Sausio 21–27 dienomis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio kino salėse bei namų kino ekranuose vyks 19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis. Repertuare – daugiau nei šimtas ryškiausių ir pasaulinį pripažinimą pelniusių trumpųjų filmų iš viso pasaulio, patogiai pagal temas ir žanrus suskirstytų į dvidešimt dvi programas. Į pagalbą renkantis ką žiūrėti atskuba festivalio konkursinių programų sudarytojai ir dalinasi savo asmeninėmis rekomendacijomis.
Filmus konkursinėms programoms atrinko kino kuratorė ir kinotyrininkė Mantė Valiūnaitė, režisierius, scenaristas ir edukatorius Andrius Blaževičius bei kino kritikė, žurnalistė Ieva Šukytė. Jie dalinasi savo įžvalgomis ir rekomenduoja savo asmeninius favoritus.
Kino kuratorė ir kinotyrininkė Mantė Valiūnaitė:
„Jų akys“, rež. Nicolas Gourault, Prancūzija (tarptautinė konkursinė programa „Apokalipsės belaukiant“)
Kas slypi už nuolatinės technologijų pažangos įgyvendinimo? Kas tie nematomi dirbtinio intelekto valdomų automobilių mokytojai ir mokytojos? Šiame filme išgirsite jų balsus, pamatysite kur jie atlieka jiems priskirtas užduotis, išgirsite ir taktikas, kurias jie pasitelkia bent truputį adekvatesniam atlygiui gauti. Tai tamsus, bet labai svarbus dokumentinis filmas, praturtinantis programą aktualia ir mažai analizuota tema.
„Šeimyninis sekmadienis“, rež. Gerardo Del Razo, Meksika (tarptautinė konkursinė programa „Maišto anatomija”)
Kaip meistriškai vienu kadru galima papasakoti istoriją sunkiai telpančią į ilgiausią pastraipą! Esu tikra, kad režisierius Gerardo Del Razo – naujas ryškus balsas Meksikos kine, kurio naujų filmų pati su nekantrumu lauksiu. Filme telpa ir giliai įsišaknijusios Meksikos problemos, ir kaimynystės grožis, ir maišto šviesiosios bei tamsiosios pusės.
„Daiktai šiaip sau nekrenta iš dangaus“, rež. Maria Estela Paiso, Filipinai (tarptautinė konkursinė programa „Vaiduokliai tarp mūsų“)
Labai šviežias, netikėtas, energingas filmas iš Filipinų. Nors šiai metais netikėtai daug buvo gerų vaidybinių filmų iš šios šalies, šis vos dešimt minučių trunkantis dokumentinį ir animacinį kiną jungiantis filmas išsiskyrė savo drąsa ir novatorišku būdu papasakoti politiškai svarbią, bet kartu ir labai asmenišką istoriją.
„Eliziejus be krantų“, rež. Arlette Quynh-Anh Tran, Vietnamas, Pietų Korėja (tarptautinė konkursinė programa „Paslapčių salos“)
Vienas didžiausių atradimų iš Oberhauzeno kino festivalio. Šis ypatingas menininkės ir režisierės iš Vietnamo animacinis filmas, pasižymintis labai ryškia vaizduote ir keistai įtraukiančiu pasauliu, vis grįždavo ir grįždavo į mintis. Rekomenduoju ne tik dėl vaizdinės filmo raiškos, bet ir išskirtinio garso takelio.
„Prisiminimai juda kaip tolimos salos“, rež. Saarlotta Virri, Suomija (tarptautinė konkursinė programa „Paslapčių salos“)
Dar vienas atradimas iš Oberhauzeno kino festivalio! Šis suomiškas dokumentinis filmas turi visas savybes gero mistinio detektyvo – pelkės, neaiškiai judančios salos, laukuose atrastas objektas, gyventojų liudijimai ir mokslininkų tyrimai. Režisierė Saarlotta Virri viską supina į mąslų ir kartu paslaptingą filmą, kuris dar ir džiugina akis vizualiais sprendimais.
Kino kritikė, žurnalistė Ieva Šukytė:
„Casa Chica“, rež. Lau Charles, Meksika (tarptautinė konkursinė programa „Negaliu be tavęs“)
Meksikos visuomenėje paplitusi praktika „casa chica“, kai vyrai sukuria paralelinę šeimą ir gyvena dvigubą gyvenimą. Šis filmas – režisierės Lau Charles asmeninė istorija. Per pandemiją ji nusprendė atkurti savo šeimos skaudžius prisiminimus apie tėvo antrąją šeimą. Filme tėvas savo dukrą ir sūnų vežasi supažindinti su jų kita seserimi. Staigi realizacija apie tėvo antrą šeimą, vaikus priverčia pamatyti kitokį pasaulį. Režisierė sumaniai kuria istoriją iš vaikų perspektyvos, įvykius paraleliai pasakodama tai per brolio, tai per jaunesniosios sesers žvilgsnį. Tai skaudi asmeninė istorija, su kuria galės susitapatinti nemažai žiūrovų.
„(Nebe)savo odoje“, rež. Mireia Vilapuig, Ispanija (tarptautinė konkursinė programa „Kūno kalba“)
Šios režisierės asmeniniai prisiminimai bus atpažįstami ne vienam, ypatingai jaunai merginai ar moteriai. Koks apima jausmas, kai pradedi pastebėti aplinkinių žvilgsnį? Kai tavo besikeičiantis kūnas sulaukia nenorimo dėmesio? Tai filmas, leidžiantis suprasti, kaip anksti prasideda seksualinis smurtas ir priekabiavimas, nors iš pradžių gali būti net nelengva jį atpažinti. Šie prisiminimai, nekaltai pateikti per paauglės kamerą, šokiruoja ir priverčia susimąstyti, kiek daug mes nepastebime arba nežinome.
„Hiena“, rež. Altay Ulan Yang, JAV, Kinija (tarptautinė konkursinė programa „Paslapčių salos“)
Taip jau sutapo, kad tarp mano šių metų festivalio filmų rekomendacijų vyrauja asmeninėmis istorijomis ir išgyvenimais paremti filmai. „Hiena“ taip pat paremta mongolų-kinų kilmės režisieriaus Altay Ulan Yang jaunystės patirtimi menų mokykloje. Šis filmas – Lokarno kino festivalio nugalėtojas, nukeliantis į karštligišką košmarą, kuriame mokykloje uždaryti studentai pavirsta į smurto ištroškusius laukinius gyvūnus. Itin kinematografiškame kūrinyje nagrinėjama, kaip atsiranda kolektyvinis smurtas, kas patraukia net visiškai nekaltus žmones tapti gaujos, smurto dalimi. Manau, kad tai itin aktualus filmas.
Kino režisierius, scenaristas ir edukatorius Andrius Blaževičius:
„Saulei tekant“, rež. Stefan Ivančič, Kroatija, Ispanija, Serbija, Slovėnija (tarptautinė konkursinė programa „Apokalipsės belaukiant“)
Puikiai suvaidintas, ir mano įsitikinimu, svarbus filmas. Subtili nepretenzinga režisūra leidžia susitelkti į pagrindinio herojaus kasdieninę kovą už išgyvenimą. Tai filmas apie taip vadinamą „mažą žmogų“. Pasauliui vis labiau besiskaldant, priminimas apie socialiai pažeidžiamų ir atstumtų žmonių gyvenimą, tampa kaip niekada aktualus. Programoje jis išsiskiria ypatingu jautrumu ir empatija.
„laimė“, rež. Fırat Yücel, Nyderlandai, Turkija (tarptautinė konkursinė programa „Maišto anatomija“)
Vienas mano asmeninių festivalio favoritų ir tuo pačiu vienas „baisiausių“ repertuaro filmų. Visą filmą matome iš vieno herojaus perspektyvos, o tiksliau – matome jo telefono ekraną. Režisierius sugebėjo puikiai perteikti beviltiškumo jausmą ir depresyvią būseną, kurią patiria herojus (tuo pačiu – dažnas žmogus), socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose stebėdamas griūvantį pasaulį. Filmas kelia svarbius klausimus apie asmeninę atsakomybę ir socialinių tinklų poveikį asmeniniam gyvenimui. Savo forma – tai vienas originaliausių šios programos filmų.
„Liūto uola“, rež. Prisca Bouchet, Nick Mayow, Naujoji Zelandija (tarptautinė konkursinė programa „Negaliu be tavęs“)
Tai yra psichologinis trileris. Ir tuo viskas pasakyta. O jei rimtai, ryškių žanrinio kino elementų turintys filmai nėra dažnas dalykas autoriniame trumpo metro kine. Todėl pamatyti puikiai įtampą išlaikantį, puikiai suvaidintą filmą, man asmeniškai, yra labai malonu ir džiugu. Filme keliami svarbūs moraliniai klausimai, tikiu, nepaliks abejingų žiūrovų. Šioje programoje filmas įneša kitokios perspektyvos žmonių tarpusavio santykių temoje.
19-ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio repertuare – aktualiausias temas paliečiantis naujausias trumpametražis kinas, tad savo favoritus atras kiekvienas, o tikrą kino šventės jausmą kurs pokalbiai su filmų kūrėjais ir renginiai.
19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis 2026 m. sausio 21–27 d. vyks:
VILNIUJE: kino teatre „Pasaka“, kino centre „Skalvija“, MO muziejuje, Forum Cinemas Vingis, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje;
KAUNE: Kauno kino centre „Romuva“;
KLAIPĖDOJE: kino teatre „Arlekinas“;
ŠIAULIUOSE: Fotografijos muziejuje;
PANEVĖŽYJE: „Stasys Museum“.
Visoje Lietuvoje: namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“ ir LRT Epika.
Informacija, bilietai ir pilna festivalio programa: www.filmshorts.lt
Festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Festivalį iš dalies finansuoja: Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES „Kūrybiška Europa“ MEDIA programa. Instituciniai partneriai: Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Goethe’s Institutas Lietuvoje, Švedijos-Lietuvos bendradarbiavimo fondas, asociacija LATGA, „Kūrybiška Europa MEDIA“ biuras Lietuvoje, Prancūzų institutas Lietuvoje. Partneris – LRT Epika.
