„Šis autobiografinis darbas man tapo priminimu, kad iš daugybės tamsių etapų esu išėjęs“, – šypsosi neseniai mokslus Vokietijoje baigęs ir į Kauną sugrįžtantis šokėjas, choreografas bei šokio mokytojas Tadas Almantas.
Kūrybinį kelią pradėjęs nuo gatvės šokio, aštuonerius metus jis praleido Vokietijos scenose. Šiandien kūrėjas juokiasi, kad studijų metu dažniau tekdavo kalbėti apie sąnarius nei apie jausmus, todėl žodžio „jausmas“ buvo ypač pasiilgęs. Jau visai netrukus į Lietuvą jis atveža pirmąjį savo solo spektaklį – premjerą „Kartais gyvenimas būna tamsus“.
Tadai, kaip atrodė tavo šokio kelias? Kokie jo vingiai šiandien atrodo svarbiausi?
Vaikystėje turėjau daug fizinės veiklos, buvau aktyvus vaikas, tačiau pasižymėjau ir gera vaizduote – nuolat prisigalvodavau įvairių menamų situacijų ar net įsivaizduojamų veikėjų. Galbūt todėl gana greitai patraukė gatvės šokis – kažkas tarp fiziškumo ir fantazijos.
Gatvės šokis man buvo hobis. O su šiuolaikiniu šokiu, galima sakyti, susipažinau atsitiktinai. Šokio stovykloje Ignalinoje Marijanas Staniulėnas ir „M“ studijos komanda vedė šokio užsiėmimus. Dalyviams jie parodė filmą „Pina“ apie Pinos Bausch vokišką šokio teatro tradiciją. Jis mane nepaprastai sužavėjo – panorau pasukti į šią pusę.
Mano pirmaisiais šiuolaikinio šokio mokytojais „M“ studijoje buvo Marius Pinigis ir Lina Puodžiukaitė – jie mane inspiravo, panorau tapti profesionaliu šokėju. Mano tėvai nėra menininkai, šeimoje jų taip pat turėjome nedaug, tad kelias klojosi per atradimus. Vėliau sekė šokio teatras „Aura“ – paruošiamoji grupė intensyviai šokantiems mėgėjams, M. K. Čiurlionio menų mokykla ir studijos užsienyje – iš pradžių Olandijoje, o vėliau Vokietijoje. Šiandien turiu šokio bakalauro ir šokio pedagogikos magistro laipsnius.
Kaip atrodė studijos ir gyvenimas užsienyje? Ar buvo tokių momentų, kai šokį norėjosi padėti į šalį?
Studijos buvo labai intensyvios – ilgas tvarkaraštis, daug mokomųjų dalykų. Vykdavo ne tik praktinės, bet ir kontekstinės pamokos, pavyzdžiui, šokio istorijos ar anatomijos. Tik vėliau supranti, kaip svarbu turėti tokius įrankius, pajauti jų naudą.
Dėstytojai sąmoningai mums keldavo išbandymus – tiek fizinius, tiek psichologinius ar protinius. Vis laukėme, kada pasidarys lengviau, galėsime atsikvėpti. Tačiau bandymas išeiti iš komforto zonos niekada nesibaigė. Labai džiaugiuosi, kad sugebėjau studijas pabaigti, galėjau augti, pažinti save, pamatyti, kaip elgiuosi sudėtingose situacijose. Šiandien tai atsiliepia ir darbiniame kontekste.
Ar buvo momentas Vokietijoje, kai supratai, kad nori grįžti į Lietuvą?
Vokietijoje praleidau aštuonerius metus, todėl po studijų norėjosi pakeisti vietą. Tas suvokimas atsirado ir dėl šeimos, čia gyvenančių artimųjų. Lietuva buvo tam tikras iššūkis toliau plėtoti savo kūrybinį kelią.
Kokią didžiausią pamoką išsineši iš metų, praleistų svetur?
Gan ilgai Vokietijoje jaučiausi emigrantu – sudėtinga biurokratija, kitoks mentalitetas… Lietuvoje pajaučiau daug šilumos, o šokio lauke – veržlumo. Čia daug užmojo. „Aš negaliu“ Lietuvoje neegzistuoja. Net jei finansavimas daug menkesnis nei Vokietijoje, o teatrų ženkliai mažiau, lietuvių lygis ne ką prastesnis. Pastebėjau, kad čia daug kalbama apie raišką per jausmą, emocijas. Vokietijoje daugiau kalbėdavome apie sąnarius, o žodžio „jausmas“, ko gero, negirdėjau nė vienoje paskaitoje.
Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas – ar pradedi nuo judesio, muzikos, vaizdo, prisiminimo?
Mano kūrybinis procesas dažnai prasideda nuo vaizdinių ir vaizduotės – tarsi iš priešingos pusės nei įprasta, nes judesio pagrindas atsiranda vėliau. Pirmiausia gimsta šviesa, sceninis vizualumas ar pavieniai scenos fragmentai. Ypatingą vietą visuomet užima muzika – ji tampa atramos tašku, į kurį gali atsiremti vaizduotė, iš kurio ima rastis vaidmuo ir judesys. Šie vaizdiniai neretai susiję su prisiminimais ar gyvenimo įvykiais, kurie įvairiais būdais ieško sau tinkamos raiškos formos.
Netrukus su „Nuepiko“ pristatysi šokio ir teatro spektaklį „Kartais gyvenimas būna tamsus“. Kaip kilo jo idėja?
Šią idėją nešiojausi pusantrų metų. Norėjau dirbti su savo kūnu – juk įprastai choreografiją kuriu kitiems. Stebėjau senus muzikos įrašus iš koncerto ir pamačiau grupę „Mazzy Star“. 90-ieji, Los Andželas, psichodelinis rokas. Dėmesį patraukė jauna vokalistė, man patiko jos manieros. Pradėjau internete skaityti apie grupę, klausytis interviu. Vieno jų metu vokalistės paklausė: „Ką sakai tiems žmonėms, kurie sako, kad jūsų muzika jiems per tamsi?“ „Kartais gyvenimas būna tamsus“, – atsakė ji.
Ši frazė tapo mano spektaklio, kalbančio apie sunkumus, pavadinimu. Čia atsispindės tam tikri asmeniniai mano gyvenimo etapai – vaikystė, paauglystė, studijos, jų metu patirti tikri ar įsivaizduojami sunkumai. Tai nėra vien tragedija – situacijose ieškau ir komiškumo, plaku jas į bendrą „miksą“, ieškau šviesos. Galbūt tai padės pakylėti tuos, kurie jaučiasi esantys tamsoje. Man svarbiausia, kad žiūrovas išsineštų tam tikrą spektaklio potekstę – šviesą, supratimą, kad iš daugumos sunkumų galime išeiti, kad yra būdų su ta gyvenimo tamsa dorotis. Norisi suteikti viltį, o kartais iš tų sudėtingų situacijų ir pasijuokti.
Ką apie save supratai kurdamas šį spektaklį?
Kurdamas spektaklį supratau, kad prisiminimai laikui bėgant išsikreipia, išblėsta, keičiasi jų suvokimas ir įsivaizdavimas. Šis autobiografinis darbas man tapo priminimu, kad iš daugybės tamsių etapų esu išėjęs. Retrospektyviai žvelgiant į save atsiranda galimybė kitaip save suprasti, naujai konceptualizuoti patirtis ir iš naujo įvertinti buvusias situacijas.
Buvo tamsių momentų, bet šviesa ateina. Daug kas pareikalavo jėgų, tačiau susitvarkyti su sunkumais pavyko. Kuo mažiau leidžiu abejonėms save apimti, tuo daugiau padarau.
Spektaklis „Kartais gyvenimas būna tamsus“ bus rodomas:
gegužės 23 d. Kauno miesto kameriniame teatre
gegužės 24 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje.
