Algimantas Treikauskas ką tik atšventė septyniasdešimtmetį ir, jeigu sutiktų save dvidešimties, patartų groti dar daugiau. Nieko keisto, nes Algimanto pasaulio centre – muzika. Bet jis mieliau kalba apie dešimtmečius kuriamą Kauno miesto simfoninį orkestrą, apie įgyvendinamus projektus, pasiekimus arba apie dar vieną išleistą įrašą plokštelę su operos garsenybėmis kompanijai „Delos“, entuziastingai pasakoja apie „Grammy“ apdovanojimuose įvertintas plokšteles, o ne apie save.
Puikus fleitininkas, kelis dešimtmečius praleidęs Lietuvos nacionaliniame ir kameriniame orkestruose, koncertavęs su daugiau nei šimtu dirigentų ir pats išmėginęs garsiausių salių akustiką. Reiklus pedagogas, ugdęs ištisas muzikantų kartas. Tenisininkas ir žvejys. Negana to, Kauno miesto simfoninio orkestro kūrėjas, laukiantis didžiausios dovanos ir galimybės – kraustytis į naująją Kaune statomą koncertų salę.
O viskas prasidėjo Kybartuose.
Žvelgdamas į nueitą kelią, kurį etapą prisimenate dažniausiai?
Ir studijų, ir vėlesni metai, meilė profesijai, domėjimasis ja, augimas suteka į daug dešimtmečių. Pradedant nuo laikų, kai reikėjo išsikovoti pozicijas, būti keliomis galvomis aukščiau. Nesu muzikų dinastijos atstovas, teko perprasti sistemą, muzikinį gyvenimą, kuris būtų galėjęs mane priartinti prie muzikos viršūnių. O pagrindinis įrankis – darbas. Džiaugiuosi, kad turėjau tokius bendrakursius, puikius muzikantus, deja, keleto jų jau nebėra. Buvome suvažiavę iš visos Lietuvos – Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Kauno, – drauge augome, turėjome bendrus interesus.
Ar Jus aplanko nostalgija savajai kartai, kai matote, kaip į muziką ateina jauni žmonės, o gal, atvirkščiai, baltas pavydas, kad šiandien jie gyvena daugybės galimybių pasaulyje?
Manau, dabar lengviau ir paprasčiau gauti informaciją apie savo profesiją. Visiškai kitos galimybės. Anuomet turėjai savo specialybės dėstytoją, kuriuo besąlygiškai tikėjai, ir kartais nugriebdavai kąsnelį naujos informacijos, kasetę ar užsienio atlikėjų plokštelę, ją analizuodavai, klausydavaisi, grodavai kartu. Kalbu, žinoma, apie save. Tavo klausimas apie jaunus žmones labai geras. Štai dabar gali atvykti žvaigždė ir vesti meistriškumo kursus, tik kam juose dalyvauti gyvai, jeigu viskas pasiekiama internetu? Vis dėlto gyvas ryšys nepamainomas. Man pasisekė: kai mokiausi konservatorijoje, meistriškumo kursų vesti atvažiuodavo garsių prancūzų fleitininkų, tokių kaip Alainas Marionas, Maxence’as Larrieu, Aurèle Nicolet, o aš būdavau kaip bandomasis žmogus scenoje. Susirinkdavo pilna konservatorijos salė ir nebūtinai fleitininkų, visos palangės nusėstos, nes prancūzas veda meistriškumo pamoką!
Grįžkime prie ištakų. Kaip į Jūsų rankas pateko fleita ir kaip vaikas iš Kybartų pasirinko profesionalaus muziko kelią?
Buvome trys broliai, ir mus visus mama kreipė į muziką, čia jos nuopelnas. Mudu su vyresniuoju broliu grojome akordeonais, o jauniausias brolis Lionius pradėjo groti violončele. Kybartuose tai beveik prilygo stebuklui. Kas galėtų pagalvoti? Violončelė! Jau vienuolikos metų su Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos estradiniu ansambliu laimėjome kažin kokį konkursą ir važiavome atstovauti Lietuvai į Maskvą. Buvo 1967-ieji, palyginus baisūs laikai. Paskui pradėjau mokytis Juozo Gruodžio konservatorijoje ir išgirdau Olandų grupę „Jethro Tull“ bei fleitininką Ianą Scottą Andersoną Man taip užstrigo jo elgesys scenoje, neįmanomi tais laikais fleitos garsai, kad jo įkvėptas susižavėjau fleita. Ėmiau rimtai domėtis, groti, ir tuomet viskas vyko labai greitai. Antrame kurse jau grojau tuometinės Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre.
Bet buvo ir kita Jūsų muzikinės veiklos pusė, ne tik simfoninis orkestras. Juk tuomet Kaunas patyrė didelį bigbyto pakilimą, roko įtaką…
Grojau ir estradiniuose ansambliuose, su jais esu laimėjęs ir konkursų, pavyzdžiui, estradinių ansamblių konkurso Liepojoje didįjį prizą. Net šokiuose. Klausėmės labai daug ir įvairios muzikos – Kaune buvo žmonių, galėjusių gauti įvairių įrašų, tad akiratyje atsidūrė „Mahavishnu Orchestra“, „Chicago“ ir visos kitos grupės. Visa tai net formavo supratimą apie profesionalumą, padėjo atskirti, kas yra kas, nes tai visai kitas lygis. Vėliau labai gilų įspūdį paliko australų bigbendo koncertas Kauno sporto halėje. Tiesiog kosmosas, kai pirmą kartą pamačiau bigbendą.
Mūsų kursą sudarė išties gabūs muzikantai, visi greitai įsiliejo į svarbiausius šalies muzikos kolektyvus. Bet drauge grojome visur ir viską, kiek reikėjo, kartais net 4 ar 5 koncertus per savaitę. Gyvenimas sukosi aplink muziką.
Išvardykite tris mėgstamiausius fleitos repertuaro kūrinius simfoniniame orkestre.
Labai sunkus klausimas. Na, gerai… Vienas – Maurice’o Ravelio antroji siuita orkestrui balete „Dafnis ir Chlojė“, joje labai graži fleitos solo partija. Taip pat Johanesso Brahmso Pirmojoje simfonijoje. Taip pat daugybė kamerinės muzikos pasirinkimų. Esame groję įvairių kompozitorių kūrinių kvartetams. Daugiau sunkiau groti kūrinį kvartetui negu kvintetui – vieno balso vis dėlto trūksta. Grįždamas prie simfoninio repertuaro, galiu pasidalinti baisiausiu dalyku – Dmitrijaus Šostakovičiaus Simfonija Nr. 10 ir jos pirmosios dalies pabaiga. Pati dalis gana ilga, kas groja pikolo fleita, turi būti stiprių nervų: pirmąsias dvylika ar trylika minučių tenka laukti, kol viskas orkestras griežia. Ir tuomet, kai tiek laiko neišleidi nė garso, turi pradėti nuo painissimo, o sugroti reikia labai švariai. Ši partija užbaigia pirmą dalį. Kas tuomet darosi muzikanto galvoje, kaip nugalėti jaudulį ir nerimą? Šią simfoniją esu grojęs su Mstislavu Rostropovičiumi Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Japonijoje. Man teko ta laimė.
Kadangi prakalbote apie pergales prieš save, jaudulį, koks buvo Jūsų metodas?
Reikia tikėti savimi iki pabaigos. Viena klaida gali lemti virtinę kitų ir viskas kitaip negu sportuojant. Krepšininkas gali nepataikyti, bet pamėgink daug kartų nepataikyti orkestre, greitai būsi pakeistas.
Rezultatyvumas ir perfekcionizmas – du skirtingi dalykai. Daug metų dėstėte ir Jūsų savo studentais dabar groja įvairiuose orkestruose, ansambliuose. Galite jų klausytis ramia širdimi ar įsijungia mokytojo akis ir ausis?
Niekada nesirinkdavau studentų, pats daug koncertavau, imdavau visus iš eilės. Daug dirbdavome ir greitai pasiekdavome rezultatų, mano studentai buvo smalsūs, mokėdavo perimti žinias vieni iš kitų, lygiuodavosi vieni į kitus. Dabar matau užaugusias asmenybes, kai kurios jau peržengė penkiasdešimtmetį, seniai turi savo studentų, perėmė ir taiko tuos pačius metodus ir augina naujas kartas.
O savo vaikams linkėjote muzikanto duonos?
Bandymų buvo. Dukra gyvena Olandijoje, sūnus pasuko į sportą, yra lauko teniso treneris. Kiti du, jaunesni, labiau domisi informacinėmis technologijomis, bet į koncertus ateina. Jauniausias groja fortepijonu. Muzikanto gyvenimas kupinas iššūkių, žinoma, bet kokioje profesijoje pasiekti rezultatų nėra lengva. Muzikoje negali nustoti tobulėti, stebėti, klausytis savęs. Nors, pasiekus tam tikrą amžiaus ribą, neretai kyla mintis, kad dabar bus taip, kaip bus. Žinoma, kalbu ne apie save. Juk tobulėja ir instrumentai, jeigu palyginsime su tais, su kokiais grojome ir sugebėjome išgauti reikiamą garsą.
Prisimenu vieną istoriją iš savo studijų metų. Sykį, per vieną iš pamokų, netikėtai išgirdau garsą, kuris man patinka. Savo garsą. Net paprašiau dėstytojo neišeiti. Tačiau kitą dieną tas garsas dingo, viskas skambėjo ne taip. Nusprendžiau grįžti į tą pačią klasę, išprašiau tuomet joje grojusius muzikantus, kad pabandyčiau dar kartą. Ir radau tą patį savo unikalų garsą.
Kada pajutote, kad groti nepakanka, kad norite ir galite organizuoti? Kaip pasukote į muzikos vadybą?
1997 m. buvau paprašytas suburti Pažaislio muzikos festivalio orkestrą – mane, kaip aktyvų muzikantą, pažinojo Justinas Krėpšta, Petras Bingelis, buvome koncertavę su Kauno kamerinio orkestro vyriausiuoju dirigentu Pavelu Bermanu. Iš pradžių įvyko vienas, po metų – du koncertai. Net nebuvo minties, kad nebegrosiu. Paskui dalyvavau konkurse tapti Kauno kamerinio orkestro vadovu ir jį laimėjau. Šalia administracinių funkcijų su P. Bermanu sutarėme, kad jis darbuosis su stygininkais, o aš kuruosiu pučiamuosius.
Vadinasi, buvo momentas, kai buvote ir direktorius, ir muzikantas, ir pedagogas…
Taip. Tačiau netrukus – 2002-aisiais – įvyko mane smarkiai pakeitusi avarija: daugybė lūžių, sužeidimų, tarp jų ir turėję įtakos grojimui. Tačiau vadybinio darbo tik daugėjo, ėmiau važinėti į projektą „West Side Story“ ir groti jame. Įspūdingas etapas didžiuosiuose miestuose ir svarbiausiose teatruose nuo Frankfurto operos iki „La Scalos“ ar Vienos teatrų. Turai trukdavo po keturias, šešias ar net aštuonias savaites. Ne kartą Kalėdas ar Naujuosius sutikau ne namie.
Apie Kauno miesto simfoninio orkestro istoriją daug nekalbėsime, kadangi neseniai buvo plačiai minimas kolektyvo jubiliejus. Tačiau noriu paklausti: koks rizikingiausias Jūsų sprendimas ar idėja labiausiai pasiteisino?
Kai buvo formuojamas kolektyvas ir repertuaras, svarsčiau, nuo ko pradėti. Buvo daug skeptikų, netikėjusių sėkme. Bet auginome orkestrą po truputį, pats daug grojau kartu su pūtikais ir rūpinausi jų tobulėjimu. Pradėjome nuo Franzo Josepho Haydno simfonijų, tuomet ėmėmės Ludwigo van Beethoveno, o sugroję Gustavą Mahlerį jautėmės šį tą pasiekę. Dideliu spyriu tapo muzikinis TV projektas „Triumfo arka“: be įprasto penktadieninio koncerto, kelerius metus, kiekvieną savaitgalį, dar įrašinėjome Vilniuje ir privalėjome išlaikyti gerą formą. Su mumis tuomet buvo dirigentas Modestas Pitrėnas. Ir vėl iškilo repertuaro klausimas, kas savaitgalį vis naujas. Šis projektas buvo pirmasis, kuriame grojo gyvas orkestras, o ne fonogramos.
Rizikingiausias – pirmasis klasikinės muzikos koncertas „Žalgirio arenoje“ su Dmitrijumi Chvorostovskiu 2012 metais. Niekas dar nebuvo šito daręs ir matęs penkių tūkstančių žmonių, atėjusių pasiklausyti klasikos. O dabar pažiūrėkit, kokie koncertai ir kiek jų vyksta arenose.
Štai todėl noriu pasiteirauti apie intuicijos vaidmenį: juk Jūsų kartoje muzikos vadybos žinios atėjo iš patirties? Jos vaidmuo nenuneigiamas, kadangi puikiai numanėte, kada talentus pakviesti į Lietuvą, kol Jūsų neaplenkė kiti.
Intuicija būtina, bet turi būti supratimas ir skonis. Turi suprasti, ar tai priimtina, ir diktuoti madas. Buvome pirmieji, kurie ėmėsi projektų su „Smokie“, „Electric Light Orchestra“, „Scorpions“. Girdėjau visko, pavyzdžiui, priekaištų, kad grojame su „popsu“. Bet tų programų natos atkeliaudavo iš Vienos ar Berlyno filharmonijos.
Kita vertus, supratote, kad reikia kviesti ir tokius muzikus kaip Modestas Pitrėnas ar Mirga Gražinytė-Tyla, kurie vėliau išgarsėjo nacionalinėje scenoje ar tapo tarptautinėmis žvaigždėmis…
Negalėčiau pasakyti, kad šiuo atveju suveikė intuicija. Veikiau profesionalumas. Ypač kalbant apie dirigentus. Kaip muzikantus mačiau šimtą dirigentų, gal daugiau. Todėl pamatęs Mirgą nedvejojau.
Kaip vertinate tęstinumą? Šis klausimas, regis, sudėtingas, bet neišvengiamas.
Labai norėčiau rasti žmogų, kuris būtų tiek atsidavęs šiam reikalui. Kai paklausdavo, ką man reiškia orkestras, atsakydavau, kad atsigulu ir atsikeliu su juo. Gyvenu kelerius metus į priekį, todėl darbų prasme šie metai seniai pabaigti, tarsi jau ir nugyventi. Suku galvą, kaip reikės atidaryti naująją koncertų salę Kaune. Ir norėčiau su kuo nors tuo pasidalinti. Jauni žmonės neretai pasinėrę į materialumą, net muzikantai galvoja ne apie tai, kaip nuosekliai kurti karjerą, o apie greitį, čia ir dabar.
Jūsų gyvenime ne tik orkestras, nors ir sakote, kad gulatės ir keliatės su juo, ar beribė aistra muzikai. Didelę dalį užima ir tenisas, filantropinė veikla.
Taip, tenisui atidaviau daug, žaidžiu jau apie keturiasdešimt penkerius metus. Teniso aikštelėje esi atsakingas pats už save.
Kaip ir orkestre?
Ir nieko negali apkaltinti, tik save. Jeigu padarai klaidą, tik Tu esi atsakingas. Teisingai palyginai, kaip ir orkestre. Šalia to žvejyba. Anksčiau patiko braidyti po mažus upelius, gaudyti upėtakius…Bet ir ten būni vienas.
Visa ši veikla yra būdas išeiti už muzikos burbulo. Kodėl tai svarbu?
Kadangi visada būnu muzikantų terpėje, aplink tik muzika ir natos, viską girdžiu natomis, esu absoliučios klausos. Kad ir ko klausyčiausi – išsyk natos. Taip mane išauklėjo dar J. Gruodžio konservatorijoje. Tuomet buvome keli tokie. Bet man įdomu klausytis, tarkim, ir kokių mechanikų, tuomet nutolstu nuo muzikos, nuo galvojimo apie muzikinį pasaulį, be to, bendrauti su kitos srities atstovais tikrai įdomu. Ne įdomiau, bet įdomu.
Jeigu dabar turėtumėte galimybę sutikti dvidešimtmetį ar trisdešimtmetį Algimantą, kokį patarimą iš savo patirties jam duotumėte?
Dar daugiau groti, dar daugiau tobulėti profesine prasme. Nors buvau gabus, dabar jau atrodo, kad viskas greitai pavykdavo. Gerai pagalvojus, fleitos repertuarą kūriau panašiais principais, kaip ir vėliau orkestro repertuarą.
O ką patartumėte sau, kaip žmogui, ne tik muzikantui?
Per mažai džiaugiuosi, net ir savimi. Reikėtų daugiau džiaugtis.
