liudijimais. Juose minima, kad ji baigė penkias klases Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje, gydėsi plaučių uždegimą Šveicarijoje, o „1914–1915 m. gyveno Tartu (anksčiau – Dorpatas, Jurjevas), baigė prie jo universiteto Medicinos fakulteto veikusius vienerių metų akušerių kursus.“
Su S. Gruodienės studijomis Tartu, veikla Jaltoje, Mažeikiuose ir Kaune susiję keli eksponatai saugomi Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų rinkinyje. Esame nepaprastai dėkingi Tartu universiteto muziejaus (Tartu Ülikooli muuseum) kuratorei Lembi Anepaio-Hytönen, padėjusiai išaiškinti dėstytojų pavardes ir supažindinusiai su S. Petrauskaitės ir kitų 1915 m. kursų absolvenčių bylomis.
Tartu universitetas (est. Tartu Ülikool) – seniausias Estijos universitetas ir vienas seniausių universitetų Šiaurės Europoje bei Baltijos šalyse. Jo istorija prasidėjo 1583 m., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Steponas Batoras įsteigė Dorpato gimnaziją. Vėliau jos vietoje Švedijos karalius įkūrė Gustavo akademiją. Dėl Šiaurės karo universitetas buvo ne kartą kilnojamas, kurį laiką neveikė, o 1802 m. atnaujino veiklą kaip Dorpato universitetas, kuriame buvo dėstoma vokiečių kalba. 1893 m. jis tapo Jurjevo imperatoriškuoju universitetu, kuriame dėstomąja kalba tapo rusų. 1918 m., Estijai paskelbus nepriklausomybę, universitetas atkurtas kaip Tartu universitetas.
Dorpatas, Jurjevas, Tartu. Šis miestas per savo istoriją ne kartą keitė vardą ir vadovus. Iš pradžių čia buvo estų piliakalnis Tarbatu. Teritoriją užėmus Jaroslavui Išmintingajam, iškilo Jurjevo tvirtovė, o ją užėmus kalavijuočiam miestas tapo Dorpatu. XVI a. jis priklausė Abiejų Tautų Respublikai, vėliau – Švedijai, po to – Rusijai, kur buvo vadinamas Derptu, tuomet vėl pervadintas Jurjevu. Vis dėlto XIX a. viduryje Tartu tapo estų tautinio sąjūdžio ir kultūros centru – 1869 m. čia surengta pirmoji Estijos dainų šventė.
Tartu gyveno ir dirbo nemažai lietuvių. Jų čia būta ne tik tada, kai miestas priklausė Abiejų Tautų Respublikai (1582–1625), bet ir XIX a., o ypač nuo 1832 m., carui uždarius Vilniaus universitetą. Čia mokytojavo Jonas Jablonskis, studijavo Jonas Biliūnas, gydytojai Danielius Alseika, Petras Avižonis, Vladas Kuzma, Vladas Lašas, Vladimiras Lazersonas. Iš pradžių slapta, o vėliau oficialiai veikė lietuvių studentų draugija, buvo rengiami lietuviški vakarai.
O kokia tuo metu buvo akušerijos padėtis? Vilniuje akušerija buvo dėstoma nuo 1781 m. Čia veikė akušerijos katedra, Akušerijos klinika, o Vilniaus medicinos draugija viena pirmųjų Europoje įkūrė nemokamą akušerinę pagalbą teikusį Motinystės institutą. 1880 m. Vilniuje atidaryta gubernijos akušerių mokykla, akušerijos skyriai įsteigti Kaune ir Vilniuje.
Istorikės Olgos Mastianicos duomenimis (Olga Mastianica, Pravėrus namų duris. Moterų švietimas Lietuvoje XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Lietuvos istorijos institutas, 2012), Abiejų Tautų Respublikos bajorės ir miestietės jau nuo XVIII a. antros pusės įgijo galimybę mokytis akušerijos. 1775 m. Nicolas Regnier (Mykolo Renjė) iniciatyva prie Vilniaus Šv. Roko ligoninės buvo įsteigtas pirmasis gimdymo skyrius ir akušerijos mokykla. Didžiąją dalį mokinių sudarė ištekėjusios bajorių luomo katalikės. Vėliau religinė Vilniaus akušerijos mokyklos situacija keitėsi – kitaip nei, pavyzdžiui, Gardino akušerijos mokykloje, čia nebuvo religinių apribojimų, todėl mokėsi ir žydų tautybės moterys. Ilgainiui plėtėsi ir socialinė mokinių sudėtis: studijavo ne tik bajorės, bet ir miestietės bei valstietės.
XIX–XX a. Lietuvos moterys akušerijos mokėsi Tartu ir Maskvos universitetų kursuose. 1880 m. Vilniuje buvo atidaryta gubernijos akušerijos mokykla, o Kaune ir Vilniuje įsteigti akušerijos skyriai. Tartu universitetas iki 1915 m. nepriėmė moterų kaip oficialių studenčių. Tik po 1905 m. revoliucijos joms leista lankyti šio universiteto paskaitas kaip laisvoms klausytojoms, tačiau be teisės laikyti egzaminus ir gauti diplomą. 1902 m., minint universiteto šimtmetį, akušerijos kursus buvo baigusios 1373 laisvosios klausytojos. Iš jų plačiau ištyrinėtos 438 moterys – žinoma jų turtinė, socialinė, šeiminė padėtis (Lembi Anepaio, Midwifes in Dorpat (Yuryev) University (1802–1918), Jauno vēsturnieku zinātniskie lasījumi X (pp. 87–97), 2024)
Studenčių sudėtį lėmė ir dėstomoji kalba. Iš pradžių, kai buvo dėstoma vokiškai, kursus daugiausiai rinkosi vokiečių kalba kalbančios moterys. Vėliau, dėstymą pakeitus į rusų kalbą, prie jų prisijungė estės, rusė ir žydės. Įdomu tai, kad dauguma žydų tautybės moterų akušerijos kursus rinkosi pasikeitus dėstymo kalbai į rusų, nes XIX a. pirmoje pusėje iš akušeriją šiame universitete studijuojančių buvo reikalaujama būti pamaldžiomis evangelikėmis liuteronėmis. Be abejo, pasitaikydavo ir hebrajų, katalikų ar stačiatikių tikėjimą išpažįstančių studenčių.
Egzaminų reikalavimai buvo vienodi visoms. Reikėjo pateikti vietinio gydytojo patvirtinimą apie atliktą praktiką ir sėkmingai priimti tris gimdymus. Pagal pasirodymą egzaminų metu buvo suteikiama pirmos arba antros klasės kvalifikacija. Praktika galėjo trukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, tačiau oficialūs universiteto kursai paprastai trukdavo keturis–penkis mėnesius.
Šiandien, Lembi Anepaio-Hytönen dėka žinome, kad Stasė Petrauskaitė kartu su prašymu studijuoti pateikė septynis dokumentus: gimimo liudijimą Nr. 149, politinio patikimumo liudijimą Nr. 1851, sveikatos pažymėjimą, skiepų nuo raupų pažymėjimą, Mintaujos mergaičių gimnazijos išsilavinimo pažymėjimą Nr. 324, pasą ir dvi nuotraukas. Viena jų, daryta Šiauliuose (fot. S. Šmuilovo), vis dar yra byloje. Iš Akmenės bažnyčios krikšto knygos išrašo matyti, kad valstiečio (o iš tiesų – grafo Zubovo dvarų ūkvedžio) Ignaco ir Barboros Petrauskų dukters krikštatėviais nurodyti grafai Vladimiras ir Sofija Zubovai. Politinio patikimumo liudijimą, pasirašytą vicegubernatoriaus Aleksejaus Kozlovo, išdavė Kauno gubernatoriaus kanceliarija. Trumpą pažymėjimą apie gerą „mergelės“ fizinę, dvasinę ir protinę padėtį bei skiepų nuo raupų pažymą pasirašė laisvai praktikuojantis gydytojas, Stasės sesers vyras P. I. Tautvaiša (tai patvirtina jo antspaudas), o dokumentą papildomai patvirtino dar vienas gydytojas. Toliau byloje – notaro patvirtintas Mintaujos gimnazijos baigimo pažymėjimo išrašas ir paso knygelės išrašas, kuriame nurodyti vardas, pavardė, gimimo data, tikyba, nuolatinė gyvenamoji vieta, šeiminė padėtis (nurodyta, kad „mergelė“) ir kiti asmens duomenys. Tačiau ir to nepakako. Į universiteto rektoriaus pasiteiravimą, ar tikrai Mintaujos mergaičių gimnazija išdavė minėtajai Petrauskaitei baigimo pažymėjimą (prašymas remiasi ministro 1907 m. nurodymu Nr. 23130), kitoje dokumento pusėje Mintaujos pedagogų tarybos pirmininkas „turi garbės“ atsakyti, kad taip.
Na ir pagaliau – egzamino protokolas, patvirtinantis apie teisę gauti pirmos kategorijos akušerės (povivalnaja babka) diplomą ir S. Petrauskaitės pasirašyta akušerės priesaika. Paskutinės „smulkmenėlės“ – pusantro rublio kvitas ir diplomo kopija.
„Moteris greičiau turi griebtis už vienintelio ginklo prieš vargą – už apšvietimą“, – 1907 m. rašė viena iš Liudvikos Didžiulienės-Žmonos dukterų Vanda Didžiulytė-Albrechtienė ( Šermukšnė [V. Didžiulytė-Albrechtienė], Moterų – darbininkių judėjimas, Darbininkių kalendorius, 1907, p. 48; Olga Mastianica, Pravėrus namų duris: Moterų švietimas Lietuvoje XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje, 2015, p. 80.).
Su ja, kaip ir pačia L. Didžiuliene-Žmona ir jos dukterimis, S. Petrauskaitė susidraugavo Jaltoje. O tie vieneri metai S. Petrauskaitei, vėliau Gruodienei, leido dirbti sanatorijoje, o vėliau – Mažeikių ir Kauno gydymo įstaigose. Akušerės praktiką tęsė iki 1934 m., kai Gruodžiai pasistatė nuosavus namus tuometiniame Kauno pakraštyje. Vien Kaune ji priėmė daugiau kaip tūkstantį gimdymų.
