Tuita, tuita,
Siunte mani, siunte mani,
Tuita, tuita,
Man’ matułe, man’ matułe,
Tuita tuita
Ar yra geresnis būdas pradėti pažintį su sutartinių kolektyvu nei sutartinė? Šios eilutės – iš Kauno kultūros centro sutartinių giedotojų grupės „Sasutalas“ narės Ilonos mėgstamiausios sutartinės. Pačią mylimiausią išsirinkti giedotojoms buvo sudėtinga užduotis – juk sutartinių publikuota gerokai virš pusantro tūkstančio.
„Sasutalas“ – vienas ilgiausiai gyvuojančių sutartinių ansamblių Lietuvoje. Su šiuo kolektyvu atkulniavau susipažinti į Kauno kultūros centrą – jų namus, kuriuose narės ir vadovas repetuoti susirenka kiekvienos savaitės pradžioje. Mane pasitiko grupės vadovas Andrius Morkūnas, giedotojos Elena, Ilona, Daiva bei jauniausia kolektyvo narė – dar tik vaikščioti besimokanti Daivos dukra.
„Sasutalas“ įkurtos 2008 metais vadovo Andriaus Morkūno iniciatyva. „Nebuvo taip, kad staiga sugalvojome ir iškart atsirado naujas kolektyvas. Gerokai ankstesnis buvo folkloro ansamblis „Gadula“, o „Sasutalas“ išaugo būtent iš jo. Prieš bendrą „Gadulos“ repeticiją pusvalandžiui susirinkdavome pagiedoti sutartinių. Laiko buvo nedaug, tad jei kas pavėluodavo, jau ir nebespėdavome. Ilgainiui kilo mintis, kad reikia atskiros sutartinių grupės, su savomis repeticijomis. 2008-ųjų rudenį taip ir padarėme“, – pasakoja Andrius.
Kolektyvo branduolį sudarė „Gadulos“ sutartinių grupė, kurią šiek tiek papildė kitos giedotojos. Per visą gyvavimo laiką sudėtis keitėsi nedaug – vos kelios narės nebegalėjo prisidėti prie veiklos dėl ilgainiui pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Šiuo metu, kaip juokauja Andrius, gieda „penkios su puse“ narės – viena jų, pati būdama folkloro kolektyvų vadove, dažniausiai prisijungia koncertų metu. Tad „Sasutalų“ branduolys – šešios moterys ir vadovas. Visų narių gyvenimuose folkloras užima svarbią vietą – narės turi daugiau nei dvidešimties metų dainavimo patirtį, o Andrius Morkūnas, be „Sasutalų“, dar yra folkloro ansamblių „Gadula“ ir „Griežlė“, Vandžiogalos tradicinės kapelos vadovas, Kauno „Vyturio“ gimnazijos etninės muzikos mokytojas metodininkas.
„Sasutalų“ giedotojų grupė susibūrė dar iki lietuvių daugiabalsių dainų įtraukimo į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą 2010 metais. O pačios sutartinės, manoma, atsirado dar iki Lietuvos krikšto. Tradiciškai sutartines dažniausiai atlieka moterys, tad ir „Sasutalų“ („sesučių“ aukštaitiškai) pavadinimas atspindi senąsias tradicijas, kai giedodavo labai artimos, vienos šeimos ar greta gyvenančios ir gerai sutariančios, moterys. Aukštaitiškas pavadinimas taip pat neatsitiktinis, nes beveik visos išlikusios sutartinės užfiksuotos Aukštaitijos regione. Sutartinės muzikos teorijoje laikomos paradoksu, kadangi disonansinių intervalų sąskambiai sukuria harmoniją. Tačiau galime kalbėti ir apie magišką sutartinių poveikį. Andrius pasakoja, kad žmogų skaudančia galva pasodinus centre tarp giedotojų, galvos skausmas dažniausiai greitai praeina.
Visgi sutartinės gali galvas ne tik gydyti, bet ir susukti – dažnai visam gyvenimui. Pačias kolektyvo nares labiausiai žavi autentiškas, senasis sutartinių giedojimo būdas. „Sasutalas“ sąmoningai nesiekia skambesio modernizuoti ar pritaikyti šiuolaikiniam skoniui. Pasak giedotojos Elenos, svarbiausia – tęsti tradiciją ir nesintetinti to, kas unikalu, neišplauti esmės iš vis dar gyvo paveldo.
Paklaustos, ar nekyla noras kurti naujų sutartinių, giedotojos vieningai atsako, kad šiuose šaltiniuose slypi tiek daug lobių, kad vien juos visus atrasti ir išmokti jau būtų didžiulė dovana. Elena dalijasi, kad tai prisilietimas prie to, ką sukūrė močiutės – jų pačių nebėra, bet jų balsai vis dar skamba. Daiva priduria, kad dažniau sutartinės „ateina“ gyvenimo situacijose: „Kažką veiki ir staiga supranti, kad viskas vyksta visiškai taip pat, kaip vakar išmoktoje sutartinėje.“ Nors savo sutartinių nekuria, kolektyvas pripažįsta, kad šiek tiek erdvės improvizacijoms vis dėlto lieka. „Vienoje sutartinėje skamba žodžiai: Niekas taip nepadainuos kaip Plundako merginos. Mes ją pritaikėme taip, kad dainuotume apie Kauno merginas“, – prisimena Andrius.
Vadovas pastebi, kad kai kurios gaidos sutartinių leidiniuose nurašytos netiksliai; dažnai įrašuose girdima, kad kitos giedotojos gieda kitokią melodiją, todėl ir savo kolektyvo moteris jis skatina nebijoti improvizuoti. Bepasakodamas apie improvizacijas, Andrius iš spintos ištraukia ir sutartinių „šventraštį“ – Zenono Slaviūno tritomį „Sutartinės“. Jame surinktos ir publikuotos beveik visos žinomos sutartinės. Išlikę tarpukariu daryti sutartinių įrašai yra suskaitmeninti – jie saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute ir viešai prieinami jo interneto svetainėje.
„Sasutalas“ naujų narių nepriima, ir ne šiaip sau. Andrius pasakoja, kad nuo seno sutartinių grupės buvo mažos ir gana uždaros. Į tokias grupes patekti būdavo sudėtinga, o dėl jų uždarumo giedotojos kartais net vadintos laumėmis. „Mes remiamės šia tradicija ir naujų narių nepriimame. Yra ir praktinė priežastis – jei grupė pasidaro per didelė, nukenčia repeticijos. Tarkime, trejinėse sutartinėse pirmiausia dainuoja viena, tada prisijungia antra, po to trečia giedotoja. Jei dainuoja šešios moterys, sutartinė padvigubėja, repeticijos laikas išsitęsia, nuvargsta giedotojos ir jų balsai. Be to, visos dabartinės narės labai patyrusios. Kai tenka ieškoti naujų žmonių, stengiuosi kviesti tik tas, dėl kurių pasiryžimo ir gebėjimų esu tikras“, – sako jis.
Giedant sutartines svarbūs keli dalykai: balsas, klausa, gebėjimas įsiklausyti į kitą. Elena priduria, kad itin reikšmingi ir balso tembrai, nuo kurių priklauso pritarimai ir atitarimai. Ilona pripažįsta, jog daugiausia laiko reikalauja naujų sutartinių žodžių mokymasis, o Daivai sudėtingiausia – dainuoti ne savo grupelėje. „Renginiuose žmonės nori prisijungti, padainuoti, pramokti. Tai labai gražu ir bendruomeniška, bet tikroji sutartinės būsena atsiranda tada, kai dainuoji su savomis, artimomis moterimis.“
Didelę „Sasutalų“ veiklos dalį sudaro koncertai. Kai kurie jų tapę tradiciniais – „Sutartinių takas“ ir „Sutartinių ratas“ festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Jame „Sasutalas“ dalyvauja kasmet nuo pat 2013-ųjų. Nuo 2011-ųjų grupė dalyvauja ir Aukštaitijos sutartinių šventėje „Sutarjėla“, kasmet vykstančioje vis kitame regiono miestelyje.
Kauno kultūros centro sutartinių giedotojų grupė „Sasutalas“ dalyvauja Pasaulio lietuvių dainų šventėse, įvairiuose tarptautiniuose, nacionaliniuose ir regioniniuose tradicinio folkloro renginiuose bei festivaliuose: „Baltica“, „Lauksnos“, „Atataria lamzdžiai“, Kaune vykstančiame sutartinių maratone „Suburtynė“ – čia sutartinės giedamos visą parą. Ansamblį galima išgirsti ir tarpžanrinėse instaliacijose „Skambantys raštai“, „SutARTinai“ bei įvairiuose projektuose. Vienas jų – „Ant sidabro tilto“ kartu su Ilona Klusaite ir Petru Vyšniausku, kuriame susijungė lietuvių polifonija, Bacho muzika ir džiazas. Nenustembu ant stalo pamačiusi ažūrinę statulėlę su paukščiu – „Sasutalas“ yra vienintelė sutartinių grupė, apdovanota „Aukso paukšte“, skiriama tautinei kultūrai nusipelniusiems asmenims ir kolektyvams.
Kolektyvo narių draugystė ilga ir brandi – jau perkopusi pilnametystės ribą. Repeticijos, koncertai ir festivaliai reikalauja daug laiko bei energijos, o kiekviena narė ir vadovas turi savo gyvenimus, šeimas, darbus. Tad kas gi tiek metų traukia kiekvieną pirmadienį vėl susirinkti draugėn? Ilona ir Elena šypsodamosi sutaria – vadovas.
„Andrius yra tas žmogus, kuris palaiko, sujungia, neleidžia nuklysti ir nuolat reikalauja stengtis“, – sako Ilona. Tačiau ne mažiau svarbi ir pati dainavimo patirtis. „Yra struktūra, yra pareiga, – pasakoja Daiva. – Žinai, kad ateis kitos, todėl ateini ir pati. Nuo vaikystės mėgau dainuoti, folkloro ansamblis tapo erdve, kurioje galėjau tai daryti. Per jį atradau tradiciją ir išmintį. Įkvepia ir koncertai, festivaliai, kurių metu tenka pabuvoti kaimuose, kur buvo užrašytos sutartinės, išgirsti pasakojimų iš gyvosios atminties. Net jei nebūtų koncertų, būtų gera ateiti ir dainuoti savo būryje – tada viskas aplinkui pasimiršta ir dingsta, lieka tik sutartinė.“
Po šios minties pamąstau, kad Daiva perduoda tradiciją savo dukrai pačia gražiausia forma – tiesiogiai per dainas, atsivesdama ją į repeticijas. Įdomu, ar jauniausia ansamblio narė daugiau girdėjo sutartinių, ar besimokydama nuėjo žingsnių. Linkstu prie pirmojo varianto.
Moterys jau kyla nuo kėdžių ir renkasi į studijos vidurį – tuoj prasidės repeticija. Kiekviena „Sasutalų“ giedotoja turi „savo“ sutartines. Kaip pasakoja Andrius, giedotoja pradeda vesti „savo“ sutartinę, kitos prisijungia kartais net ir nemokėdamos žodžių. Su trupučiu praktikos, žinant melodiją, galima dainuoti ir nemokant žodžių. Keturinėse sutartinėse dainuoja dvi poros: viena pirmos poros dainininkė gieda prasminį tekstą, kita – pastovų pritarinį, o antra pora viską atkartoja.
Kaip atrandama „sava“ sutartinė? „Pradedame mokytis, ir kažkuriai užkimba – niekada nepaskiriu, giedotoja pati pajunta, kad tai jos sutartinė“, – sako Andrius.
Vainikelis, vainikelis,
Tuita, tuita,
Raduołelis, raduołelis,
Tuita, tuita
Niūniuoju besileisdama laiptais, išlydėta fone skambančių gilių, jautrių balsų. Sutartinės išlieka gyvos ne archyvuose, o kasdienos vakaruose, mažose studijose, kartais ant piliakalnių ar po galerijos stogu, kur susitinka balsai, išmokę girdėti vienas kitą. „Sasutalas“ renkasi ne tam, kad atkurtų praeitį, bet tam, kad joje pabūtų ir leistų jai skambėti.
facebook.com/Sasutalas
