Apie pašaukimą: brigadininkės spragtelėjimas, tapyba ir glitėsiai

Kauno paveikslų galerijoje įsikūrė Leopardo salė – čia veikia paroda „Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“. Parodos kuratorė Auksė Petrulienė rubrikoje #MuziejausTrečiadienis pasakoja, kas įkvėpė atverti „Vilko“ atmintį ir kodėl verta pajudinti šį užsnūdusį plėšrūną. 

Staiga atsidūriau leopardų raštais išklotame kambaryje. Ryški prožektoriaus šviesa nuslydo kailių klostėmis ir tiesiai priešais mane išplėšė vaizdą – dvi sustingusios figūros mėlynais drabužiais laiko kailio uždangos kraštą. Kairėje – vyras, per daug tiesus, tarytum atlaužtas, lyg jame būtų įkirstas kuolas. Dešinėje – moteris, ji sudėjusi pirštus spragtelėjimui. Viens, du, trys – spragt, ji duoda ženklą, užgroja džiazas. Pašiurpstu, nes žinoma, tai – Dance of the Dream Man. Anie abu sujuda, pirmiausia – jų žemyn nuleisti lūpų kampučiai. Moteris toliau spragsi pirštais ir laiko kailio uždangą, o vyras pradeda šokti keistais judesiais, lyg bandytų pro viršugalvį išstumti jį ištiesinusį mietą.

Galiausiai moteris pajuda link manęs, nes (tai juk neišvengiama!) turi pakuždėti kažką man į ausį. Ji priartėja, pasilenkia, ir jos garbana, ties smilkiniais žilstelėjusi, bet galiukuose dar labai lora-palmeriška, paliečia mano veidą.

Stop! Vos išvengiau brigadininkės Itomlenskienės bučinio tiesiai iš Vytauto Povilaičio 1981-ųjų paveikslo. Tai – pretvinpykso era, tačiau sapniški kambariai su blogį slepiančiomis užuolaidomis egzistavo visais laikais. Dailininkas tą jautė, bet Kauno kailių gamybinio susivienijimo darbuotojai rūšiuotojas Sintockis ir brigadininkė Itomlenskienė jo paveiksle stovi tvirtai sukandę dantis. Kad nerėktų, kaip juos greičiausiai būtų nutapęs D. Lyncho numylėtas F. Baconas.

Abstrakciją „Raudonasis košmaras“ Vytautas Povilaitis nutapys tik 1989 m. O kol kas, tarpininkaujant LTSR dailininkų sąjungos Kauno skyriui, jis ir dar būrelis Kauno dailininkų gauna gerą užsakymą – tapyti Kauno kailių susivienijimo darbo veteranus ir pirmūnus naujai kuriamai fabriko portretų galerijai. 

Už vieną portretą – 200–300 rublių, gana solidus atlygis, vidutiniškai tiek per mėnesį uždirbdavo aukštos kvalifikacijos darbininkas, nors brigadininkė Itomlenskienė gaudavo, ko gero, šiek tiek daugiau.

Dar viena detalė apie ją – Itomlenskienė iki pat žiemos nedėvėdavo pėdkelnių. „Negi tau nešalta?“ – vėlyvą rudenį stebėdavosi bendradarbės.

O aš stebiuosi, kad Itomlenskienė man spragtelėjo iš paveikslo 2024 metų sausį.

Tai įvyko netrukus po to, kai Vydas Damalakas, ilgametis pramonės darbuotojas, tekstilės įmonės „Omnitex“ akcininkas ir Kauno prekybos ir pramonės rūmų viceprezidentas, prasitarė, kad yra išsaugojęs dvidešimt septynis Kauno K. Giedrio kailių gamybinio susivienijimo darbo pirmūnų ir veteranų portretus. Juos įsigijo 2003 m., kai, apžiūrinėdamas parduodamas bankrutuojančio „Vilko“ patalpas, aptiko sumestus į kampą drauge su kitomis kraustomų patalpų šiukšlėmis. Pradžiai Vydas man atsiuntė portretų fotovaizdus, mat patys portretai buvo išvežti į tolybes – į Žeimelį Pasvalio rajone ir puošė įmonės „Žeimelio trikotažas“ koridorius.

Taigi, pirmiausia Sintockio ir Itomlenskienės duetą išvydau kompiuterio ekrane – ji spragtelėjo pirštais, ir aš nėriau pro tą keistą jų saugomą „leopardinių“ avikailių uždangą.

Man labai sekėsi – sutikau ne tik 27 portretus, bet ir gyvų žmonių, išgyvenusių fabriką: iš pradžių – tris, vėliau – aštuonis, po parodos atidarymo – gyvi veidai skaičiumi jau pralenkė portretus.

Jie pasakojo vieni apie kitus – portretai ir žmonės.

Iš tų pasakojimų sukūrėme „leopardo“ salę Kauno paveikslų galerijoje – tokią ryškią vietelę, kurioje, panašiai kaip Tvin Pykso raudonam kambaryje, ir gera, ir baugu tuo pat metu. Ten reikia nueiti, o čia pratęsime apie portretų galeriją.

2025-ųjų pabaigoje atsivežėme portretus iš Žeimelio į Paveikslų galeriją. Gyvai jie buvo dar įdomesni, kaip taikliai vėliau įvardino muziejaus kolegė Genovaitė Bartulienė – „tiesiai žiūrinčiųjų galerija“.

Tada ir vėl – spragt! Pasirodo, portretai ne pirmą kartą Paveikslų galerijoje. Buvusios susivienijimo darbuotojos pasidalino įdomiu artefaktu – leidiniu auksiniais viršeliais. Paaiškėjo, kad buvo išleistas portretų galerijos katalogas, jame – visų portretų reprodukcijos, jų autorių sąrašas ir dailėtyrininko Povilo Valaikos įvadinis straipsnis. Akibrokštas – leidinį 1984 m. išleido Kauno valstybinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Jis lydėjo tais metais Paveikslų galerijoje eksponuotą parodą. Netikėtas portretų sugrįžimas po 42 metų suglumino. Teko atidžiau pažvelgti į patį portretų galerijos projektą, aptikti jame tvirtai sumazgytą sovietmečiui būdingą grybieną – naudingus ryšius tarp pramonės įmonių, komunistų partijos, meno institucijų ir organizacijų.

Originali idėja fabrike įkurti galeriją švystelėjo ilgamečiam įmonės vadovui Vytautui Levickui:

„Vienoje tradicinėje įmonės darbuotojų pagerbimo šventėje kolektyvo vadovui Vytautui Levickui švystelėjo originali mintis įamžinti geriausių žmonių portretus drobėse, kad jų darbų šlovė liktų ateities kartoms. Šis sumanymas buvo impulsas susivienijimo vadovams pakviesti žymius miesto dailininkus, kad jie nutapytų nusipelniusių susivienijimo žmonių portretus.“ (P. Valaika. Įžanginis tekstas „Kauno K. Giedrio Tautų draugystės ordino kailių gamybinio susivienijimo Portretų galerijos katalogui“. Kaunas, 1984)

Čia būtinas intarpas apie direktorių. Nėra žinių, kad jo portretas buvo nutapytas, bet jeigu reikėtų sukurti Vytauto Levicko alegorinį portretą, jis turėtų būti vaizduojamas su keturiomis rankomis. Vienoje rankoje – telefono ragelis, simbolizuojantis direktoriaus komunikabilumą ir ryšius; kitoje rankoje – firminis celofaninis maišelis, pilnas brangiakailių dovanų svarbiems žmonėms; trečioje – bokso pirštinės; ketvirtoje, aukštai iškeltoje, – tapybos kūrinys.

V. Levickas, vadovauti Kauno kailiams pradėjęs septinto dešimtmečio viduryje, siejamas su kombinato augimu ir klestėjimu. Dėl nepaprasto komunikabilumo jam buvo atviros visų kabinetų durys, net Kremliuje. 

„Sklando gandai ne tik apie V. Levicko įtaką aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, bet ir apie ryšius su šešėlinės ekonomikos lyderiais ir kriminalinio pasaulio autoritetais.“ (A. Dargis. KGB žingsniai Lietuvoje – brangių kailių kilimu. Žurnalas Extra, 2007 11 05 – 11, p. 17)

Direktorius aktyviai rėmė Kauno miesto kūno kultūros ir sporto komiteto bokso sekciją.

Ne mažiau aistringai mecenavo meną – rengdavo meno aukcionus, kuriuose kombinato darbuotojai galėjo įsigyti Kauno menininkų kūrinius, buvo vedamas tokių kūrinių registras.

Naujoji direktoriaus idėja apie portretų galeriją buvo sutikta džiaugsmingai. Kailių susivienijimas drauge su LTSR dailininkų sąjungos Kauno skyriumi ir jo pirmininku S. Nenorta entuziastingai ėmėsi galerijos kūrimo. Suburti žinomi Kauno tapytojai – Petras Stauskas, Vytautas Povilaitis, Valerija Zalensienė, Bronė Uogintienė, Gintaras Dūda, Stasys Stakauskas ir kiti.

„Kailių susivienijimas dailininkams tapo kūrybine dirbtuve“, – teigiama galerijos kataloge.

Galerijos atidarymas įvyko 1982 m. balandžio 28 d. Žaliavos bazės viršutiniame aukšte įkurta galerija tapo įmonės politinio gyvenimo epicentru: čia vyko iškilmingi renginiai, susirinkimai, buvo įteikiami apdovanojimai.

1980–1984 m. aštuoniolika dailininkų sukūrė šešiasdešimt susivienijimo gamybininkų – rūšiuotojų, remontininkų, sukirpėjų, sandėlininkų, buhalterių, inžinierių portretų. Vėliau galerija buvo pildoma, bet ne taip masiškai. Vėliausias išlikęs kūrinys – 1987 m. Petro Stausko nutapytas elektriko portretas.

AB „Vilkas“ bankrutuojant ir apleidžiant patalpas, darbuotojai galėjo pasiimti savo ar artimųjų portretus. Daugelis taip ir padarė – galerija pasklido po Kauno butus ir namus. Na, o neatsiimti 27 portretai galiausiai tapo parodos „Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“ priežastimi.

„Oi, kai prisimenu (juokiasi)… 

Būdavo ataskaitiniai susirinkimai – apie gamybą, apie rodiklius, susivienijimo salėj vykdavo. Didžiulė salė, tilpdavo 300 žmonių. Prezidiumas buvo, kur visokie veikėjai, na, ir aš ten buvau patekus į prezidiumą. Tąkart buvo pasamdytas dūdų orkestras, stovėjo salės gale, prie durų. Staiga durys atsidaro, orkestras užgroja, ir keturi vyrukai įneša paveikslą. Neša jį link prezidiumo ir pastato priešais mane… mano portretą… Iškilmingiau gyvenime man nebuvo. Kaip tik nesenai suėję 50 metų buvo tada. O aš žmogus kuklus, tai … buvo man ten… niekada neužmiršiu… (juokiasi)

Vis tik darbas buvo sunkus, tai smagu buvo va taip kartais atsipalaiduoti.“

Taip apie įdomiausią vietą savo gyvenime papasakojo „Vilko“ veteranė Vanda Labanauskienė. Jos portretą nutapė Vladas Karatajus – tam prireikė aštuonių vizitų į dailininko dirbtuvę.

Ir galerijos katalogas, ir „Kauno tiesa“ pabrėžia, kad portretuojamieji buvo parenkami ne atsitiktinai, o tik darbščiausieji. Egzistavo „socialistinio lenktyniavimo dėl teisės papildyti portretų galeriją nuostatai“, kuriuos parengė susivienijimo administracija ir profsąjungos komitetas.

„Yra labai išraiškingų ir mažiau pavykusių paveikslų, tačiau apie jų neginčijamą estetinį poveikį susivienijimo darbuotojams ir kalbėti nereikia. Be abejo, tai dar viena labai efektyvi socialistinio lenktyniavimo forma.“ (P. Valaika. Įvadas katalogui „Kauno K. Giedrio Tautų draugystės ordino kailių gamybinio susivienijimo darbo veteranų ir pirmūnų portretų galerija“. Kaunas,1984)

Ne visi portretuojamieji dalyvavo lenktynėse – kai kurie jau buvo mirę. Iš parodoje eksponuojamų portretų net du – pomirtiniai. Jie lyg magnetas pritraukia galerijos idėją prie partijos linijos. Mirtis sovietiniam piliečiui buvo negailestinga – amžinai gyventi galėjai nebent kitų žmonių atmintyje ar meno kūrinyje. 

„Nes amžiams remontininkas liko įmonėje. Žmonės žiūrės į jo portretą, nebijodami užmaršties pavojaus,“ – „Kauno tiesioje“ samprotauja žurnalistas, aprašydamas įmonės muziejaus įkurtuves. (K. Požėra. Kauno tiesa, 1982 04 30).

Įamžinti darbo pirmūną šaltkalvį remontininką J. Akelaitį ėmėsi tapytojas Mečislovas Ostrauskas. „Akelaičio nebebuvo tarp gyvųjų. Teko kreiptis į artimuosius jo nuotraukų, išgirsti prisiminimus, daug ką užfiksuoti bloknote“, – pomirtinio portreto kūrimo subtilybes atskleidžia galerijos katalogo įvadas.

Vyr. inžinierę Niną Sadauskaitę (†1969 m.) nutapė Vytautas Povilaitis, praėjus dvylikai metų po jos mirties. Sadauskaitė – kultinis kailių pramonės žmogus, Kauno kailių motina, „leopardinio“ mutono karalienė: ji įdiegė į gamybą avikailio taurinimą, ištobulino trafaretinį dažymą iki aukščiausio Briuselio EXPO-58 įvertinimo. Paveiksle jos kaip išradėjos natūrą įkūnijo neramiai rankose sukiojamas rašiklis. Labai panašiai 1965 m. N. Sadauskaitę užfiksavo fotografas Algirdas Žukauskas. Tikėtina, kad kaip tik šios fotografijos inspiravo V. Povilaitį.

„Sadauskaitė savo kabinete ant grindų pritiesdavo kailių ir pakviesdavo kandidatą į naujus darbuotojus. Jei šis užmindavo ant kailio, sakydavo: „Vaikeli, čia tau ne vieta!“

Aš, prisimenu, net batus nusiaviau. „O! Tu dirbsi čia! Visą gyvenimą!“, – kailių spąstus prisimena Dalia Kavaliauskienė.

Dirbti visą gyvenimą vienoje vietoje buvo svajonė. Pavyzdžiui, techninės kontrolės skyriaus viršininkas A. Popelis, žvelgiantis iš dar vieno V. Povilaičio sukurto paveikslo, dirbo dar nuo prieškario „Vilko“ laikų. Tai jis nustatydavo kailio kokybę švelniai pūstelėjęs į jo plaukelius – tiesiog alsuojantis profesionalumas.

„Visi buvo nuodijami – žmonės, Nemunas. Raugyklos – vonios, kubilai glitėsių ir smarvės. Ir viskas atvira, darbuotojai tik su „žiurstais“, kad neperšlaptų nuo tų glitėsių. O tie nuodai ore – nesuprantu, kaip jiems neišpūdavo plaučiai, nosys? Kai man reikėdavo per raugyklas nueiti iki rūšiavimo cecho, bėgdavau nosį užsidengusi“, – dailininkė Vilija Lastovkaitė keliais sakiniais atvėrė fabriko groteską.

Sako, kvapas pasiekdavo ir Portretų galeriją.

„Lakuota ideologija“ – taip šį portretų rinkinį įvertino mano kolegė muziejininkė ir menotyrininkė Genovaitė Bartulienė. Parodoje – išsamus jos komentaras apie šį Kauno kailių susivienijimo „bandymą į kultūrinės reprezentacijos lygmenį kilstelėti sovietinių įstaigų koridoriams įprastą „garbės lentą“. Vietoj fotografijų pasirinkta aliejinė tapyba turėjo garantuoti portretuojamiesiems simbolinį ilgaamžiškumą, o kartu – reanimuoti merdintį režimą. Savo komentare Genovaitė svarsto ir apie meną kaip „minkštosios galios“ instrumentą režimo rankose.

„Kad išeitų geras portretas, jūs turite susipažinti. Nuvažiuokit į Palangos poilsinę, ten pabūsit, pabendrausit, čierką gal padarysit“, – direktorius mokydavo dailininkus ir jų modelius.

Ir tikrai, matyti, jie pabendraudavo – išskirtinai rimtų, net liūdnų veidų galerija liudija, kad visi viską suprato.

Iš pirmo žvilgsnio niekaip neatspėtum kad tai – pramonės darbuotojai. Jokių darbininkiškų atributų, tik trijuose paveiksluose užuominos apie kailius. Bet, priėjus arčiau, matyti tiesiai ant paveikslų kiaurai drobę pritaisytos etiketės, kur dailyraščiu išraitytos ne tik pavardės, bet ir pareigybės. Kažkas, nusprendęs etiketes tvirtinti tiesiai ant paveikslo, o ne ant sienos greta, nuspėjo, kad sienų neliks, kad kailių pramonės neliks, gal ir kailių neliks, o galiausiai – net žiemos. Bet amžiams liks etiketėmis nukryžiuoti kailininkai.