Mirties nuosprendžio šešėlyje: Kauno geto vaikų gelbėjimo tinklas

Nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu, nuo 1941 iki 1944 m., iš Kauno geto buvo išgabenta daugiau nei 300 Lietuvos žydų vaikų.

Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ – Kauno IX forto muziejuje praktiką atlikusios Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakulteto doktorantės ir Claims Conference Saul Kagan stipendininkės  (2025–2026 m.) Lisos Anne Storer pasakojimas šia tema.

Kauno gete susiformavo gelbėjimo tinklai, kuriuose dalyvavo pogrindžio pasipriešinimo nariai žydai, Seniūnų taryba, žydų policija, taip pat žydai, kurie stengėsi išgelbėti savo vaikus. Gelbėjimo tinklams labai svarbūs buvo ne žydų kilmės Lietuvos gyventojai, dirbę vaikų namuose „Lopšelis“, Vilijampolės veterinarijos akademijoje ir Kauno benediktinių vienuolyne. 

Istorikai apskaičiavo, kad per Holokaustą žuvo 1,5 mln. žydų vaikų – tai sudaro 25 proc. iš 6 mln. nužudytų žydų. Kauno gete nuo 1941 m. rugsėjo iki 1944 m. kovo pabaigos vokiečiai ir jų pagalbininkai nužudė 6 972 vaikus. 

Greitai suvokusios, kad geto vaikams gresia didelis pavojus, Lietuvos žydų moterys, veikusios pogrindyje, vos per kelias dienas po geto uždarymo 1941 m. rugpjūčio 15 d. ėmėsi rengti gelbėjimo planus. Ronė Rozentalienė, Ida Šaterienė ir Šeina Berelovičienė ieškojo norinčių padėti ne žydų kilmės Lietuvos gyventojų. Pabėgusios iš geto, elgetomis persirengusios moterys ėjo belstis į joms rekomenduotų lietuvių bei visiškai nepažįstamų žmonių duris. Kartais joms pavykdavo, tačiau dažnai jas gąsdindavo išduosiantys policijai. 

Kiekvienas gelbėjimo proceso žingsnis buvo ypač pavojingas visiems dalyviams, nes išaiškinus represinių struktūrų pareigūnai nužudydavo išgelbėtus žydus bei jiems padėjusius ne žydų kilmės asmenis. Okupantai plačiai skelbė, kad bet koks žydų ir ne žydų bendravimas turės baisias pasekmes. Holokaustą išgyvenusi Gita Judelevičiūtė prisimena, kad bausmė buvo aiškiai nurodyta: „Kiekvienoje gatvės sankryžoje buvo plakatai su įspėjimais, kad bet kas, kas drįs paslėpti bent vieną žydą, bus nušautas.“ 

Nežydai buvo suimami, o daugelis – sušaudomi už bandymus gelbėti žydus. Jonavos krašto miškininkas Kazimieras Koženiauskas (1900–1942), turėjęs žmoną ir šešis vaikus, slėpė žydus ir juos maitino. Kaimynai apie tai pranešė policijai, Kazimieras buvo suimtas ir 1942 m. gegužės 31 d. sušaudytas. Pakalniškių kaime gyvenęs gydytojas Vytautas Kadzevičius buvo vedęs, turėjo tris vaikus ir slėpė gydytoją Š. Matusevičių ir jo iš Kauno geto pabėgusią keturių asmenų šeimą. Kaimynams išdavus V. Kadzevičių policijai, 1944 m. kovo mėn. gestapas suėmė jį patį, Š. Matusevičių ir jo šeimą bei IX forto kalėjime nužudė. 

Nepaisant mirtino pavojaus, abipus Vilijos (Neries) upės, vaikų namuose „Lopšelis“, Veterinarijos akademijoje ir benediktinių vienuolyne susiformavo gelbėjimo tinklai, kurie tapo tarpusavyje susijusiais tarpiniais punktais. 

Vis dėlto didžiausia kliūtis nustatant kontaktus ir išgabenant vaikus iš geto buvo praėjimas pro pagrindinius vartus. Juos saugojo vokiečiai, lietuviai ir žydai geto policininkai, todėl žydai policininkai išvykimus koordinavo naudodamiesi kyšininkavimu ir apgaulėmis. Jozefas Šusteris prisimena savo pabėgimą: „Prie vartų mūsų laukė policijos viršininkas Zupavičius ir keli žydai policininkai, kurie turėjo padėti mums išeiti iš geto… Kai atvyko komanda ir užstojo vokiečiams vaizdą, Zupavičius paėmė mus už rankos ir išvedė iš geto.“ 

Daugelis iš geto išgabentų kūdikių ir mažų vaikų buvo nuvežti į vaikų namus „Lopšelis“, kuriuose buvo globojami palikti lietuvių kūdikiai ir maži vaikai; šie namai, esantys Lopšelio g. 10, buvo pasiekiami pėsčiomis, maždaug už 1 kilometro nuo geto. 1942 m. žiemą geto pogrindžio nariai paprašė direktoriaus Petro Baublio šiuose vaikų namuose paslėpti žydų kilmės vaikus kaip lietuvius rastinukus. P. Baublio pagalbos paprašė ir jo draugas grafas Vladimiras Zubovas, kuris gelbėjo žydus kartu su savo žmona Danute Zuboviene ir uošve Sofija Čiurlioniene, rašytoja ir dailininko bei kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio našle. P. Baublys sutiko gelbėti žydų vaikus, prisiimdamas didelę riziką sau, savo šeimai ir darbuotojams.

Bendradarbiaudami su geto pasipriešinimo nariais, P. Baublys ir jo komanda sukūrė vaikų išgabenimo sistemą. Pirmiausia būdavo susitariama dėl datos ir laiko. Tada vaikas užmigdomas raminamaisiais vaistais ir išgabenamas iš geto. Po to vaikas būdavo nuvežamas į „Lopšelį“ ir paliekamas ant slenksčio su rašteliu, kuriame nurodytas ne žydų kilmės lietuviškas vardas ir paaiškinimas, kodėl jis paliktas. Tai buvo būtina, nes kai kurie „Lopšelio“ darbuotojai buvo antisemitai ir jais nebuvo galima pasitikėti. Su žydų vaikais dirbusi slaugytoja Jadvyga Stančiauskaitė-Liepinaitienė paaiškino kitą pavojų: „Gestapas į „Lopšelį“ ateidavo patikrinti du ar tris kartus per savaitę vidury nakties, ir mums nuolat grasindavo, kad jei ras bent vieną žydų vaiką, mums gresia mirtis…“

Siekiant išvengti išdavysčių, patikimas „Lopšelio“ narys nustatytu laiku paimdavo prie durų paliktą žydų vaiką. Būdavo parengiamas suklastotas gimimo liudijimas, kad būtų galima įvaikinti arba apgyvendinti kitoje įstaigoje Lietuvoje. Nebuvo išduotas nė vienas žydų vaikas, tačiau kai dr. P. Baublys sužinojo, kad jo ieško gestapas, tris mėnesius slapstėsi. Praėjus pavojui, jis toliau ėjo „Lopšelio“ direktoriaus pareigas iki 1944 m. Iš daugybės žydų vaikų, išgelbėtų daktaro P. Baublio ir jo ištikimų darbuotojų, 18 buvo identifikuoti. 

Vaikų namuose „Lopšelis“ buvo išgelbėti šie vaikai: Ariela Abramovičiūtė (g. 1941 m.), Jakov Goldšmit (g. 1942 m.), Ariana Jedaitė (g. 1940 m.), Rut Jedaitė (g. 1939 m.), Chasia Aronaitė (g. 1936 m.), Volodia Kacas (g. 1941 m.), Meishele Kotler (gimimo metai nežinomi), Rut Lacmanaitė (g. 1941 m.), Tamara Levi (gimimo metai nežinomi), Rozalija Milnerytė (gimimo metai nežinomi), Maša Mulerytė(g. 1942 m.), Ahuva Peresaitė (gimimo metai nežinomi), Tamarele Ratner (g. 1941 m.), Alik Remigolski (gimimo metai nežinomi), Rona Rozental (g. 1943 m.), Joana Strukaitytė (g. 1941 m.), Jakovas Zoreffas (gimimo metai nežinomi) ir Rina Zupavičiūtė (g. 1941 m.).

Veterinarijos akademija, įsikūrusi už 650 metrų nuo „Lopšelio“ ir 350 metrų nuo pietvakarinio geto kampo, taip pat buvo svarbi tarpinė stotelė. Dėl nedidelio atstumo darbuotojai ir studentai tapdavo vokiečių žiaurumo ir smurto liudininkais. Kaip prisimena universiteto biologijos studentė ir laboratorijos asistentė Natalija Likevičienė: „Kitą dieną matėme sunkvežimį, pilną sužeistų, kruvinų, klykiančių vaikų, vežamų į fortą, kur juos turėjo sušaudyti… Kasdien akademijos darbuotojai matydavo, kaip aukos vežamos į IX fortą, o vėliau girdėdavo kulkosvaidžių tratėjimą. Matėme daug kitų žiaurumų, kurie pranoksta žmogiško suvokimo ribas.“ 

N. Likevičienė ir kiti darbuotojai sugalvojo būdų, kaip padėti geto žydams: akademija tapo nuo tarpinės stotelės iki suklastotų dokumentų išdavimo įstaigos. Akademijoje žydai rasdavo laikiną prieglobstį saugioje patalpoje, kurią saugojo patikimi darbuotojai. Nors akademija negalėjo ilgą laiką saugiai slėpti žydų, buvusi žydų kilmės kolegė Olga Gurvičiūtė kelis mėnesius buvo slepiama bendradarbės Antaninos Balčiūnaitės, kuri gyveno įstaigoje ir aprūpindavo Olgą maistu, kambaryje.

N. Likevičienės namai, esantys M. Jankaus gatvėje 40, maždaug 5,8 kilometro atstumu nuo geto, taip pat tapo tarpine stotele iš geto pabėgusiems žydams. Kol žydai gyveno pas ją ir jos šeimą, N. Likevičienė ieškojo jiems kitos prieglobsčio vietos. Kai būdavo surandami saugūs namai, Vytautas Likevičius, N. Likevičienės vyras, pasirūpindavo transportu. N. Likevičienės globotinė Petronėlė Rudzevičiūtė padėdavo gelbėjimo operacijose, nukreipdama kaimynų klausimus kita linkme. N. Likevičienė ir jos šeima padėjo išgelbėti 14 žydų.

Trečioji vieta – Kauno benediktinių vienuolynas – buvo viena iš kelių religinių įstaigų, padėjusių gelbėti žydų vaikus. Vienuolynui, esančiam Benediktinių g. 10, vadovavo vyskupas Teofilis Matulionis, kuris davė leidimą gelbėti žydus. Kita benediktinių įstaiga, priglaudusi žydų vaikus, buvo Čiobiškio vaikų namai netoli Kaišiadorių. Norėdamas patekti į religines įstaigas, žydų vaikas turėjo turėti krikščionišką gimimo liudijimą, kuris jam leisdavo į jas patekti, bet nebūtinai garantavo saugumą. Kaip ir „Lopšelio“ atveju, žydų vaikai ir religinių įstaigų darbuotojai taip pat buvo nacistinės Vokietijos pareigūnų tikrinami bei išduodami.

Lietuvos žydų pogrindžio narių gete ir patikimų lietuvių darbuotojų „Lopšelyje“, Veterinarijos akademijoje bei benediktinių vienuolyne bendradarbiavimas leido užmegzti ryšius, įsteigti tarpines stotis, suklastoti dokumentus ir surasti slėptuves, tokiu būdu iš Kauno geto išgelbėjant daugiau nei 300 žydų vaikų. Nepaisydami pavojaus sau ir savo šeimoms, Lietuvos žydai ir lietuviai parodė nepalaužiamą žmogiškumą, pasiryžę išgelbėti vaikų, kuriuos okupantai pasmerkė mirčiai vien dėl to, kad jie buvo žydai ir vaikai, gyvybes.