Justas Jelisejevas – vilnietis, gyvenime ir kūryboje derinantis du pasaulius. Vaizdo ir garso. Esame susitikę už DJ pulto, o Justo kuriamais fantastiniais gyvūnais kol kas yra tekę žavėtis tik internetu. Apie iliustracijas ir spaudą kalbanti numerio tema – puiki proga pratęsti pažintį ir vaizdo srityje.
Nors bendraujame kurdami jau 74-ąjį „Kauno pilno kultūros“ numerį, dar niekada nėra tekę kalbinti viršelio autoriaus. Tu pirmasis (o šiame numeryje pažindinamės ir su žanro rekordininku Tadu Bujanausku)! Kaip sekėsi?
Pakvietimą sukurti viršelį priėmiau su malonumu! Pastaruoju metu užsiimu laisva kūryba, daugiausia paišau įvairias gyvūnų figūras ar mažytes scenas. Kaip tyčia, kai pradėjau plėsti iliustracijos temas ir savo piešiniuose dėlioti istorijas, parašėte jūs. Dėl to labiausiai ir džiaugiausi, kad galėsiu panaudoti savo naujai ištreniruotus gebėjimus.
Iš karto žinojau, kad piešinio personažai bus gyvūnai, tačiau ką jie veiks ar kaip įgyvendinsiu temą – nebuvo akivaizdu. Tema savireferentiška – reikia iliustruoti, kas yra iliustracija. Kaip tyčia, tai, kas man artimiausia, pavaizduoti yra sunkiausia. Gal todėl, kad žinau, koks sudėtinis šis procesas – vienu paveikslėliu nenupasakosi. Pirmiausia galvojau, kad būtų smagu sukurti komiksą, pavaizduoti visus žingsnius, kaip gimsta iliustracija, bet vizualiai tai manęs netenkino, atrodė per daug chaotiška, todėl nusprendžiau pavaizduoti personažą pačiame kūrybos įkarštyje.
Atsidarius tavo „behance“ profilį, akį traukia netikėti, bet gerai pažįstami pastelės štrichai ir labai simpatiški gyvūnėliai. Ar seniai kuri šią seriją?
Kurti aliejinėmis pastelėmis pradėjau prieš dvejus metus. Buvau pervargęs nuo skaitmeninio pasaulio ir ieškojau būdų, kaip galėčiau bent vieną discipliną atitraukti nuo kompiuterio ekrano. Kaip tik buvo spalis ir prasidėjo tarptautinis iliustracijos iššūkis „Inktober“, tik vietoj tušo pasirinkau piešti pastelėmis. Ilgainiui tai tapo mano pagrindiniu piešimo įrankiu, su kuriuo pradėjau eksperimentuoti, įtraukti kitus įrankius bei kūrybos medijas, pavyzdžiui, skaitmeninę animaciją.
Pačiomis figūromis nieko ypatingo papasakoti nenoriu, tiesiog myliu gyvūnus ir mėgstu juos paišyti, jaučiu ramybę juos kurdamas. Filosofinių kontekstų daugiau galima įžvelgti stiliuje, kuriuo dirbu, – tai yra primityvizmas. Menas turi platų spektrą funkcijų, viena jų – suteikti žiūrovui naują perspektyvą į kasdienybę, pakylėti virš jos. Kurdamas primityvias iliustracijas siekiu sugriauti ir rekonstruoti mums įprastas figūras, išryškindamas ir laužydamas pagrindines formas, kurios objektą padaro atpažįstamą. Tokiu principu pats iš naujo atrandu grožį paišomuose objektuose, tikiuosi, kiti taip pat.
Menas neturi aiškinti, ką jausti, kuo tikėti, ką galvoti.
Esi ne tik iliustratorius, bet ir didžėjus. Ar tavo galvoje šie du pasauliai – piešinių ir muzikos – persipynę?
Nuolat mąstau, kodėl darau tiek viena, tiek kita, ir ar šie pasauliai susiję. Skirtingas medijas naudoju skirtingai saviraiškai. Kad ir ką daryčiau, mano iliustracijos visuomet tampa naiviomis, pradeda figūruoti pasakiški, sapniški elementai. Iliustraciją dažniausiai naudoju kaip priemonę materializuoti savo teigiamoms emocijoms. Muzika padeda išreikšti tamsiąją ir agresyviąją mano charakterio pusę. Nors itin mėgstu romantiką, disco ar šiaip pozityvius groove’us, tačiau labiausiai iš kūno išeinu ir mentališkai atsijungiu, kai klausausi hipnotinės muzikos, kuri turi tamsos, klampumo ir mistikos.
Taigi abi disciplinos dažniausiai figūruoja skirtinguose emociniuose spektruose ir retkarčiais susikerta. Kartais sukuriu kokį plakatą ar albumo viršelį, bet be išorinių tikslų iliustracija ir muzika egzistuoja atskirai. Kai paišau, nuolat klausausi muzikos, tačiau nesu dar šių medijų supynęs į vieną kūrybinį vienetą, nors tokių ambicijų turiu.
Esi tarptautinis kūrėjas. Ar galėtum palyginti Lietuvos ir pasaulio dizaino, iliustracijos darbinę situaciją? Su kokiais klientais lengviau bendrauti?
Mano darbo patirtis gan įdomi: nors 90 % klientų yra užsienio įmonės, tačiau visi jie atsirado per tarpininkus ar kolegas lietuvius. Taigi kuriu tarptautinei rinkai, bet bendradarbiauju su lietuviais. Kiek teko susidurti, darbo kultūra panaši visur.. Gal dėl to, kad prieš pradėdamas dirbti skiriu daug dėmesio susitarimams, bendravimo ribų apsibrėžimui, terminų nusistatymui ir t. t.
Nėra tekę susidurti su didesnėmis problemomis, išskyrus porą vėluojančių sąskaitų. Paprastai bendravimo pradžioje būna aišku, ar su klientu bus sunkumų, tuomet nusprendžiu, dirbsiu ar ne. Vienintelis skirtumas kurį esu pastebėjęs, – lietuviai nėra linkę mokėti už dailės kūrinius. Kai manęs paklausia, kiek kainuos piešinys, po atsakymo dažniausiai gaunu „seen“ terapiją.
Ar yra dalykas, kurį atsisakytum piešti net už labai didelius pinigus?
Erzina indoktrinacija, taigi propaganda yra mane labiausiai atstumianti meno forma. Iliustracija turi žmonėms padėti suprasti savo jausmus, atpažinti emocijas, padėti garsiai išreikšti mintis… Žodžių menas turi padėti žmonėms suprasti, kas juose slypi, – patiems! Menas neturi aiškinti, ką jausti, kuo tikėti, ką galvoti.
O ką svajoji įamžinti savo darbu, tik niekaip nerandi laiko ar dar kokio nors elemento?
Visada pavydžiai žiūriu į freskas ant industrinių pastatų. Tiesa, niekad nerodžiau didelės iniciatyvos tai daryti, niekad neturėjau minčių, bet dabar, atradęs primityvizmą, su didžiu malonumu ant labai didelės sienos nupaišyčiau didelę sceną su daug kreivų gyvūnų ir personažų.
Ką apskritai manai apie Kauną, kokiomis spalvomis šį miestą regi iš toli?
Nors į Kauną atvykstu nedažnai ir tik dienai ar dviem, tačiau kas kartą man jis patinka vis labiau. Mane žavi brutali architektūra, grubios, paprastos ar didingos formos. Pats miestas, kaip ir jo žmonės, atrodo, turi tvirtą kultūrinį pagrindą, kuris pasireiškia tam tikru išdidumu. Man rodos, kad miestas ir jo žmonės nevynioja žodžių į vatą ir viską pasako tiesiai, be įmantrybių, gal netgi be melo. Tai kaip tik tos savybės, kurių vis dažniau pasigendu visuomenėje.
