Ką gali papasakoti kortos? Iš pirmo žvilgsnio – tai tik žaidimo priemonė, lydinti laisvalaikį ir susitikimus. Tačiau atidžiau pažvelgus jos atsiveria kaip kultūros objektas, talpinantis istorijas, simbolius ir skirtingų laikotarpių estetiką.
Galaunių namuose-muziejuje atidaryta paroda „Kolekcininkai: atviros kortos“, kurioje pristatoma kolekcininko Giedriaus Steponavičiaus sukaupta kortų kaladžių kolekcija. Ji aprėpia skirtingas šalis, laikotarpius ir temas, o pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama lietuviškoms kortoms.
Parodoje taip pat pristatomos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomos meno vertybės: užsienio tapytojų darbai, fotografijos ir kiti kūriniai, atsleidžiantys kortų vaidmenį kasdienybėje ir kultūroje.
Ši paroda – tai ne tik apie kortas, bet ir apie patį kolekcionavimą: kaip gimsta pomėgis, kas skatina kaupti, ieškoti ir atrasti ir kaip daiktai ilgainiui įgyja naujas reikšmes. Apie kolekciją, jos pradžią, pasirinkimus ir kortų vietą šiandienos kultūroje kolekcininką Giedrių Steponavičių kalbina Memorialinių muziejų skyriaus vedėja Raimonda Kvietkutė.
– Giedriau, kaip jūsų gyvenime atsirado kortų kolekcionavimas?
– Maždaug prieš 14 metų lankydamas savo brolį, gyvenantį Didžiojoje Britanijoje, vadinamajame bagažinių turguje, kur žmonės parduoda iš namų atneštus sendaikčius, akį patraukė viena įdomesnė kortų kaladė. Ją įsigijau už kelis svarus. Tuo metu dar nieko nerinkau, bet taip ir prasidėjo – viena kaladė, tada kita, pradėjau domėtis ir gilintis…
– Kokio senumo buvo pirmoji kortų kaladė?
– Dabar net neatsimenu. Bet galėjo būti apie 50 metų senumo.
– Kas labiausiai traukia – meninė ar istorinė vertė?
– Kaip truputėlį istorikui, kortos padeda atrasti ir pažinti skirtingų laikotarpių ženklus, simbolius ir detales. Meninė ir estetinė pusė taip pat labai svarbi. Tačiau kortos man siejasi ir su emocija. Ypač naudotos, žaistos kortos – jos įkrautos įsivaizduojamomis jomis žaidusių žmonių emocijomis. Juk žaisdamas žmogus nemažai mąsto, strateguoja ir reaguoja emociškai.
– Ar galima sakyti, kad kortos yra kultūros veidrodis?
– Kortas visada stengtasi pagaminti kuo patrauklesnes, suteikiant spalvų ir puošnumo. Visais laikais tame nedideliame mažų popieriaus lapelių skaičiuje stengiamasi perteikti kaip įmanoma daugiau reikšmės, pabrėžti labiausiai įsimintinus arba reikšmingiausius reiškinius, kultūros paminklus, asmenybes ir įvykius. Kortomis žaidė ir mūsų valdovai, ir prastuomenė, buvo draudžiamos ir vėl leidžiamos, keitėsi žaidimai ir kortų reikšmės. Taigi, kortos atspindi socialinius-kultūrinius pokyčius ir skirtumus.
– Kada supratote, kad tai ne atsitiktinės nusipirktos kortos, bet jau komplektuojama kolekcija?
– Kolekcija yra sąvoka, kuri atskiria, ar esi rinkėjas, ar esi kolekcininkas. Kolekciniai daiktai turi būti susieti tam tikra prasme. Pradžioje nusipirkdavau tai, kas patikdavo. Kaip kolekcionavimas, ši veikla prasidėjo nuo orientavimosi į lietuviškas kortas. Supratau, kad pasaulis yra per didelis, per daug tų kortų išleidžiama. Pradėjau domėtis lietuviškomis tarpukario kortomis ir apsiribojau kolekcionuoti lietuviškas kortas. Nepaisant to, lietuviškos sudaro labai mažą mano turimų kortų dalį.
– Ar turite kriterijus, pagal kuriuos renkatės kortas? Pavyzdžiui, ar svarbi kortų būklė?
– Ne, būklė tikrai nėra tiek svarbi. Jeigu pamatau arba sužinau kažką naujo, ypač tarp lietuviškų, ko dar neturiu, – tai svarbiausias kriterijus. Originalias istorines kortas įsigyti labai sunku. Tarpukario Lietuvoje išleistos tik šešios skirtingos kortų kaladės. Tai buvo monopolinė prekė, nuo kurios būdavo renkamas atskiras mokestis. Būdavo skelbiami kortų dizaino konkursai, juose dalyvaudavo žymūs valstybės menininkai. Naujosios kortos dažnai paprastesnės, kartais užtenka, kad tai būtų nugarėlė su kokia nors reklama. Užsienietiškas kortas pasirenku tik jeigu mane domina tema, tai gali būti autorinės kortos, sukurtos menininkų, autentiškos arba perleistos istorinės kortos…
– Kalbant bendrai apie visas kortų kalades, ar jas lydi įsigijimo istorijos?
– Istorijos lydi praktiškai kiekvieną kortų kaladę, kurią įsigyju. Dažnai būna, kad kažkas parveža iš užsienio, kai kada įdedu nemažai pastangų rasti ir įsigyti.
– Ar kolekcionuojant dažniau specialiai kažko ieškote, ar kortos pas jus atsiranda netyčia?
– Ieškojimo nemažai būdavo karantino metu – turėjau daugiau laiko prie interneto, patyrinėti ir įsigilinti. Vis tik neretai atradimo džiaugsmas didesnis būna, kai kortos atsiranda netikėtai. Dažnai kas nors atsiunčia kortų nuotraukas arba atrandi vaikščiodamas po sendaikčius.
– Įvardinkite savo vertingiausių kortų penketuką.
– Tai būtų keturios tarpukario lietuviškos, kurios yra idealios būklės. Taip pat išskirčiau 1853 m. prancūziškų kortų kaladę, kuri yra seniausia iš mano turimų. Kartais sunku pasakyti apie jų materialią vertę, paprastai žinau tik už kiek jas įsigijau.
– Gal slypi kokia nors įdomi istorija, kaip ta seniausia kortų kaladė pakliuvo į jūsų kolekciją?
– Aš ją įsigijau per draugą, kuris kažkada lankėsi Paryžiuje, sendaikčių parduotuvėje. Tas draugas mėgsta mane pradžiuginti, tad atsiuntė tos kaladės pakelio nuotrauką. Kokybė buvo prasta, tuo metu neįžvelgiau kažko ypatingo. O kortos neatitiko pakelio. Kaina buvo juokinga, tad paprašiau, kad kortas paimtų. Kai jas išpakavau, radau tų pačių kortų dvi versijas – seno ir naujo leidimo. Manau, kad pardavėjas net nežinojo, ką parduoda.
– Kurią kortų kaladę, eksponuojamą parodoje, galėtumėte išskirti?
– Didžiausią emocinį krūvį neša kortų kaladė, įdėta į odinį dėklą. Ant to dėklo galima įžiūrėti užrašą „Vilnius mūsų buvo ir bus“. Tai tarpukario dėklas, galbūt priklausęs karininkui. Viduje yra labai „sužaista“ vokiškų kortų kaladė, kuri buvo leista iki 1945 m. Spėju, kad galėjo priklausyti partizanams, kurie leido laiką slėptuvėje ir žaidė tomis kortomis. Man šių kortų emocinė vertė didžiausia.
– Ar turime Lietuvoje kortų entuziastų bendruomenę?
– Turiu gerą ryšį su Albinu Borisevičiumi, kuris yra ilgiausiai Lietuvoje kortas kolekcionuojantis žmogus. Susitinkame prie kavos puodelio, dalinamės informacija. Yra bendruomenė internete, tačiau ji nėra labai aktyvi. Esu susidūręs su žmonėmis, kurie renka atskiras temas, pavyzdžiui, kortas su šunimis, gėlėmis ir panašiai. Taip pat yra kurie renka tik džokerių, tūzų ar karalių kortas. Kortų kolekcionieriai egzistuoja, bet jie nėra tokie aktyvūs ir gausūs kaip, tarkim, numizmatai.
– Kokią prasmę matote šioje parodoje rodydamas savo kolekciją?
– Didžiausias tikslas – kad žmonės atrastų, pažintų arba prisimintų. Vienos kortų kaladės gali priminti vaikystėje žaistus žaidimus su artimaisiais, kitos atskleis kultūrinę įvairovę ir skirtumus. Kai kurios kortos galbūt leis patirti atradimo džiaugsmą.
– Kaip manote, ar ši paroda paskatins žmones į kortas pažvelgti kitaip?
– Viskas dabar keliasi į virtualią erdvę, taip pat ir kortų žaidimai. Anksčiau per šeimos susibūrimus kortų žaidimai būdavo vienas iš būdų praleisti laiką kartu. Fizinės kortos dar nėra nykstantis reiškinys, bet tikiu, kad parodos turinys padės atkreipti dėmesį į kortų formas ir turinį. Taip pat atrasti lietuviškų kortų istoriją ir įvairovę.
*
Specialiai parodai „Kolekcininkai: atviros kortos“ sukurtas ypatingas kūrinys – Galaunių namų-muziejaus kortos. Tai unikalus meninis projektas, gimęs bendradarbiaujant su VDA KF Taikomosios grafikos studijų programos studente Viktorija Jučaite.
Ruošiantis parodai, natūraliai kilo klausimas – kokios Galaunių šeimos sąsajos su kortomis? Ieškodami atsakymo, atradome įdomių detalių: išlikusios nuotraukos rodo, kad kortų žaidimai šeimai buvo pažįstami, o Paulius Galaunė savo kolekcijoje turėjo grafiko Juozapo Perlio kortų raižinį.
Šie atradimai paskatino idėją sukurti kortas, pasakojančias apie Galaunių šeimą ir jų namus. Įkvėpimo netrūko: ekslibrisai, knygos, Jono Prapuolenio baldai, svarbios asmenybės ir šeimą lydėjusios istorijos. Buvo atrinkti svarbiausi motyvai, kurie sugulė į kortų dizainą ir atskleidžia namų bei šeimos istoriją. Šias kortas galima įsigyti Galaunių namuose-muziejuje, o parodą aplankyti iki 2026 spalio 31 d.
