„Kai mes galime sau leisti išeiti į mišką ir nieko iš jo neparsinešti, tai rodo tam tikrą šalies ekonomikos lygį“, – teigia Marius Karlonas. Taip jis replikuoja į mano klausimą, ar paukščių stebėjimas kartais nėra naujoji joga, tai yra – madingas miestiečių hobis.
Mariaus įkurtos „Ornitostogos“ šį pavasarį pasiūlė būtent tokius – miestietiškus – paukščių stebėjimo turus Kaune. Susėdę Ąžuolyno bibliotekoje, kur ornitologas kartu su „Sengirės kinu“ atvyko pažymėti britų gamtininko sero Davido Attenborough šimtmečio, aptarėme ir Kauną kaip rojų paukščių stebėtojams, ir kiek filosofiškesnius šio užsiėmimo aspektus.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. birželio numeryje „Paukščiai“)
Sekantys „Ornitostogų“ veiklą žino: tai paukščių stebėjimo patirtys Lietuvoje ir kitur pasaulyje, kėlimasis paryčiais ir ilgos valandos atokiuose gamtos kampeliuose. O miesto turas? „Nusprendėme paneigti stereotipą, kad urbanizuotose teritorijose nieko įdomaus nepamatysi, kad būtinai reikia važiuoti penkiasdešimt kilometrų“, – sako miškuose prie Jonavos užaugęs Marius. Anot jo, viskas priklauso nuo to, kiek mes pažįstame gamtą, ir čia labai svarbu – patyręs gidas.
Urbanistiniai paukščių stebėjimo turai – tai 2–3 valandų pasivaikščiojimai anksti ryte, nedidelėje grupelėje. Kaune tokie vyksta Ąžuolyne ir Panemunės šile. Gamtiniu požiūriu tai labai skirtingos vietos. „Pats Panemunės šilas nėra labai įvairus, bet gyvybę ten praturtina Nemuno pakrantė – joje sutinkame ne tik miško, bet ir krūmynų bei gyvenviečių paukščių. Jau nekalbu apie vandens paukščius. Beje, retas kaunietis žino, kad Kaune gyvena net jūriniai ereliai – stambiausi Lietuvos plėšrieji paukščiai, kurių sparnų plotis yra 2,5 metro. Tai paukštis – lyg Sabonis iškeltomis rankomis“, – faktus beria Marius. Jis su kolegomis žiemą suskaičiuoja ir 7–8 tokius padangių sabonius. Sako, kiti nepatiki, kai liepi užversti galvą vaikštinėjant Laisvės alėjoje, mat jūriniai ereliai skraido kelių šimtų metrų aukštyje ir nuo žemės atrodo nedidukai.
Vėlyvą pavasarį per porą valandų galima „pristebėti“ apie 35–40 rūšių paukščių, ir, priešingai nei dažnas mano, suvešėjusi medžių laja tam tikrai netrukdo. Ko įdomaus aptiksime Ąžuolyne? „Anksčiau manyta, kad vidutiniai margieji geniai Lietuvoje labai reti, bet Ąžuolynas tiesiog visas nuo jų kleketuoja“, – tikina Marius. Tarp šimtamečių ąžuolų, liepų ir klevų čia nardo pilkosios ir juodosios meletos, juodieji strazdai, margasparnės musinukės ir daug kitų paukščių, taip pat ir miestiečio akiai įprasti karveliai keršuliai bei paprastieji žvirbliai.
Pamatęs gamtos grožį, tampi jautresnis jos problemoms.
O žiemą Kaunas tampa… džiakuziu. Didžiausiu Baltijos šalyse, kuriame telpa iki 22 000 vandens paukščių. „Skaičiuojame juos kasmet ir tie skaičiai tiesiog stulbina“, – sako Marius. Juk dėl hidroelektrinės Nemunas neužšąla. Paukščių, žinoma, gausu ir kitur. Sąlygos Kaune jiems itin palankios – Nemuno ir Neries santaka, Pažaislio ir Kleboniškio miškai… „Vidury miesto gali sutikti rūšių, įrašytų į Raudonąją knygą, kitur Lietuvoje jų rasti būtų didelis iššūkis. Kauniečiai tikrai turi kuo didžiuotis“, – savimeilę glosto pašnekovas.
Taigi apie tą jogą… Ornitologas pritaria, kad paukščių stebėjimas Lietuvoje sparčiai populiarėja – jo kompanija prie to ženkliai prisideda. Ir nieko čia blogo, mat, anot sociologų ir ekonomistų, tai išsivysčiusių šalių hobis. Leisti laiką gamtoje, aišku, mėgsta visi. Grybavimas, žvejyba ir medžioklė – gamtos hobių klasika. Bet iš ten ką nors juk parsineši, kartais iš to ir užsidirbti gali. O paukščių stebėjimo į kišenę neįsidėsi. „Mainais gauni tiesiog nuostabių emocijų, išsivalai galvą. Atradimo džiaugsmas, užplūstantis pirmąkart išbandančius šį užsiėmimą, ir man pačiam yra motyvacija šią veiklą tęsti. Jaučiu, kad atveriame žmonėms akis ir jie nebegali „atmatyti“. Klausia: ką tu mums padarei? Aplink mus atsirado paukščiai, anksčiau jų tiek nematėme ir negirdėjome.“ Čia vėlgi pritaria specialistai – išėjus stebėti paukščių, suaktyvėja ekranų prislopinti pojūčiai, imi geriau (gal net per gerai) girdėti, matyti, užuosti, galų gale – jaustis. „Gyveni ką tik išgirstu kikiliu, o ne kasdienėmis bėdomis“, – hobio privalumus reziumuoja Marius.
Prisimenu neseniai matytą memą, kad paukščių stebėjimas turi du galus – paukščiai irgi mus stebi. Ir garsiai pagalvoju: juk išeiti iš miško tuščiomis yra geriausia, ką mes, žmonės, galime duoti gamtai.
„Būtent. Paukščių stebėjimas yra tiesus kelias pamatyti, kokia trapi ir jautri yra gamta, kaip ji sparčiai keičiasi ir nyksta. Tada nebegali į ją žiūrėti tik kaip į vietą pasikepti šašlykų“, – konstatuoja Marius. Anot jo, pamatęs gamtos grožį, tampi jautresnis jos problemoms. Jos gali nerūpėti tik tol, kol neturi reikiamų žinių.
Įdomu, kad Lietuva – populiari kryptis paukščių stebėtojams iš kitų šalių. Pasirodo, mes jiems esame egzotiški. „Turime vieną didžiausių paukščių įvairovių Europoje. Atvyksta vokiečių, šveicarų, belgų, britų. Jiems įdomūs net mums visiškai įprasti paukščiai, kurie Vakaruose jau išnykę“, – mane kiek nustebina pašnekovas. Jis pakviečia prisiminti vieversio čiulbėjimą – rodos, tokį įprastą lietuviškos vasaros atributą. „Į Lietuvą atvažiavęs belgas puola į ašaras išgirdęs vieversį, nes jo negirdėjo jau 40 metų. Įsivaizduok, per vieno žmogaus gyvenimą Belgijoje išnyko vieversiai, pempės, gandrai – visi atviro agrarinio kraštovaizdžio paukščiai. Viskas dėl netvaraus žemės ūkio, insekticidų, herbicidų, pesticidų naudojimo.“
Mariaus pasakojimas skamba kaip žadintuvas: Lietuvoje per dvidešimt metų šių paukščių populiacija gerokai sumažėjo. Jei taip ir toliau, mums vieversio ir pempės balsas taip pat teliks vaikystės prisiminimu.
Viena vertus – dešimtys tūkstančių ornitologijos entuziastų Lietuvoje, kita vertus – nykstančios rūšys. Kas dar, be pirmakarčių nuoširdaus džiaugsmo, Marių Karloną motyvuoja nepasiduoti? Čia prisimename šimtametį serą Davidą Attenborough, kuris savo pavyzdžiu, filmais, knygomis ir ramiu balsu per savo karjerą pasiekė išties daug. „Jis privertė visą pasaulį pažiūrėti į gamtą kitaip, sužadino smalsumą, atkreipė dėmesį, kad gamta nėra tokia absoliuti ir savaime suprantama“, – Mariaus akyse vėl įsižiebia ugnelė. Anot jo, žodis – stipriausias įrankis, kokį turi kiekvienas specialistas ir entuziastas. Gali kalbėti televizijoje, gali – prie stalo su šeima per Kalėdas ar vakarėlyje. Gali, turėdamas teisinių žinių, bandyti keisti įstatymus, o gali, pasitelkdamas asmeninę charizmą, savo idėja užkrėsti tūkstančius.
Štai ir aš baigiu šį tekstą ir skubu skaičiuoti po langais strazdų, kurie šiemet Žaliakalnyje tikrai pašėlę. Perduokit kitiems.
