Iki kovo 8 d. Kauno fotografijos galerijoje veikia paroda „[M] MIESTO FOTOGRAFAS Romas Linionis“.
Tai vieno fotografo gyvenimo darbo nedidelis fragmentas apie miestą M – Marę, Majamį, Marijampolę. Fragmentas, kuris ištrūksta iš dokumentinės fotografijos ribų, bet jų visiškai nepalieka.
Tai ne miesto portretas klasikine prasme. Greičiau – lėtas, nuoseklus, vietinis žvilgsnis, formavęsis per kelis dešimtmečius, visų pirma per buvimą. Linionis fotografuoja Marijampolę taip, kaip retas fotografas – fiksuodamas savo miesto kismą, laikyseną, bet ne jo paviršių.
Marijampolė jo kadruose nėra reprezentacinė, bet ir ne marginali. Ji neturi nostalgijos patinos. Tai miestas, kintantis, kartais prieštaringas, dažnai likęs už nacionalinės vaizduotės lauko. Linionis nefiksuoja „momentų“, jis leidžia laikui nusėsti į formą. Jo Marijampolė – tai archyvas be aiškios chronologijos, kur istorija gyvena kasdienybėje: praeiviuose, laikysenose, konstrukcijose, šventėse, o galbūt labiausiai – tuščiose pauzėse tarp jų.
Linionis ne tiek stebi, kiek įsistebi. Jo laikas nenuoseklus, bet sluoksniuotas: sovietinė infrastruktūra čia – ne kaip praeitis, o kaip fonas, pereinamojo laikotarpio chaosas – kaip forma, nepriklausomybės pažadai – kaip nejaukus miesto tyvuliavimas. Visas miestas – kaip architektūrinė inversija: be centro, be ašies, bet su nuolatine gyvenimo tėkme. Fotografijos ne dokumentuoja, o analizuoja: kaip miesto kūnas keičiasi, kaip skuba arba vėluoja pokyčiai.
Pagrindinės vietos – „Gulbė“, kino teatras „Sūduva“, autobusų stotis, niekad nesibaigianti V. Kudirkos gatvė – fotografijose veikia kaip pasikartojantis maršrutas, jungiantis kismą ir pastovumą, praeitį su tolimesne praeitimi, rečiau – su dabartimi. Fiksuojamos vietos tampa struktūriniais punktais, kuriuose susikerta laikas, erdvė ir geras vietos žinojimas. Marijampolė Linionio kadruose nėra nei „buvusi“, nei „tapusi“ – ji nuolat yra, vis dar formuojasi, keičiasi, vis dar ginčijasi pati su savimi. Linionio Miestas nenaudojamas nei kaip metafora, nei kaip įrodymas. Jis tiesiog yra.
Romo Linionio Marijampolė taip pat nėra miestas, siekiantis sostinės statuso. Ji jo niekada nesiekė – gal todėl jį ir turi. Marijampolė yra Sūduvos sostinė. Jei Lietuva būtų keturių „tautų“ respublika, viena jų būtų Sūduva, ir šios „tautos“ sostinė būtų akivaizdi. Tai sostinė be reprezentacinės architektūros ir didmiesčio ambicijų, tačiau turinti tai, kas sostinei svarbiausia: savarankišką laiką, savą mastelį ir aiškią atmintį.Romas Linionis gimė 1950 m. Marijampolėje, kur gyvena ir kuria iki šiol. Inžinieriumi–konstruktoriumi dirbęs septintajame dešimtmetyje, nuo 1974 m. vadovavo „Sūduvos“ fotoklubui, vėliau – Marijampolės fotografijos galerijai. Nuo 1999 m. daugiau nei du dešimtmečius dirbo Marijampolės kraštotyros muziejuje. Nuo 1979 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Linionio fotografinė praktika vystėsi ne per institucinius kanalus, o per tylų buvimą, nuoseklią stebėseną ir vizualinį atsidavimą vietai. Miestui M.
Parodą remia Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba. Kauno fotografijos galerijos mecenatas – AON.
