Kiekvieno kino meistro Paolo Sorrentino filmo kaskart nekantriai laukiantys žiūrovai šią savaitę turėtų suklusti – jau penktadienį į šalies kino teatrus atkeliauja jo naujausias kūrinys „Malonė“. Filmus „Didis grožis“, „Jaunystė“, „Meilės pasekmės“ ir daugybę kitų sukūręs režisierius šįkart savo pagrindinį personažą – Italijos prezidentą – įspraudžia tarp pareigos valstybei ir jo sąžinės.
„Sorrentino yra sukūręs ne vieną šedevrą, bet šis jo filmas – vienas geriausių“, „Toni Servillo – tiesiog puikus“, „Tokiam Paolo Sorrentino jūs neatsispirsite“, „Stilingas ir giliai paslaptingas“ – apie naujausią kino meistro moralinę dramą „Malonė“ rašė leidiniai „Deadline“, „The Hollywood Reporter“, „The Times“ ir „The Guardian“.
Atidaręs prestižinį Venecijos kino festivalį, filmas „Malonė“ buvo iškart įvertintas – prezidentą Mariano De Santis įkūnijęs Toni Servillo pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą. O kol „Oskarų“ laukiantys kino kritikai jam jau matuoja naują nominaciją, visai netrukus, šią savaitę, paaiškės europietiškųjų „Oskarų“ – Europos kino akademijos apdovanojimų – nugalėtojai. Šiuose apdovanojimuose filmas „Malonė“ buvo nominuotas geriausio aktoriaus ir geriausio scenarijaus prizams.
Vyriškąja P. Sorrentino mūza vadinamas T. Servillo vaidino septyniuose iš dešimties šio režisieriaus vaidybinių filmų, jis sužibėjo ir „Oskarą“ pelniusiame „Didžiame grožyje“. Kalbėdamas apie savo naujausią vaidmenį „Malonėje“, R. Servillo sako pastebintis, kaip pagrindinis filmo personažas pavergia širdis.
„Šis politikas kelia simpatijas. Jis mums patinka, nes, priešingai nei televizijoje matomi arba laikraščiuose aprašomi politikai, jis atsisako lipti į sceną. Jis nesirengia iš savęs daryti spektaklio. Jis nevaidina. Jis turi tą ryžtą ir tą trapumą, kurie kyla iš jo pasiaukojimo ir tarnystės jausmo“, – viename interviu sakė prezidentą įkūnijęs aktorius.
Filme „Malonė“ Italijos prezidentas Mariano De Santis žvelgia į lemtingą savo kadencijos momentą. Jo laukia du sprendimai: pasirašyti eutanazijos įteisinimo įstatymą ir nuspręsti, ar suteikti malonę dviems dėl žmogžudystės nuteistiems kaliniams. Slegiamas šių dilemų, Mariano sugrįžta į prisiminimus apie velionę žmoną ir prieš keturis dešimtmečius įvykusį incidentą, jam ramybės neduodantį iki šiol.
Susikompromitavusius ir moralines vertybes pametusius politinius veikėjus iki šiol savo filmuose vaizdavęs P. Sorrentino sako šįkart norėjęs parodyti, koks iš tiesų turėtų būti politikas: „Visi mes turime savo charakterio trūkumų. Tačiau mūsų, paprastų mirtingųjų, atveju, jie turi įtakos nebent mūsų vaikams, žmonoms, draugams. O štai valdžioje esančių žmonių charakterių trūkumus mes dažnai nuvertiname. Mane tai visad domino.“
„Kasdien naujienose skaitome apie politikų sprendimus, kylančius iš jų impulsyvumo, noro pademonstruoti jėgą ar iš keistų, iškreiptų idėjų apie ekonomikos veikimą. Vietoje to norėjau pavaizduoti, koks politikas turėtų būti“, – sako P. Sorrentino.
Tad savo naujausiame kūrinyje P. Sorrentino ir vėl atsigręžia į jo gerbėjams puikiai pažįstamas temas: moralę, galią ir žmogaus vidines kovas. O kad ir kokios temos imtųsi šis kino meistras, jis tai visad padaro stilingai ir įspūdingai – „Malonė“ kino kritikų ir žiūrovų taip pat liaupsinama už elegantiškus kadrus, hipnotizuojantį kameros judesį ir originalų, su niekuo nesupainiojamą garso takelį. Filmą „Malonė“ palaiko „GO3“.
