„Sveiki, gal bus įdomu“, – praėjusiais metais į redakcijos pašto dėžutę įkrito lakoniškas laiškas su prisegta fotografija. Joje – lyg metaliniai nėriniai, lyg gotikinė bažnyčia, lyg… traktorius? Įdomu. Pora patikslinimų, ir mūsų puslapiuose anksčiau šmėžavęs kino industrijos profesionalas diktuoja telefono numerį. Suku. „Taip, įspėjo. Gerai, tinka antradienį. Iki.“
Antradienį palikdami Kauno teritoriją, įkyriai sningant, su fotografu Donatu juokaujame, kad istorijos tyko netikėčiausiose vietose, bet šiuo atveju galėtų ir arčiau centro palūkuriuoti. Susiginčijame, kodėl važiuojame į metalo įmonę, kurios pavadinimas skamba kaip anglis – „Karbonas“. Štai ir Garliava! Įsukame į industrinį kvartalą ir jau iš tolo matome kelionės tikslą – gamybinį pastatą, kurio fasadas dekoruotas metalu. Netrukus jau gyvai sveikinamės su vienu iš įmonės savininkų Gintautu Jatuliu. Jis viso vizito metu chroniškai kuklinasi ir nevengia ironizuoti.
Ausims apsipratus su monotonišku gamyklos įrenginių gausmu, ateina eilė šoką patirti akims. Prieš jas – betonvežio būgnas, tiksliau, jo formos skulptūra iš jau fotografijose matytų plieno „nėrinių“. Tai – mūsų vizito priežastis. Čia, Kauno pašonėje, pagal tatuiruotėmis ant kiaulių odos visame pasaulyje išgarsėjusio šiuolaikinio meno kūrėjo Wimo Delvoye brėžinius gimsta darbai, vėliau keliaujantys į tokias vietas kaip Luvro muziejus Paryžiuje ar visko mačiusių turtuolių pilnas Dubajus.
Asų pradėtas verslas
1977-aisiais per Naujuosius pirmąkart į Kauną atvažiavęs Gintautas, išvydęs naujametinę pliurzą ir purvyną, sau tarė: „Mano kojos šitame mieste nebus.“ Kitais metais jis jau čia studijavo, sukūrė šeimą, o vėliau su kolegomis Garliavoje įkūrė gamyklą. Dabar gyvena Kauno rajone, žmonos tėvonijoje. Visai kaip tas plienas: pradžioje kietas ir nepalenkiamas, bet gyvenimas išlanksto savaip.
Iš Šiaurės Lietuvos kilusio, tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) mašinų gamybą baigusio pašnekovo pirmiausia prašome padėti tašką mūsų debatuose apie anglį ir plieną.
Metalas yra materija, kuri reikalauja jėgos, bet leidžia sukurti labai subtilius dalykus.
1995-aisiais, pradėjus verslą, įmonė vadinosi „Triasas“, nes buvo trys jos steigėjai, trys asai, bet kartu tai ir geologinis periodas. Po keleto metų kauniečių nerūdijančio plieno veiklą kartu su vardu įsigijo švedai. Teko ieškoti kito pavadinimo: „Kadangi ėjome į gamybą, o ten pagrindas yra juodas, anglinis plienas (carbon steel), pasivadinome „Karbonu“. Be to, karbonas – irgi geologinis periodas, tik jis buvo šiek tiek anksčiau nei triasas.“
Kelias į belgo širdį
Kauniečiai su Wimu Delvoye dirba jau 15 metų. Didžiąją laikotarpio dalį juos saistė konfidencialumo sutartys, todėl jūs apie tai skaitote tik dabar. Belgas „Karboną“ atrado per kitą savo kūrybinę liniją – padangų raižinius. Jo komandoje dirbo lietuvaitė, kuri, prisireikus plieno meistrų, rekomendavo tėvynainius. „Pirmasis darbas ir buvo betono maišyklė – atvažiavo, paklausė, ar galime padaryti, o mes, turėdami lazerį ir kvalifikuotus pjovėjus, nusprendėm – bandom.“ Nuo pirmojo bandymo iki šiandien – apie šimtas kūrinių.
„Wimas yra tikras menininkas, truputį crazy“, – šypsosi Gintautas, prisiminęs, kaip klientą lankė Belgijoje, prisireikus aptarti techninius reikalus. „Nuvežiau lauktuvių šokolado dėžę. Jis sėdėjo su kažkokiomis damomis, šnekėjosi, net neatsisuko. Padėjau šokoladą, sakau: „Paragaukit lietuviško, palyginkit su savo belgišku.“ Jis atsisuko: „O, geras, tikrai!“ Tada jau pradėjom šnekėtis. Jo darbai kabo Luvre, po stikline piramide stovėjo jo 29 metrų aukščio bokštas… Ne kiekvienas lietuvis gali pasigirti, kad jo darbai (ar dalis jų) Luvre kabo“, – lyg ir ironizuoti bando mūsų herojus, bet iš tiesų – ne kiekvienas!
Įsižiūrėjus į nėriniuotą plieno skulptūrą, kyla daug klausimų apie procesą. Gintautas kantriai aiškina: „Menininkas atsiunčia brėžinius, 3D modelį. Mes patys neprojektuojame, tik pritaikome viską savo gamybai. Šis cementvežis susideda iš maždaug 3000 detalių. O pernai pavasarį darėme tokią didelę kriauklę – per 10 000 detalių. Ir visos jos skirtingos! Kartais skiriasi tik minimaliai – jei paimsi ne tą, nebepastatysi. Čia ir yra sudėtingumas“, – iššūkių mastą nusako pašnekovas.
Turime komandą, kuri net važiavo į Rumuniją gelbėti situacijos.
Dar visai neseniai „Karbone“ dirbo apie 70 žmonių, dabar darbuotojų kiek mažiau. Yra specialistų, atėjusių atlikti praktikos ir pasilikusių dirbti keliolikai metų. Nesinori nuvertinti jų darbo – man asmeniškai viskas, kas susiję su mašinų valdymu, atrodo sudėtinga ir pavojinga. Bet ar visi noriai prisideda prie tokių juvelyriško atidumo reikalaujančių iššūkių kaip šiuolaikinio meno kūrėjo idėjų realizavimas?
Yra tokių, kurie iškart sako: „Ne, aš prie šito nelendu, darykit, ką norit.“ O kiti – su malonumu imasi. „Turime komandą, kuri net važiavo į Rumuniją gelbėti situacijos, kai ten naujos kompanijos atstovai nesugebėjo surinkti Wimo suprojektuotos pergolės“, – komišką situaciją prisimena metalistas, kaip pats save vadina Gintautas.
Vanduo pjauna viską
Prieš porą dešimtmečių verslą pradėjusių kauniečių akiratyje Garliava sušmėžavo atsitiktinai – tiesiog čia rado tinkamas patalpas, vėliau jas išplėtė. Ekskursijos metu apžiūrime didžiausias Lietuvoje vandens pjovimo stakles. Man šokas – pasirodo, vanduo gali perpjauti viską, išskyrus gal tik grūdintą stiklą, nes šis tiesiog sudūžta. Reikalingas vandens slėgis – 4000 atmosferų. Srovės greitis – kaip kulkos. Kad imtų metalą, į vandenį maišomas specialus smėliukas (abrazyvas), kurį įmonė vežasi net iš Australijos, Bangladešo ar kitų egzotinių kraštų. Sužinome, kad tai brangus malonumas.
O iš kur atkeliauja plienas? „Kol nebuvo karo, nemaža dalis aukštos kokybės juodo plieno važiavo iš Ukrainos, iš garsiojo, dabar jau sunaikinto „Azovstal“ fabriko. Iš Rusijos vengdavome pirkti, nes kokybė būdavo abejotina. Lazeriniam pjovimui reikia idealiai lygaus, gero plieno“, – detales atskleidžia Gintautas ir konstatuoja, kad dabar reikalingą žaliavą atsiveža iš Skandinavijos ir kitų Europos šalių.
Rūdžių estetika
Belgiška skulptūra – svarbi „Karbono“ darbotvarkės dalis, bet, žinoma, įmonė turi ir kitų darbų: nuo tokių gyvybiškai svarbių kaip šiukšlių dėžės iki įvairių statybinių elementų. Čia metas aptarti madingą, bet ne visiems priimtiną rūdžių estetiką, kurią kolegė Monika šiame numeryje aptaria pokalbyje su architektu Gintautu Natkevičiumi.
Tikrai esate matę naujų, bet jau surūdijusių pastatų – kad ir V. Putvinskio gatvėje ar Žaliakalnyje. Dabar žinosite – tai „Corten“, rūdijančio plieno, apdaila. Plienas specialiai nušratuojamas, kad rūdytų vienodai. „Man asmeniškai, jei savo vietoje – gražu. Pavyzdžiui, kolumbariumas Petrašiūnų kapinėse labai gerai atrodo, rūdys vizualiai dera su gamta“, – pastebi Gintautas.
Bet visgi – kodėl būtent metalas, o ne koks nors betonas ar medis? „Metalas yra valdomas, tikslus. Gamyboje mes pratę prie milimetrų tikslumo. Tai materija, kuri reikalauja jėgos, bet leidžia sukurti labai subtilius dalykus“, – argumentais užberia pašnekovas.
Dar užlipame į darbo kabinetą, čia Gintautas pademonstruoja plieninius šachmatus, sukurtus lyg įkvėpus „Karbono“ klientui iš Belgijos. Gal verslo dovana? „Ne, būtų per brangi. Bet prisižiūrėję Wimo darbų, sau pasigaminome“, – pašnekesį baigia į pensiją jau susiruošęs metalistas. O kas tada? Laikas parodys, gal kelionės. Apžiūrinėti po pasaulį pabirusių Garliavoje gamintų skulptūrų? Galbūt, juokiasi.
