„Taip išeina, kad ant mano rankos – žmogaus, susijusio su sovietų žvalgyba, tatuiruotė. Na, bet nieko tokio – tai atminimas“, – taip paskaitą apie Danielių Dolskį baigė Algirdas Šapoka.
Žurnalistas, kultūros komunikacijos specialistas ir būsimasis politologas su Trečiojo amžiaus universiteto Istorijos fakulteto studentais dalijosi septynerius metus vykdomo tyrimo detalėmis, kurias bando supinti į vientisą legendinio dainininko biografiją. Nors, kaip visi žinome, Kaune praleido tik porą metų, lietuviškai dainavęs ir juokavęs vyras į populiariosios muzikos istoriją įrašytas aukso raidėmis.
Bet ar viskas auksas?.. Tokia mintis sukosi sėdint pilnutėlėje Kauo miesto muziejaus Kauno rotušės Baltojoje salėje. Čia verta paminėti, kad su Algirdu (taip familiariai A. Šapoką vadinsiu ir toliau tekste – visgi esame žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ bendradarbiai) ir jo tuometine kolege muzikologe pirmąsyk Dolskio legendą aptarinėjome dar 2021 metų pabaigoje, jam ruošiantis šios pikantiškos asmenybės
mirties 90-mečio minėjimui.
Šis nestandartinis renginys vyko kultūros bare „Godo“, tuomet netrūko pašnekesių ir muzikos. Taip pat esame ėję į Žaliakalnio žydų kapines, kuriose ieškojome Dolskio kapo – radome pasikonsultavę su Modestu Patašiumi. Ir tik paskaitos metu sužinojau, kad nuo Savanorių prospekto link šios vietos vedanti J. Žemgulio gatvė anksčiau vadinosi… Kapinių. Algirdas turi ir Kipro Petrausko prieteliui atnešto vainiko
fotografiją. Dėl Dolskio mirties, pasakojama, kaltas šaltas alus – o kaip buvo iš tiesų? Apie tai – teksto pabaigoje. Įdomybių, surinktų knygose, dokumentų archyvuose, aukcionuose, publicistikoje ir kitur, per valandą Algirdas išpasakojo ir daugiau.
Paskaita, beje, taikliai pavadinta taip: „Mįslingas D. Dolskio gyvenimas: vaikystė Šiaurės Jeruzalėje – mirtis Šiaurės Kasablankoje“. Šiaurės Jeruzalė – reveransas gimtajam dainininko Vilniui kaip judėjų religiniam centrui, o Šiaurės Kasablanka vadinamas karo nuojautomis persmelktas vėlyvojo tarpukario Kaunas, kuriame knibždėte knibždėjo diplomatų.
Mistinė vaikystė ir netikėtas proproanūkis
Paskaitos metu Algirdas pasidalijo sovietinės okupacijos pabaigoje spaudoje publikuotu tekstu apie Dolskį, kuris tapo daugelio vėlesnių pasakojimų, reportažų ir publikacijų pagrindu. Oficialioje biografijoje rašoma, kad Dolskio motina Beila Broides (taip, Dolskis – antroji jo pavardė) žydų kvartale
Vilniuje gyveno itin vargingai, archyvuose rasta bylų dėl jos iškeldinimo iš buto. Tačiau tuo pat metu jaunas Danielius (tiksliau, Danila) Peterburge gyveno aristokratišką gyvenimą ir studijavo teisę.
Prieš pat paskaitą Algirdas gavo žinutę iš… Dolskio proproanūkio Leonido, gyvenančio tame pačiame Peterburge. Palikuonio turimos, iki šiol nematytos fotografijos rodo, kad Dolskis Peterburge
gyveno jau nuo dvejų metų. Kodėl sėkmingas artistas niekada nepadėjo savo skurstančiai motinai? Sklando versija, kad jis galėjo būti įvaikintas.
Rasputino numylėtinis
Peterburge Dolskis nuolat koncertuodavo prabangiuose restoranuose, pavyzdžiui,
„Villa Rode“, kur rinkdavosi Rusijos imperijos elitas. Išlikę liudijimų, kad vienas didžiausių jo gerbėjų buvo pats velnias – tai yra Grigorijus Rasputinas, kuris asmeniškai prašydavo Dolskio pasakoti anekdotus ir dainuoti sielą virpinančius romansus.
Dolskis – ir žurnalistas
Galbūt pamanius apie Dolskį galvoje pirmiausia iškyla Romo Kvinto sukurta skulptūra, esanti prie fontano Laisvės alėjoje, o ausyse suskamba „Lietuvaitė“, bet tai – tik pora metų iš 41-erių, praleistų šioje žemėje. Gyvendamas carinėje Rusijoje jis buvo pripažintas žurnalistas, rašęs satyros žurnalui „Satyrikon“. Galimai ši narystė jam atvėrė duris į aukščiausius politinius-elitinius sluoksnius.
Graikas!?
Kaune išduotame Dolskio mirties liudijime aiškiai matoma įrašyta pilietybė – Graikijos. Pasirodo, anais laikais tokią galėjai tiesiog įsigyti, jei turėjai atitinkamų pažinčių. Algirdas pasakojo, kad bent jau Dolskio kolega ir bičiulis, irgi „graikas“ Aleksandras Vertinskis taip rašė savo memuaruose. Tiesa, po Spalio revoliucijos su ja nesusitaikę Rusijos elito atstovai būriais traukė iš pradžių į tuometinį Konstantinopolį. O iš ten ir Atėnai čia pat. O tuomet – ir visa likusi Europa.
Horizonte – būsima Hitlerio numylėtinė
Kaip taikliai pastebėjo Algirdas, tiems laikams Dolskis buvo itin mobilus ir nuolat keliavo. Tačiau rusų emigrantų pamėgtame Berlyne buvo įleidęs šaknis ilgesniam laikui. Čia Dolskis palaikė itin artimus ryšius su aktore Olga Čechova (Knipper), kuri vėliau tapo Trečiojo Reicho kino žvaigžde ir Hitlerio bei
Goebbelso numylėtine. Dar pikantiškiau tai, kad Olgos brolis Levas Knipperis buvo įrodytas sovietų žvalgybos (GPU) agentas. Sutikite, šnipų romano verta meilės istorija, kurioje šmėžuoja ir santuoka. Tiesa, Kaune Dolskis irgi buvo vedęs, tik jau kitą moterį, kuriai skirtos užuojautos po jo mirties.
Beje, ar Čechova susijusi su „didžiuoju“ Čechovu? Savotiškai. Jos teta buvo rašytojo žmona, o pati Olga dar iki suartėdama su Dolskiu buvo ištekėjusi už šio sūnėno, aktoriaus Michailo.
Stropus mokinys
Kaune Dolskis jau buvo koncertavęs (kaip minėjau, buvo itin mobilus), bet tik 1929-aisiais apsistojo ilgesniam laikui. XIX a. pabaigoje gimęs Vilniuje, su lietuvių kalba jis iki tol, aišku, nieko bendra neturėjo. Tad pasisamdė mokytoją. Pastarajam (manoma, Vytautui Bičiūnui) sukėlė įtarimą tai, kad mokinys visai nesidomėjo kasdiene kalba ar poezija – artistas prašė skubiai išmokyti specifinių politinių bei karinių terminų.
Į Londoną – ne tik įrašų
1931 m. pavasarį Dolskis išvyko į Londoną įrašinėti plokštelių. Lietuvos saugumas (būsimasis VSD), jau įtaręs artistą šnipinėjimu, jį sekė. Agentai užfiksavo skandalingą faktą: dainininkas slapta lankėsi TSRS ambasadoje Londone. Tiesa, iki šiol nėra aišku, kokio pobūdžio agentas buvo Dolskis – galbūt tik „pašto
karvelis“. Rašoma, kad net Antanas Šabaniauskas būtent dėl to nemėgęs Dolskio, kad šis buvo šnipas, tik nežinojęs, rusų ar vokiečių…
Šalto alaus mitas – saugumo dūmų uždanga
Legenda teigia, kad Dolskis 1931 m. gruodį mirė nuo plaučių uždegimo, nes suprakaitavęs po koncerto „Metropolyje“ išgėrė stiklą šalto alaus. Algirdo tyrimas rodo, kad tai – saugumiečių sukurta legenda. Iš tiesų artistas mirė saugumo priežiūroje, kalėjime, o mirties priežastis buvo slepiama. Dabar teigiama, kad jis galą gavo nuo vidurių šiltinės, kuria susirgo tik vienas iš visų kalinių. Tai nutiko po to, kai jis gavo maisto paketą neva nuo „artimųjų“. Manoma, kad TSRS žvalgyba, supratusi, jog Dolskis Kaune bus priverstas prabilti, nusprendė jį nutildyti visam laikui.
Ar keičia Dolskio indėlio į lietuvišką muziką dydį ir svorį tai, kad jis nebuvo „tik“ madingas dainininkas, stebuklingai greit pramokęs kalbėti ir rašyti lietuviškai? Tai yra, ar Dolskis buvo genijus, praturtinęs mūsų kultūrą, ar pragmatiškas agentas, kuriam Lietuva buvo tik dar viena stotelė? O galbūt – ir
viena, ir kita? Ar, pasitvirtinus paskaitoje išdėstytoms prezumpcijoms, derėtų persvarstyti jo atminimo įamžinimą Kaune? O galbūt derėtų laikytis senaties termino ir sutikti, kad papildomi faktai tik prideda prieskonių ir taip pikantiškos asmenybės legendai?
Šie klausimai atviri, bet manau, kad procesui atsidavusio (taip, jo ranką išties puošia ištatuiruotas Dolskio portretas) Algirdo surinkta medžiaga verta platesnio pristatymo ir aptarimo. Testas Trečiojo amžiaus universitete pavyko. Laukia didesnės auditorijos.
