„Esminė tikrojo Kazio Pakšto, kaip ir mano filmo veikėjo, problema yra Kasandros problema: jie prognozuoja ir perspėja teisingai, tačiau jais niekas netiki, o jei ir tiki, nenori imtis jokių veiksmų, kurių neatidėliotinu būtinumu nuolatos tikino Pakštas“, – 2016 m. rudenį mūsų žurnalui pasakojo Karolis Kaupinis, tuomet dar tik ruošęsis filmuoti kūrinį, galiausiai pavadintą „Nova Lituania“.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. sausio numeryje „Tinklai“)
Šį sausį kino teatrus pasieks antrasis jo ilgametražis „Badautojų namelis“, kuriame vaidina Ineta Stasiulytė, Arvydas Dapšys, Paulius Pinigis, Algirdas Dainavičius, Albinas Kėleris, Eglė Mikulionytė. Nors dalis absurdo komedijos (ir romantikos čia nemažai) scenų filmuota Kaune, Vilijampolėje, veiksmas vyksta Vilniuje – 1991 m. sausį rusai užima Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, šimtai žmonių lieka atkirsti nuo darbo vietų, ir tik viena televizijos diktorė nutaria kažką dėl to daryti. Kas kartu? Dėl ko?
Istorija – beveik tikra. O filmas, kaip ir „Nova Lituania“, vėl bauginamai arti tiesos, ir daug arčiau, nei atrodė Karoliui baigus rašyti scenarijų, – interviu metu juokaujame, kad norint būtų galima pritempti iki sąmokslo teorijos, kad visa tai, kas vyksta realybėje, yra seniai surežisuota kokių nors reptiloidų.
Karoli, ką veikei „tarp dviejų filmų“, kitaip sakant, ką režisieriai veikia, kai nefilmuoja?
Dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Penkerius metus režisavau Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriaus ekspoziciją, daug savęs tam atidaviau – nuo koncepcijos sukūrimo iki tekstų rašymo. Tada rašiau pjesę, kūriau audiopasakojimus. Aišku, ilgai rašiau ir patį „Badautojų namelį“.
Valentinas Masalskis yra man pasakęs, kad geram menininkui reikia ne tik konstatuoti dabartį, bet kažkaip apibendrinti ir prognozuoti ateitį.
Pirmiausia filmo scenarijus buvo apie užimtą televiziją ir ten įkurtą propagandinį kanalą, bet kai prasidėjo Ukrainos puolimas, nebesinorėjo tame labiau mirkti. Supratau, kad labiau norisi kurti filmą apie žmones, kurie buvo geriečių pusėje. Taip pradėjau „Badautojų namelį“. Pats dirbau televizijoje, tikroji bado streiko istorija man labai gerai žinoma, buvau išsianalizavęs smulkmenas, pažinojau dalį badavusių žmonių. Tada… tada man gimė vaikai, tai irgi turėjo įtakos scenarijui, vienam jo veikėjų, – bandai kurti, bet buitis tave nori įtraukti.
Kalbamės likus porai dienų iki protesto dėl LRT ateities (interviu įrašas vyko 2025 m. gruodžio pradžioje, – red. past.). Tu pats esi Kultūros asamblėjos, išvedusios visos Lietuvos kultūros bendruomenę į spalio 5-osios streiką ir po jo nuvilnijusius įvykius, veidas. Tavo filmas… sutik, tokių sutapimų nesurežisuosi. Kaip jautiesi, kaip bendrauji su savo jau prieš kurį laiką baigtu filmu? Ar galvoji „o, aš galiu užrašyti ateitį“? Ar jautei, kad jame daugiau prasmių, negu įrašei į scenarijų?
Valentinas Masalskis yra man pasakęs, kad geram menininkui reikia ne tik konstatuoti dabartį, bet kažkaip apibendrinti ir prognozuoti ateitį. Bet negali to padaryti tiesiog pagalvojęs: aš čia dabar nuspėsiu… Reikia gerai įsiklausyti į tai, kas vyksta aplinkui, ir kurti meną ne apie save.
„Nova Lituania“ kūriau iš tos nerimo būsenos, į kurią kaip žurnalistas panirau po Krymo aneksijos. Bet visuomenėje grėsmių nesijautė. Pasakyti, kad Lietuvos valstybė galėtų imti ir žlugti, buvo tolygu fantastikai. O dabar, pavyzdžiui, prieš porą savaičių kino mokykloje jį rodė, buvau nuėjęs į aptarimą – matau, žmonės sėdi nustėrę, nes mato, kad čia tikrai „taip“. Bet tas filmas juk sukurtas 2019 metais. Gali sakyti – per anksti, bet, kita vertus, darai ir galvoji – ateis jam laikas.
O „Badautojų namelį“ matau kaip metaforą to, kame Lietuva yra. Prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, pirmomis savaitėmis buvo daug sujudimo, įsitraukimo, bet tada visi pradėjo vargti ir suprato, kad čia niekas greitai neišsispręs… Pamaniau, kad tas badautojų namelis, iki dabar stovintis S. Konarskio gatvėje, yra lyg parabolė. Ukraina – ta mūsų televizija, užimta, niokojama. Kitoje gatvės pusėje – daugiabutis, kurio gyventojams vienodai, kas vyksta. Vakarų Europa. Maždaug, žinome, stebime, bet ką jau padarysi, ne mūsų reikalas. O mes – Baltijos šalys – tam laikinam namely susiglaudę badaujam. Darom veiksmą, nors nesam galingi. Ar veiksmas sukels fundamentalų pokytį? Niekada to nežinai, bet gali tikėti, viltis.
Paradoksas tas, kad tu desperatiškai ieškai to bendrumo, nori užpildyti vidinį trūkumą, bet šiame pasaulyje tai neįmanoma.
Pastaruosius kelis mėnesius galvodamas apie filmą suprantu, kad kažkiek kodo į scenarijų įrašiau – kaip ir sakai, pats ėmiausi veiksmo. Aišku, pasirašyti filmą ir tada jame gyventi nėra labai malonu. Dabar rašau trečią ir, na, nebenoriu jo daryti (juokiasi).
Man buvo netikėtumas, kad „Badautojų namelis“ – ne apie susivienijusią masę, o apie individus. Kai filmo veikėjai trise pradeda protestuoti, tai atrodo net komiškai. Bet juk visi protestai prasideda nuo to, kad į aktyvistus žiūrima nerimtai. O minioje kiekvienas esame paskendę savo vienatvėje. Ar sąmoningai stengeisi dekonstruoti tą mitinį vienybės jausmą?
Pirmiausia kalbėjausi su realiais bado akcijos dalyviais – jų nuo akcijos pradžios iki rugpjūčio pučo pasikeitė gal pora šimtų. Iš pradžių visi deklaravo patriotinius motyvus – Lietuva, laisvė. Bet pradėjęs gilintis supranti, kad po tuo slypėjo asmeninės nuoskaudos, neišpildyti lūkesčiai. Tai okupacijos padariniai: sunaikintos šeimos, neįgyvendintos svajonės. Visa tai yra ir mano giminės istorijoje. Pavyzdžiui, mano dėdė kaime buvo puikus siuvėjas. Jei ne okupacija, gal nebūtų sėdėjęs troboje su „Singeriu“, gal būtų tapęs dizaineriu. Bet būdamas švelnus žmogus, išsikėlęs į miestą ir pabandęs dirbti gamykloje modeliuotoju, jis tiesiog prasigėrė. Neatlaikė tos baisios sovietinės realybės. Okupacijos trauma kiekviename kaupėsi skirtingai, o Sąjūdžio metu tie pūliniai pratrūko.
Apskritai konstruojant personažus man labai svarbus buvo Salvatoreʼs Quasimodo trijų eilučių eilėraštis: „Žmogus stovi vienas ant žemės širdies / apšviestas spindulio saulės / ir staiga vakarėja“. Žmonės gal ir yra minioje, bet tas jausmas, kai esi kolektyvinio darinio dalis, tik blyksteli. Visą kitą laiką tu esi vienas. Paradoksas tas, kad tu desperatiškai ieškai to bendrumo, nori užpildyti vidinį trūkumą, bet šiame pasaulyje tai neįmanoma. O tokie periodai kaip okupacija šį žmogaus vienišumą ir stoką tiesiog velniškai išryškina.
Neseniai aplankiau parodą apie Balio Sruogos „Dievų mišką“, veikiančią Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Išeinant reikėjo užrašyti žodį – kas būtina išgyvenimui. Parašiau „humoras“, sekdama paties Sruogos logika. Bet tavo filmą pažiūrėjusi sakyčiau, kad ir „svajonė“. Ypač prie protestuotojų nusprendusio prisijungti vietos gyventojo Sigito personažui, kuris kalbasi su tėvais apie šių projekcijas jo ateičiai ir savo paties lūkesčius. Rodosi, svajojimas, kad ir naivus, būtinas tiek mąstant apie savo gyvenimą, tiek apie valstybę.
Aš gal pakeisčiau tą žodį „svajonė“ į „viltį“. Nuoroda į „Dievų mišką“ gera, spėju, kad Sruoga lageryje turėjo dar ir vilties. Kai jos turi, ieškai įrankių, kaip išgyventi tą brutalią realybę. Bet kai Sruoga grįžta į Lietuvą ir supranta, kad čia nieko nebus… Juk kaimynai girdėdavo, kaip jis naktimis kaukdavo.Tuo metu jau nebebūtų parašęs su tuo humoru, nes tai buvo įrankis tol, kol turėjo viltį.
Viltį suprantu kaip gebėjimą išlaikyti tikėjimą, nebūtinai reiškiantį, kad šiame pasaulyje viskas bus gerai. Ji tokia labiau metafizinė. Sigio svajonės gal paprastesnės, bet tas „viltingumas“ yra fundamentalus. Kai žmonės sako, kaip filme direktorius Mykolas: „Gražu svajot, bet yra realybė“, jie iš principo bando pasakyti: aš vilties neturiu, prarasi ją ir tu. Ir kai atsakai „ne, kablelis, įmanoma“, tai juos smarkiai sutrikdo.
Visgi turi tą vilties raumenį treniruoti. Šitas momentas labai svarbus Lietuvos sąmonei. Po partizaninio pasipriešinimo sunaikinimo daug kur Lietuvoje vis dėlto triumfavo blogis. Bet visada atsiranda, kas tą viltį saugo toliau. Saugo po vieną ir perduoda. Tai lyg pavieniai laužai. 1956-ųjų protestas Kaune per Vėlines – jau kita karta. Jų tėvai sužlugdyti, bet vaikai perėmė ugnį. Juos vėl sudaužo. Tada 1972-ieji… Vis atrodo, kad viltis persiduoda kaip olimpinis deglas. Jį neša nedaugelis, ne minia, o tik po kelis žmones.
Filme yra personažas, kuris jau seniai sėdi prie to laužo. Jis lyg su priekaištu žiūri į Daivą, direktorių, Sigį: „Kur jūs buvote, kai reikėjo?“ Ir dabar važinėdamas su Kultūros asamblėja dažnai girdžiu tą patį: „Aš visą laiką šitą dariau, kur jūs buvot?“ Ką į tai atsakyti? Atsiprašau, mūsų nebuvo. Ačiū, kad darėt. Dabar jūs galit pailsėt arba būti su mumis.
Filme aptikau nemažai kultūrinių nuorodų, kurios dabartinei kartai ar užsienio žiūrovui nieko nereiškia. „Labanakt, vaikučiai“, ką tik Nacionaline premija apdovanoto Albino Kėlerio skaitomos Jono Strielkūno eilės, „Vidurnakčio lyrika“… Ar tai tavo kūrybinė duoklė laikui, praleistam su LRT?
Kaip yra sakęs Istvánas Szabó, daugelis filmų apie praeitį iš tiesų yra apie tavo vaikystę. Tai čia irgi yra filmas apie mano vaikystę. Mano tėvai – literatūros mokytojai, poezija mums visada buvo svarbi. Lentynos namuose nukrautos, tos pavardės visą laiką horizonte. Todėl per daug nesuku sau galvos – kažkas iš mano ar tėvų kartos tikrai atpažins.
Kiekvienas žiūrovas pasiims tiek, kiek nori ar gali. Aišku, filmas turi tam tikrą amžiaus ir geografinę ribą – matau, kad Berlyno sienos jis kol kas nelabai pervažiavo, pasaulinė premjera vyko Varšuvoje. Bet aš vadovaujuosi Michaelio Hanekeʼs mintimi, kad turi daryti filmą apie savo kaimą ir tada prabilsi pasauliui. Jis savo studentams sako: nedarykite filmų apie Afganistaną, nes nieko apie jį nežinote. Darykite apie tai, ką išgyvenote. Man pačiam patinka žiūrėti Rytų Europos filmus, pavyzdžiui, rumunų, kurie nesigėdija nei savo miestelių pavadinimų, nei kasdienybės detalių. Cristi Puiu „Sieranevadoje“ tris valandas varo, ir nors aš viso konteksto nežinau, matau, kad tai tikras gyvenimas. O jei pradėsi tas detales „muilinti“, bijodamas, kad užsieniečiai nesupras… Na, tai jų problema, kad nežino.
„Badautojų namelio“ muzika – šviesus, holivudinis džiazas – maloniai kontrastuoja su pilka realybe.
Man atrodo, muzika privalo duoti kontrastą, pasakyti kažką, ko dar kitomis priemonėmis nepasakei. Šviesiu laiku gal reikėtų dark techno, bet niūriu – tinka kažkas klišinio apie meilę. Jei sėdi miegamajam rajone ir dar klausai „Butyrkos“ – tai jau gulagas, jokios vilties. Svajinga holivudinė muzika giliam nerimui suteikia dugną, ji – vilties dalis. Filme skamba Charlie Parkeris, bet negalėjome jo viso įpirkti, tad kompozitorius Arnas Mikalkėnas ir geras jo bičiulis, Niujorke gyvenantis džiazo muzikantas Matīss Čudars pasistengė, kad Latvijos radijo bigbendas atliktų garso takelį su Parkeriui būdingu laisvumu.
Dar man įstrigo scena, kurioje Sigito tėvas, kilus įtampai, susikrauna daiktus ir išvažiuoja į sodą. Tai toks atpažįstamas lietuviškas eskapizmas. Sovietmečiu tai buvo galimybė laisviau būti, kurti ir prasimaitinti, o kas tau šiandien yra tas „važiavimas į sodą“? Ar tau to reikia kaip kūrėjui, piliečiui, visuomenininkui?
Tai yra vidinė sala, į kurią turi pasitraukti, kad išliktum sveiko proto. Skirtumas tik tas, kad ilgą laiką daugelis mūsų buvo nuolat išvažiavę į tą sodą. Vos tik pajunti, kad visuomenėje kažkas negerai – mauni į sodą. Gerai, kad turim kur nuvažiuoti, bet nereikia tiktai ten tūnoti. Kai visi soduose, o miestas tuščias, jame pradeda siautėti pasiutę šunys. Tuomet imi skųstis, kad laiptinė netvarkinga, keliai duobėti, bet pats juk buvai sode.
Dabar, aišku, žmonės traukiasi į kitokius sodus: kas į knygas, kas į hedonizmą. Man sodas yra geras tekstas. Jei per dieną nepaskaitau ko nors atitrūkusio nuo realybės, būna sunku. Dabar ant stalo guli leidyklos „Hubris“ išleistas Krzysztofo Czyżewskio „Mažasis pasaulio centras“. Besidaužant su realybe, su visais politiniais absurdais paskaityti tokį tekstą yra būtina.
O pabaigai – apie tavo mylimą Kauną. Filmo atstovas spaudai siūlė tave kalbinti, nes dalis scenų filmuotos Vilijampolėje. Žinoma, man to nepakako, svarbu buvo pirmiau susipažinti su kūriniu, bet iš šio pasiūlymo gimė klausimas. Kaunas ir vėl vaidina Vilnių – kaip ir sostinę užėmus lenkams, kaip ir televiziją užėmus rusams. Ar taip bus visada, ar miestas turi ir didesnių tikslų?
Pradėkim nuo filmo. Kaunas vaidina Vilnių todėl, kad Vilnius nebegali suvaidinti savęs. Reikėjo nufilmuoti 1991-ųjų televiziją, o dabartinis S. Konarskio gatvės pastatas taip nebeatrodo: jis apaugęs „kregždžių lizdais“, renovacijomis, mažais pakeitimais. Mums reikėjo specifinės geografijos: televizija, gatvė, o kitoje pusėje – nerenovuotas daugiabutis. Vilniuje tokios kombinacijos nebeliko.
Kaune tą radome prie buvusio Lietuvos tekstilės instituto Vilijampolėje. Tas daugiabutis Demokratų gatvėje yra būtent toks, kokio reikėjo, o institutas atrodo taip, kaip 1991-aisiais atrodė televizija. Režisierė Saulė Bliuvaitė, užaugusi Vilijampolėje, man sakė, kad šitas pastatas buvo jos vaikystės košmarų simbolis – didelis, baugus, pusiau apleistas… Mums pavyko – dalis televizijos darbuotojų net nesuprato, kad tai ne Vilnius.
Buvo net toks metamomentas: neseniai dalyvavau Šaulių sąjungos pratybose, kur treniravomės ginti tą pačią televiziją. Mus su filmo operatoriumi Simonu Glinskiu pastatė į tą patį konkretų postą, kurį mes pagal nuotrauką buvome atkūrę Kaune. Stovime ten patys – aš, operatorius, dailininkas – ir vėl esame tame pačiame filme, tik jau realybėje.
O kalbant bendriau… Manau, kad Kauno ir Vilniaus santykis keičiasi. Geografijos nepakeisi – Kauno šerdis suplanuota ant ašies į Vilnių, o Vilnius suręstas ant ašies į Kauną. Mes esame sujungti. Bet man atrodo, kad Kaunui pagaliau pavyksta nebeformuoti savo tapatybės per Vilnių. Ir kuo mažiau Kaunas tai daro, tuo labiau Vilnius ima pavydėti Kaunui. Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu: „O kodėl Kaune yra tas, o pas mus negali būti?“ Kai atsiranda šitas momentas, gimsta tikroji svajonių dipolio idėja. Ne vienas maitina kitą, o abu vienas kitą.
