Dabar, dabar ir vėl Tave, kaip sūnų,
Gobia aukštas Suvalkijos
Dangus. Artojas, Tavo eilėraščio artojas,
Jau grįžo iš laukų, ir jau
Sveikina Tave džiaugsmingi Valentinos
Varpai. Ir vėl viena grėbėja
Su varpomis ateina pasitikti.
Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Antanui“
Alfonsas Nyka-Niliūnas šį eilėraštį dedikavo artimam draugui – rašytojui, vertėjui, diplomatui, redaktoriui, literatūros kritikui Antanui Vaičiulaičiui (1906–1992) atminti. Artėjant šio menininko 120-osioms gimimo metinėms rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ vieši Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė.
Birželio 25 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje (toliau – MLLM) minėsime menininko 120-ąjį gimtadienį. Renginyje dalyvaus rašytojo dukros Danutė Nourse, Joana Buivys, Aldona De Bold, atvykusios iš JAV; profesorė Gabija Bankauskaitė; Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Dainius Svobonas ir šių eilučių autorė, 1992 m. parvežusi iš rašytojo namų Bethesdoje (JAV) beveik visas menininko kultūrines vertybes.
A. Vaičiulaičio literatūrinis talentas susiformavo ir išsiskleidė tarpukario Lietuvoje: pasižymėjo kaip puikus novelės meistras, kelionių įspūdžių fiksuotojas – pasakotojas, O. V. Milašiaus kūrybos vertėjas. Anuomet atskiromis knygomis išleidęs – „Miguel Manara“ ir „Poemas“. A. Vaičiulaičio romanas „Valentina“, pasirodęs 1936 m. Sakalo leidykloje, pelnė trisdešimtmečiui jaunuoliui ne tik 500 Lt. premiją, bet ir įrašė į Lietuvos literatūros istorijos puslapius. Praėjus devyniasdešimt metų nuo romano pasirodymo, jis įtrauktas į Lietuvos literatūros aukso fondą.
Rašytojas debiutavo apsakymų rinkiniu vaikams Vakaras sargo namely (1932); vėliau pasirodė apysaka „Mūsų mažoji sesuo“ (1936). Iš reikšmingiausių novelių knygų, išleistų Lietuvoje, minėtinos „Vidudienis kaimo smuklėje“ (1933) ir „Pelkių takas“ (1939). Už pastarąją pelnė Ukmergės visuomenės premiją. Skaitytojus traukia kelionių įspūdžių knyga „Nuo Sirakūzų ligi šiaurės elnio“ (1937).
Kviečiu jus žvilgtelti į A. Vaičiulaičio esminius gyvenimo ir kūrybos aspektus. Gyvenimo ištakos – Didžiųjų Šelvių kaimas, vėliau kelias driekėsi per Vilkaviškį, Kauną, Prancūziją, Italiją, Vatikaną, Ameriką… Amžinojo poilsio sugrįžta į savo gimtinę.
Baigęs Vilkaviškio gimnaziją, studijavo Kauno universitete, gavęs stipendiją gilino žinias Grenoblio ir Sorbonos universitetuose Prancūzijoje. Ypatingą įtaką jo pasaulėvaizdžio formavimuisi turėjo menas: gėrisi Luvro muziejuje sukauptais turtais, grožisi miesto architektūra, valandų valandas praleidžia bukinistų krautuvėse, ieškodamas bibliofilinių retenybių, kartu su būsimu režisieriumi Juozu Miltiniu lanko teatrus. Įsidrąsinęs aplanko savo mylimą rašytoją O. V. Milašių, anuomet ėjusį diplomato pareigas Paryžiuje. Drąsiai prašo jo pagalbos dėl savo literatūrinės pasakos „Auksinė kurpelė“, išverstos į prancūzų kalbą stilizavimo (rankraštis su O.V. Milašiaus taisymais saugomas rašytojo rinkinyje). Bendrauja su Pauliu Claudeliu, gauna dovanų dedikuotą knygą…
Gyvenimas Paryžiuje buvo vienas kūrybingiausių laikotarpių: bendradarbiauja Lietuvos ir Paryžiaus spaudoje. Yggdrassil žurnalui pateikia pluoštą Lietuvos poetų eilėraščių vertimų ir rašo apžvalginius tekstus. Pradeda romaną.
„Išvykdamas į Grenoblį Valentinos konkretaus plano neturėjau. Bet buvau susidėstęs galutinį veikalo vaizdą ir įspūdį. Romanas buvo parašytas per tris mėnesius,“ – rašė A.Vaičiulaitis.
Po studijų grįžo į tėviškę ir Didžiųjų Šelvių kaime per šešias savaites užbaigia savo „Valentiną“ (romano rankraščio fragmentas atrastas praeitais metais Martyno Mažvydo bibliotekos archyvuose). Romanas laikomas autobiografiniu, personažai nebuvo sugalvoti. Pagrindinis veikėjas Antanas yra pats autorius, o jo išrinktosios Valentinos prototipas – Elena Skinkytė (vėliau tapusi chemijos mokslų daktare, nepaklususi tėvo valiai taip ir liko netekėjusi).
A. Nyka-Niliūnas kartu su A. Vaičiulaičiu mėgo leisti vasaras prie vandenyno, ten vaikštinėdami kalbėdavosi apie literatūrą, kultūrinį gyvenimą, praeities įvykius, kūrybinių veikalų genezę. A. Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentuose“ užfiksavo kai kuriuos pokalbius: „Išėjus kalbai apie „Valentiną“, jis pastebi, kad viskas joje – ir peizažai, ir personažai – turi pagrindą tikrovėje, paremti tikrais įvykiais, tik šiek tiek pakoreguotais. Tomas Žiobras esąs savo laiku buvęs jo „bosas“ kalbininkas Jonas Jablonskis. Valentina – Elena Skinkytė, Vilkaviškio vaistininko duktė, gimusi 1911 ir mirusi 1966. Pusiau graikė (iš motinos pusės). Bolševikmečiu dėsčiusi Vilniaus universitete. Kaip mokančiai svetimas kalbas jai buvę pasiūlyta pereiti dirbti į Vidaus reikalų ministeriją, bet ji nesutikusi ir dėl to buvusi atleista iš universiteto… “ (Psl. 102)
Tai patvirtina ir archyve saugoma rašytojo pirmosios meilės nuotrauka, kurią jis nešiojosi piniginėje. Skaitytojai gali pamatyti ne tik nuotrauką, bet ir rašytojo piešinius (rinkinyje jų yra nemažai).
Romano fabula nesudėtinga: jaunas studentas, pasirinkęs rašytojo kelią, važinėjo po kaimus ir miestelius rinkdamas senovinius žodžius. Atvykęs į nuošalią vietą įsimyli jauną merginą. Juos suveda meilė muzikai, gamtai, literatūrai. Tačiau Valentinos tėvo, griežto, viską apskaičiuojančio suvalkiečio, reikalavimas tekėti už praktiško vyro, inžinieriaus, sugriauna besiskleidžiančius jausmus.
A. Nyka-Niliūnas žavėjosi vyresnio kolegos kūrybą ir ne kartą yra pabrėžęs, kad „Niekas mūsų literatūroje nemokėjo taip subtiliai atkurti vaizduojamojo momento nuotaikos kaip Antanas Vaičiulaitis. Jis ne tik atkuria, bet ir priverčia skaitytoją kartu su savim lygiai taip pat intensyviai įsijausti ir išgyventi (aš čia ypač turiu galvoje Antano mąstymus apie baliuje matytą merginą pirmajame Valentinos skyriuje ir daug kieno cituotą ketvirtojo skyriaus pastraipą, prasidedančią: su šituo „tu“ Antanas nuleido galvą.)“ (Psl. 171).
A. Vaičiulaitis, 1940 m. pradžioje išvykdamas į diplomatinę tarnybą Vatikane prie Šventojo sosto negalėjo nuspėti, kad jo laukia priverstinė tremtis į Ameriką. Sovietų okupacija sujaukė visus planus: buvo nutrauktas finansavimas. Likęs be pragyvenimo šaltinio 1940 m. gale priima kunigo Jono Navickio pasiūlymą vykti į Ameriką dėstyti Marianapolio kolegijoje. Svetur įtraukiamas į lietuvių kultūrinę visuomeninę veiklą. Jam patikimas įvairių žurnalų ir laikraščių redagavimas, darbas Kultūros institute. Didžiuliu rūpesčiu tampa pagalbos teikimas rašytojams, kultūros žmonėms, patekusiems į DP stovyklas Vokietijoje. Minėtinas ir jo profesoriavimas, paskaitų skaitymas Scrantono universitete, vėliau – įtemptas darbas „Amerikos balse“. Šioje informacinėje agentūroje jis dirbo daugiau nei 25 metus, keletą metų vadovavo lietuvių skyriui, gavęs daugybę vertinimų ir apdovanojimų už nepriekaištingą darbą.
Bendraudamas su vyresniais lietuvių išeiviais rašytojas suvokė, kad lietuvių literatūra šiame kontinente mažai domimasi. Trūko lietuviškų knygų, nebuvo ir lietuvių literatūros istorijos vadovėlio anglų kalba. Nutaręs pateikti glaustą informaciją, parašė „Lietuvių literatūros istorijos konspektus“ anglų ir ispanų kalbomis. Bendradarbiavo ar redagavo tokius leidinius kaip „Studentų žodis“, „Aidai“, „Amerika“, „Vytis“, „Darbininkas“. Kartu su Jonu Aisčiu, Stasiu Būdavu rūpinasi JAV lietuvių rašytojų draugijos įkūrimu. Visuomeninės pareigos, tiesioginis darbas, redagavimas atimdavo daug laiko, tad kūrybai likdavo trumpos valandėlės.
Amerikoje parašė ir išleido novelių ir pasakų knygą „Kur bakūžė samanota“ (1947), Vokietijoje – kelionių įspūdžių knygą „Italijos vaizdai“ (1949), už kurią paskirta pirmoji JAV Lietuvių rašytojų draugijos premija. Kiek pataisęs, A. Vaičiulaitis 1951 m. pakartotinai išleidžia romaną „Valentina“. 1966 m. Bostone pasirodo padavimų ir legendų knyga „Gluosnių daina“, už kurią paskirta Vinco Krėvės literatūrinė premija. Visą gyvenimą rašęs eilėraščius, pagaliau nusprendžia dalį jų paskelbti atskiru leidiniu. Po kruopščios atrankos Čikagoje 1980 m. išeina lyrikos rinkinys „Ir atlėkė volung“ė. A. Vaičiulaičio kūriniai buvo išversti į anglų, italų, prancūzų, vokiečių, latvių, olandų kalbas.
Nuo gimnazijos suolo iki gyvenimo pabaigos A. Vaičiulaitis vertė O. V. Milašiaus kūrybą. 1979 m. Čikagoje išleidžia O. V. Milašiaus vertimų knygą „Septynios vienatvės“.
A. Vaičiulaitis ilgėjosi tėvynės ir svajojo aplankyti Lietuvą, todėl 1979 m., atsiradus galimybei penkias dienas paviešėti su ekskursija Lietuvoje, nedvejodamas vyksta su dukra Danute: „Aš visko esu atsisakęs – visų vilčių. Viską galiu atiduoti, kad tik galėčiau basa koja dar kartą palytėti tėviškės žemės vėsumą, eiti per pievas ir lenktis kiekvienai gėlei ir kiekvienam žmogui laisvoje tėvynėje… “
Vaičiulaičio kūrybą į Lietuvą sugrąžino profesoriai Albertas Zalatorius ir Vytautas Kubilius. 1989 m. išleista jo prozos rinktinė „Tavo veido šviesa“, 1992 m. – kritikos straipsnių rinkinys „Knygos ir žmonės“. 2006 m. Rašytojų sąjunga išleidžia prozos rinktinę „Linksmam būti sunkiausia“.
Rašytojo žmona Joana Abramikaitė, o po jos mirties dukros Danutė, Joana ir Aldona tęsia Tėvo atminimo įamžinimą. Kas antrus metus atvyksta į Lietuvą, už geriausią „Metų“ žurnale paskelbtą novelę įteikia A. Vaičiulaičio vardo novelės premiją. Viena svarbiausių jų svajonių – atstatyti tėviškę – Didžiuosiuose Šelviuose esančias trobas, klėtį…
