Jei pastaruosius porą dešimtmečių turėjote reikalų Kauno centre, o paskui Senamiestyje, greičiausiai ėjote pėsčiomis ir po Birštono gatve – vidine Kauno magistrale – lindote per požeminę perėją. Šįkart omeny turime tą centrinę, jungiančią Vilniaus gatvę. Žodžiu, jei ėjote, tikrai turėjote galimybę įsigyti rožę ar rožių, o gal sezoninių gėlių, iš Ramūno. O gal iš jo svainio? Viena iš urbanistinių Kauno legendų teigia, kad šioje „padzėmkėje“ gėlėmis prekiauja broliai. Bet jie ne broliai! Tai pavyko išsiaiškinti pirmąją trumpo pokalbio minutę.
Tikras kaunietis Ramūnas su gėlėmis visą gyvenimą – dar 1975-aisiais jų prekyba užsiėmė jo tėvas. Dabar požeminėje perėjoje galite įsigyti tiek Nyderlanduose, tiek čia pat, Kaune, užaugintų gėlių. Sau, mylimam žmogui, gerbiamam artistui – bet kuria proga.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. rugsėjo numeryje „Požemiai“)
23-ejus metus čia dirbantis (taip jau išėjo – buvo gera nuoma, ir dabar ji gera), psichologiniu požemio spaudimu tikrai nesiskundžiantis gėlių pardavėjas išsidavė, kad pačios prasčiausios jam, kaip verslininkui, yra tos „oficialiosios“, meilės ir moterų dienos. Tuomet kiekvieną kvietkelį reikia paduoti ir įpakuoti atskirai… Tiek laiko tenka sugaišti! Bet tai vis geriau nei karantinas, kurio metu teko tiesiogine to žodžio prasme laidoti gėles ir jų svogūnėlius ir du mėnesius priverstinai atostogauti. Jei dar nematėte, kas pavasarį dėjosi Nyderlanduose, pagūglinkite.
Beje, moterys daug priekabesnės pirkėjos už vyrus. Tie, ką, perka glėbį ar bent penketą, nei derasi, nei gilinasi. Skuba džiuginti, įtikti, o gal atsiprašyti. O moterys apžiūri kiekvieną lapelį. Bet galbūt Ramūnas pernelyg kategorizuoja – kol stoviniavome prie prekystalio, dvi visai nepriekabios merginos įsigijo tiesiog oranžinių rožių. Draugei, su gimtadieniu. Su lupa nieko netikrino.
Oranžinės – tai nieko tokio. Prasčiau yra su geltonomis. Jos, pasirodo, simbolizuoja išsiskyrimą, tad nėra labai paklausios. Išties, gal skiriantis geriau grąžinti daiktus, nei dovanoti gėles? Nors…
Apskritai, kaip papasakojo mums Ramūnas ir jo neprisistatęs, bet itin patyręs bičiulis, romantika Kaune griuvo su euro įvedimu. Kol piniginėse ir bankuose karaliavo litai, tol žmonės buvo meilesni vienas kitam – tai yra, gėlių pirkdavo daugiau. O patys pačiausi metai, nekalbant jau tik apie verslą, bet kabinant ir žmonių grožį, buvo apie Sąjūdį. Diskusijų vertas klausimas – ar tapę eurozonos nariais ėmėme taupyti jausmams?
Pastovių pirkėjų, žinoma, nebaido jokie valiutos kismai. Paklausti, ar yra tokių, kurie po rožę perka kasryt, vyrai juokėsi už pilvų susiėmę ir klausė, ar korespondentei ne septyni mėnesiai, kad tokia naivi. Ne, tokių žmonių nėra. Bet yra tokių, kurie periodiškai atnaujina vazų turinį namuose ar biuruose – šie ir yra saviausi. Norisi tikėti, kad šie ateina ir per lietų, kai žmonių perėjoje mažiausia. Juk vazos tuščios nestovės.
Atsinaujina ne tik vazos, bet ir pati požeminė perėja. Dar prieš gerus penketą metų čia buvo galima patirti įvairių pojūčių spektrą ir stoviniuoti tikrai nesinorėdavo. 2016 m. programos „Kauno akcentai“ konkursą laimėjo, o, miestui ėmusis tvarkybos darbų, ir įgyvendino Karolis Nekrošius su kūriniu „Transition“.
Konkurso paraiškoje K. Nekrošius teigė: „Perėja tarsi jungia Naujamiestį ir Senamiestį, padalija į dvi skirtingas zonas pagal architektūrą, istoriją bei gyvenimo būdą. Norėjosi tą paryškinti ir akcentuoti šį perėjimą. Ant lubų bus pažymėta apie 20 išskirtinių miesto centro objektų su atstumais nuo perėjos. Dalis lubų bus veidrodinės, o tai suteiks įdomų efektą, kuris padidins perėjos erdvę. Unikalų piešinį galės išvysti kiekvienas į perėją nusileidęs pėstysis, kuris patirs gilų įspūdį, netikėtumą, nuostabą.“ Ir nemelavo – mūsų herojus Ramūnas sako, kad srautai gal ir nepasikeitė, bet padaugėjo tokių žioplinėtojų, kurie nusileidę po žeme dairosi aukštyn ir fotografuojasi.
O užsieniečiai? Ar dosnūs jausmams? Vakariečiai į rožių prekystalį, veikiantį septynias dienas per savaitę, visais metų laikais, nuo ankstyvo ryto, žiūri labiau kaip į egzotiką. Bando įamžinti, bet neperka. Kurgi dės? Tik svečiai iš slavų kraštų, būna, apsiperka.
Labai norėjome išgirsti bent vieną tikrai kaunietišką tradiciją, kuri negaliotų kitoje gėlių prekyvietėje, kitame mieste. Ir štai – gėlės prieš spektaklių premjeras. Galbūt išduosime šį tą intymaus, bet Ramūnas pasakoja, kad aktoriai po žiedą prieš spektaklį perka vieni kitiems. Ir ne visi šia tradicija tebėra patenkinti. Kas per dažnai, tampa vargu, turbūt taip?
Na, ir paskutinė detalė fragmentuotame – juk reikia aptarnauti klientus – pokalbyje. Gatvės muzikantai. Jų, sutvarkius perėją, čia padaugėjo – tiksliau, koncertai padažnėjo. Ramūnas sako, kad visus pažįsta, su visais sutaria. Galiausiai šaunu dar vieną darželinukės, o gal neužmušamos romantikės, klausimą: ar būna, kad praeiviai taip susižavi muzika, kad atlikėjui nuperka rožę? „O kam jam ta rožė? Pinigai geriau.“
Taigi jei iš Centro į Senamiestį eisite iki trečios popiet, pasilabinkite su Ramūnu. Rinkitės daugiau nei vieną rožę. Be jokios progos – gėlės savaime yra proga, juk jau nuskintos, jau paaukotos. O po trečios valandos prekyvietėje galite susipažinti su jo svainiu. Jei išgirsite dar daugiau istorijų, parašykite mums.
