90 procentų miręs. Ką tai reiškia, nesupras tas, kuris tokios būsenos nepatyrė. Artėjant 35-osioms Sausio įvykių metinėms, žurnale atrodė prasminga pasikalbėti ne su tokiomis progomis vis iš naujo save ir istorines tiesas išrandančiais politikais, bet su, paprastai tariant, eiliniu žmogumi, kurio pasakojimas ir patirtis, žinoma, visai ne eiliniai.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. sausio numeryje „Tinklai“)
Gintaras Sabaliauskas, trečios kartos kaunietis, gerai pažįstamas tiek jau žilstelėjusiai bohemos kartai, tiek šiuolaikiniams naktinėtojams – su juo gali aptarti ir kelių dešimtmečių senumo įvykius, ir ką tik praūžusį vakarėlį klube „Auditorija“. „Gyventi gyvenimą reikia. Carpe diem – gaudyk dieną, gyvenk ir džiaukis čia ir dabar, ir būk atsakingas, toks mano gyvenimo būdas.“
Paprašytas papasakoti apie savo šeimą, Gintaras juokiasi, kad močiutė iš mamos pusės, anūkų ir proanūkių maldaujama prisiminti, kaip ten buvo per karą, imdavo dėstyti apie… Pirmąjį pasaulinį, kai virš Kauno skraidė cepelinas, į jį šaudė kaizerio kareiviai, o kulipkos krito ant turgaus grindinio (ten dabar Steigiamojo Seimo aikštė, kurią norima užstatyti). Ši kaunietė gyveno net 110 metų, o vaikystėje lankė vieną iš dviejų lietuviškų pradinių mokyklų daugiakultūriame carinei Rusijai dar priklausiusiame mieste.
Mūsų pašnekovo senelis iš tėvo pusės – irgi kaunietis, bet Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į kaimą. „Aš pats jaučiau daug pagundų važiuoti į Vilnių ar kažkur kitur, bet likau ištikimas Kaunui“, – sako matematiką tuometiniame Kauno politechnikos institute baigęs, čia ir įsidarbinęs Gintaras. Tiesa, aspirantūroje (dab. doktorantūra) studijavęs Gintaras jau prasidėjus Sąjūdžiui suprato, kad gintis mokslinio laipsnio neverta.
Bandžiau užmigti, bet per televizorių pamačiau, kad prasideda TV bokšto puolimas, paaiškėjo, kad yra žuvusių.
Sąjūdžio laikais matematikas jau buvo suaugęs vyras, turėjo šeimą ir pažinčių, kurios leido būti labai arti lemiamų sprendimų. „Kauno ir Vilniaus Sąjūdžio tarybos buvo gana skirtingos. Vilniaus buvo reprezentacinė – žinomi meno, kultūros žmonės. Kauno – žymiai radikalesnė. Rolandas Paulauskas tais laikais atrodė vos ne dievas, jis buvo vienas tų, kurie šaukė: jokio suvereniteto, tik visiška nepriklausomybė. Kauniečiai susibūrė aukšto intelekto, eruditai ir dideli patriotai. Saudargo, Landsbergio rėmėjai sudarė didžiąją dalį Kauno tarybos – iš dalies ji ir lėmė, kad nepriklausomybė buvo paskelbta. O Vilniuj buvo visko – daug ir komunistų, kurie buvo patriotiškai nusiteikę, bet trukdė nepriklausomybės idėjai, nes manė, kad viskas žlugs“, – dėsto kaunietis.
Paklaustas apie tą Lietuvai lemtingą 1991-ųjų sausį pašnekovas prisimena savo bičiulį Saulių Rudžionį, kuris dirbo Vytauto Landsbergio asmens sargybiniu – ir buvo Sąjūdžio Kauno tarybos narys. Būtent jis pakvietė Gintarą drauge važiuoti ginti Aukščiausiosios Tarybos – tai buvo dar sausio 11-ąją.
„Penkiese atvažiavome, patekome į pastatą, turėjome jį ginti iš vidaus. Vienas mūsiškių turėjo šautuvą, keturi – nieko. Išsilupau iš grindų metalines radiatoriaus groteles. Kažkas Molotovo kokteilius ruošė, smėlio maišus nešė… Po pamainos, 12 dienos vakare, sėdome į mano „moskvičiuką“ ir grįžome į Kauną pailsėti. Bandžiau užmigti, bet per televizorių pamačiau, kad prasideda TV bokšto puolimas, paaiškėjo, kad yra žuvusių.“
Jei iš vakaro dar atrodė, kad Gorbačiovas paiso pasaulio nuomonės, kad nebus kraujo, staiga paaiškėjo, kad popieriai prasti. „Antrą ar trečią nakties šokom į mano automobilį ir vėl išvažiavom į Vilnių. Įėjus į Seimą pasakė: kas norit išeiti – išeikit, nes viskas bus užbarikaduota. Niekas mirties nebijojo, labai nedaug kas išėjo. Užbarikadavom praėjimus smėlio maišais, laukėm puolimo. Supratom, kad tikrai puls, susitarėm, kad pasiskambinsim visi saviškiams į namus. Seime buvo tokie kapeikiniai telefono automatai, prie jų išsirikiavo ilga vyrų eilė. Susitarėm kalbėti trumpai – minutę ar dvi, atsisveikinti su šeima. Jaučiausi 90 procentų miręs“, – prisimena Gintaras.
Prieš naktį kauniečių būrys paskirtas saugoti koridorių pastato apačioje: „Sugalvojom iš kabinetų išstumti spintas ir užstatyti langus. Vieną langą palikom atvirą: jeigu rusai puls, mes pirmą rusą nukneckinsim ir griebsim jo automatą. Dabar juokinga, tada nebuvo juokinga. Bet buvom pasiruošę, susiplanavę, kas kur atsistos… Ir visgi moralė politikoje, diplomatinės priemonės mus išgelbėjo. Amerikos ir viso pasaulio spaudimas buvo pakankamas, kad išliktume.“
Kas buvo Gintaro autoritetai, kas įkvėpė šaltą sausio naktį nelikti namuose su šeima, rizikuoti gyvybe? „Man, pavyzdžiui, Algirdas Saudargas buvo autoritetas – nors tuomet atrodė tik eilinis pilietis. Pas jį svečiuose galėdavai pabendrauti religinėmis, filosofinėmis temomis. Pats tuo metu dar nebuvau giliai tikintis, tik vėliau tapau praktikuojančiu kataliku, dirbau Katalikų televizijos studijoje. O jis buvo krikščionis demokratas. Vieną kartą, pamenu, sako: gal tu pas mane nebeateik, nes „Volga“ stovi kieme, mane seka. Tai buvo 1989-aisiais. Pats niekada nebuvau suimtas, rūsiuose nesėdėjau“, – istorijos pagražinti nesiekia Gintaras.
Paprašytas papasakoti, kokios buvo ne Sąjūdžio narių, bet paprastos visuomenės, kad ir Politechnikos instituto bendruomenės, nuotaikos artėjant Nepriklausomybės atkūrimui, kaunietis prisimena, kad laisvės ir teisingumo troškimas buvo visuotinis. „Tas labai stipriai vienijo. KPI irgi kūrėsi Sąjūdžio grupės – kiekvienam fakultete. Buvo prokomunistinių veikėjų, bet vienetai. Tiesa, KGB leido savo laikraštukus, kuriuose šaipydavosi iš Sąjūdžio veikėjų.“ Anot pašnekovo, tais laikais atrodė, kad sovietinio bloko žlugimas bus didžiulė demokratijos, laisvės, moralios politikos pergalė ir pasaulis toliau eis tik į gera. Bet… „Nuliūdino Brazausko išrinkimas prezidentu – galvojau: Dieve mano, negi tiek kvailų žmonių yra? Pasirodo, yra.“
„1989 metais man atrodė, kad Baltijos kelias – truputį perspaustas reikalas, toks pasirodymas, nes turinys juk kitur. Paskui, kai jau pats pradėjau dirbti su reklama, supratau, kad tai irgi yra labai svarbu. Dabar gerai matom propagandos ir reklamos poveikį žmonėms, kuris pasireiškia per rinkimus. O anuomet kažkaip atrodė, juk darom rimtus dalykus, kam čia afišuotis… Bet, aišku, dalyvavom dėl bendro laisvės reikalo“, – atvirai pasakoja Gintaras Sabaliauskas.
Šio straipsnio herojus, KPI jau susipažinęs su kompiuteriais, pasuko į komunikaciją – su scenografu Sergejumi Bocullo ir operatoriumi Laisviu Karveliu įkūrė vieną pirmųjų vaizdo reklamos kompanijų. Prisimena, kad viskas buvo beveik kaip Beigbederio romane „14,99 Eur“, ypač kai kuriant įvaizdinius klipus visiškai pasileisdavo plaukus. „O paskui prasidėjo pampersai, skalbimo priemonės, tai mečiau tuos reikalus, pasidarė nebeįdomu.“ Tuomet, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui pakvietus, jis prisijungė prie Katalikų televizijos studijos, paskui – prie Kauno televizijos serviso, arba „KTS“, kompanijos, ir šiandien filmuojančios didžiausius televizinius įvykius – nuo sporto iki muzikos apdovanojimų.
žinau, kad laisvė yra sunkiau negu narvas.
Kalbėdami apie žiniasklaidą grįžtame prie šeimos įskiepytų vertybių. „Mano senelis, tos šimtametės močiutės vyras, „Kauno tiesoje“ skaitydavo vieną skiltį – nekrologus ir užuojautas. „Čia tikrai teisybė, juk žmogus mirė, o daugiau… nebent kino teatrų repertuarai.“ Gintarui, kaip ir jo močiutei, nesavas atrodo ir carinis Soboras, jau senokai peršventintas į katalikų bažnyčią. „Rotušės aikštėj stovėjo toksai didžiulis obeliskas caro pergalei prieš Napoleoną – tą nugriovė, o Soboro kažkodėl nenugriovė. Aš sakiau, kad reikėtų Soborą nudažyti, pavyzdžiui, vaivorykštės spalvom, tai patys kauniečiai greit nugriautų“, – kvatoja.
„Visiems norėjosi laisvės ir teisingumo. Žmonėms, kurie negyvenę tais laikais, sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, kad visą laiką visi meluoja“, – grįždamas prie Sausio įvykių, nuo kurių atsiriboti tiesiog nebuvo įmanoma, prisimena Gintaras. Ar jis mato paralelių tarp tų dienų ir 2025-ųjų pabaigos, kai neteisybės jausmas tūkstančius atvedė prie Seimo, nemažos minios rinkosi išreikšti savo nuomonės apie laisvą žodį ir Kaune bei kituose miestuose?
„Panašumų nemažai. Gerai, kad kultūros žmonės rodo iniciatyvą, taip buvo ir tada. Aš iškart sakiau: svarbu nesustoti ties kultūros ministro klausimu – reikia eiti plačiau, nes į politiką turi grįžti moralė. Kalbėjau su Kultūros asamblėjos žmonėmis, pasidalinau įžvalgomis, kas gali būti pavojinga, kaip infiltruos agentų, diskredituos, bandys pasityčioti ar sumenkinti. Bet nevalia sustoti ir reikia nuolat ieškoti būdų komunikuoti. Daugelis politikų to nesugeba – nors daro gerus darbus, bet nemoka to pristatyti, tampa arogantiški ir tai turi liūdnų pasekmių.“
Ar Gintaras žino atsakymą, kodėl jo kartos žmonės kovojo dėl laisvės, tą laisvę gavo, o dabar ja nebesinaudoja? „Laisvė nėra saugi. Aš net ir darbe jaučiu, kad žmonėms reikia nubrėžti ribas – čia gerai, o čia blogai. Tai vadinu žmonių kvailumu. Žmogus nenori galvoti, todėl žiūri reelsus ar prastas laidas. Televizijoje dirbu labai seniai. Esame kūrę ir labai rimtas, gilias produkcijas, į kurias visada stengiausi įtraukti edukacinį elementą. Pamenu, TV3 gavo licenciją kaip edukacinis kanalas. Bet galiausiai išgirdau: „Užmiršk tuos moralinius dalykus, tik entertainmentas eina.“ Tai va ten ir nuėjo komercinės televizijos. Aš, tiesą sakant, nelabai jas ir žiūriu, neturiu televizoriaus, nebent internete užmetu akį, bet nelabai įdomu. Užtat žinau, kad laisvė yra sunkiau negu narvas.“
