Sausio 21–27 dienomis prie kino bei namų ekranų 19-ąjį kartą pakvies Vilniaus trumpųjų filmų festivalis. Jame kino mylėtojai galės pamatyti per šimtą filmų, suskirstytų į nacionalines ir tarptautines konkursines programas bei specialiąsias temines programas. Šiemet visi nacionalinėse konkursinėse programose rodomi filmai čia švęs nacionalines premjeras, o kai kurie – ir pasaulines. Jie varžysis ne tik dėl festivalio pagrindinio prizo „Grand Prix“, bet ir turės galimybę turės galimybę pretenduoti į „Oskarus“bei Europos kino apdovanojimus.
Vieni pirmosios nacionalinės konkursinės programos filmų veikėjai bėga nuo savęs, kiti – kaip tik ieško savo tapatybės ir vietos. Šioje programoje – ne tik mūsų vietinės istorijos, bet ir sąsajos su Ukraina bei Vokietija ir galimybė į Vilnių pažvelgti nuo miesto stogų. Nors filmai – skirtingi tiek savo stiliumi, tiek intonacijomis, juos vienija pastanga įsigilinti į kūrėjų pasirinktus veikėjus ir jų istorijas. Pirmosios nacionalinės konkursinės programos režisieriai pasakoja apie tai, kaip kilo jų filmo idėjos, kodėl jiems buvo svarbu jas nagrinėti ir kaip šie filmai buvo kuriami.
Artumo paieškos naktiniame Vilniuje
Filmas „Holograma“ pasakoja apie savęs ieškančią ir nerūpestingą vaizduojančią Sofiją, kuri naktiniame Vilniuje sutinka Adomą. Jie leidžiasi į naktinę kelionę namo link Antakalnio, kurios metu jie vengdami atvirumo, kartu ir bando suartėti.
Šio filmo režisierė Severina Vaičiūnaitė sako, kad jai visada norėjosi pasakoti istorijas apie žmonių tarpusavio santykius ir jų ryšį su miestu. „Dažnai rašydama atsispiriu nuo lokacijos ir aplink ją kuriu istoriją. Man asmeniškai nuobodu likti vien interjeruose, kai turime tiek įdomių erdvių Vilniuje. Kadangi augau Anykščiuose, Vilnių matau šiek tiek kitokiu žvilgsniu, su juo ir reikėjo laiko susipažinti. Būtent per kino kūrimą šis miestas man tapo itin artimas. Dažnai vaikštinėjant po naktinį Vilnių gimsta mažos istorijos ar situacijos, kurios galėtų atsirasti filmuose. Šiame mieste randu labai daug įkvėpimo“, – teigia režisierė.
Severina dalinasi, kad lokacijų filmui ieškojo kartu su operatore Dominika Pieczulis, tiesiog vaikštinėdamos po miestą, panašiai kaip jų filmų veikėjai.
Paklausta, ar žiūrėjo kokius nors miesto nakties filmus, režisierė atsako, kad kurdama „Hologramą“ įkvėpimo ieškojo Marijos Kavtaradze, kurios darbai ją lydi nuo pirmo kurso, filmuose, taip pat – „Prieš saulėlydį“trilogijoje, Wong Kar Wai filmuose ir kt.
Tema apie artumo paieškas, kai kartu ir negebama būti iki galo nuoširdiems, kaip ji pasakoja, S. Vaičiūnaitei atėjo iš sutiktų žmonių ir bendraamžių įžvalgų: „Matau, kad šiuo metu santykiuose daug atstumo, atsakomybės vengimo, baimės būti konkretiems mezgant ryšį. Šis reiškinys man labai įdomus, daug apie jį galvoju ir bandau suprasti, kas lemia tokią pasaulėžiūrą. Taip pat man labai svarbu pasakoti apie savo kartą ir kas jai būdinga.“
Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė jaunieji aktoriai Karolina Kildaitė ir Saulius Ambrozaitis. „Holograma“ buvo režisierės baigiamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos LMTA Nacionalinės kino mokyklos (KIMO) darbas. Ankstesnio S. Vaičiūnaitės filmo „Kai aš buvau malalietka“, sukurto Virginija Kulvinskaitės romano motyvais, premjera įvyko San Sebastiano kino festivalio studentų darbų sekcijoje „Nest“.
Ukrainiečių patirtys Lietuvoje
Kitas programos filmas – Godos Januškevičiūtės „Dabartistė“ – pasakoja apie aktyvistę Noją, kuri padeda kare nukentėjusioms ukrainietėms. Ji jau ne pirmą kartą priglaudžia iš karo zonos pabėgusią Yulią, kuri neturi kur apsistoti. Ieškant prasmės kasdienybėje, netikėtai dingsta ryšys su kariaujančiu Yulios vaikinu. Viena naktis bomborduojamoje Ukrainoje pakeičia gyvenimus čia, Lietuvoje.
Režisierė G. Januškevičiūtė pasakoja, kad idėja filmui atėjo iš jos patirties: „Rusijos pilno masto invazijos į Ukrainą pradžioje padėjau į Vilnių su automobiliu, šunimi ir vaikais per kelias paras atvykusiems ukrainiečių menininkams kurti dokumentinio teatro spektaklį. Rašiau tekstus pagal lietuviškų žinių apie karą reportažus ir šokau jų spektaklyje. Stengiausi būti saugiu uostu, palaikyti kaip stovi atvykusius kūrėjus naujoje šalyje, bet susidūrus su jų istorijomis pajaučiau, kiek mažai iš tiesų galiu pagelbėti juos ištikusioje protu sunkiai suvokiamoje situacijoje, kai artimieji – pavojuje ir nėra, kaip grįžti namo. Galėjau tik kas rytą ateiti repetuoti ir kurti įspūdį, kad viskas gerai. Bendro darbo patirtis su ukrainiečių fizinio teatro kūrėjais, jų draugų istorijas „išventiliuodavau“ į pjesę, kurios dalis ir virto šio filmo scenarijumi.“
„Dabartistė“ buvo sukurta improvizaciniu būdu. Jame vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė ukrainietė aktorė Yelyzaveta Hrytsenko. „Filmavimams buvau numačiusi kitą ukrainiečių aktorę, tačiau ji grįžo dirbti atgal į Ukrainą ir vaidmens kartu kurti nebegalėjome. Aktorių atrankos režisierė Dalia Survilaitė pasidalino Vilniuje gyvenančių kitų ukrainiečių aktorių kontaktais. Yelyzaveta Vilniuje iš tiesų atsirado kaip nukritusi iš mėnulio – nebeturėjo, kaip grįžti į Ukrainą išvykus į užsienį, jos stotele galėjo tapti bet kuris kitas miestas, – kūrybinį procesą prisimena G. Januševičiūtė. Jai filmo istorija buvo pažįstama, tačiau scenarijų buvau parašiusi angliškai, o Yelyzaveta angliškai nekalbėjo, aš nekalbėjau nei ukrainietiškai, nei rusiškai, todėl nusprendėme dirbti improvizaciniu būdu. Su scenariste, aktore Tekle Kavtaradze, kuri filme vaidina aktyvistę Noją, tuo metu eksperimentuodavome „Vilnius Actors Studio“ vaidybos studijoje. Taip pasikviečiau ją. Norėjau, kad vaidindama kaip profesionali scenaristė kartu su Yelyzaveta, kuri beveik nekalbėjo lietuviškai, ji spontaniškai kurtų kalbinį filmo audinį, pilną vertimų ir nesusikalbėjimų, atliepiantį pirmuosius lietuvių ir ukrainiečių susidūrimus.“
G. Januševičiūtė šiuo metu yra LMTA KIMO vaizdo režisūros magistrantūros studentė. Šį filmą ji kūrė kaip stojamąjį darbą į LMTA kino režisūros magistrantūrą, tai yra jos pirmasis trumpametražis filmas. Jį režisierė finansavo daugiausiai savo lėšomis, taip pat kvietė prisidėti draugus, pažįstamus, taip pat pavyko gauti didelę nuolaidą kamerai. „Filmą daugiausia filmavome bute, kuriame tuo metu gyvenau, mano automobilyje ir keliose viešose erdvėse, kur susiderinome leidimus. Esu nepaprastai dėkinga kūrybos ir jėgų negailėjusiai filmo komandai ir palaikusiems, prisidėjusiems“, – kalba kūrėja.
Jai Ukrainos tema itin artima, ją režisierė tyrinėja ir toliau savo kūryboje. Nufilmavusi „Dabartistę“ G. Januševičiūtė vėliau Ukrainoje filmavo dokumentinį filmą. Dabar kuria naują trumpametražį vaidybinį filmą, kuriame lydi ir „Dabartistėje“ vaidmenį sukūrusios aktorės Y. Hrytsenko bandymus iš Vilniaus grįžti namo į Ukrainą. Režisierė sako: „Manau, kad ukrainiečių problemos, kad jie tris su puse metų negali grįžti namo, arba po eilinės oro atakos vėl tenka važiuoti atgal, arba nebėra, kur ir pas ką grįžti, vis dar yra labai svarbios, todėl kamerą kreipiu į juos“.
Meno ir asmeniškumo ribų tyrinėjimai
Režisieriaus Ado Burkšaičio, kino žiūrovams jau pažįstamo dėl jo ankstesnio filmo „Tušinukas“, pelniusio „Sidabrinę gervę“ už geriausią trumpametražį filmą, naujas filmas „Panaši“ rodo jaunos, ką tik vaidmenį gavusios aktorės ir režisieriaus susitikimą, kurio metu ji susiduria su neįprastu režisieriaus prašymu, ištrinančiu ribą tarp meno ir asmeniškumo.
A. Burkšaitis pasakoja, kad idėja šiam kūriniui kilo dirbant su kitu jo filmu susijusia tema. „Fantazuodamas kaip ją vystyti, pagalvojau apie radikalesnę, keistą koncepciją. Apie filmą, kurio veiksmas vyksta nuo pasaulio atskirtoje, šaltoje erdvėje,“ – dalinasi režisierius. Jis pasakoja parašęs filmo scenarijų per valandą, bet dėl tokio sklandaus proceso jautėsi neužtikrintai. Adas teigia, kad iki filmavimų vis grįždavo prie scenarijaus bandydamas jį patobulinti, bet niekas taip ir „neprilipo“.
Kalbėdamas apie filmo temą A. Burkšaitis sako: „Daug galvojau apie vieną hipotetinę situaciją: kokią vertę turėtų filmas, jei jo niekas nepamatytų? Ar komandos įdėtos pastangos jį kuriant turėtų prasmę? Kur riba tarp kūrybos ir bandymo patenkinti asmeninius poreikius? Man atrodo, ta riba sunkiai generalizuojama arba išvis neegzistuoja. Daug priklauso nuo konkretaus konteksto, tarpusavio ryšio, yra asmeniška, todėl šiuo filmu siekiu atskleisti psichologines įtampas, paskatinti mąstyti apie kūrybos etiškumą ir pakviesti žiūrovus į diskusiją.“
Pasak jo, „Panaši“ nagrinėja bendrus kūrybos principus, o kino aikštelės aplinką režisierius pasirinko, nes pats kuria filmus. „Kurdami dažnai pasitelkiame asmenines patirtis, sau brangius prisiminimus. Net nenuklysdami iki tokių radikalių situacijų kaip šiame filme, įtraukiame komandą į savo vizijas, sukonstruotus pasaulius. Pagal tų pasaulių taisykles vertiname aktorių atlikimą, naudojame jų laiką, fizinius ir psichologinius resursus, todėl turime prisiimti atsakomybę. Apie šią įtampą ir norėjosi kalbėti,“ – mąsto jis.
Trumpametražio filmo „Panaši“ pasaulinė premjera jau įvyko Kyjivo tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje, kur jis tapo tarptautinio konkurso Ukrainos kino kritikų sąjungos žiuri premijos laureatu, vėliau keliavo į kitus kino festivalius. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė aktoriai Darius Meškauskas ir Gabija Bargailaitė.
Vilnius iš aukštai
Dar vienam pirmosios nacionalinės konkursinės programos filmui svarbus Vilnius. Tik jį šį kartą į žvelgiamą iš aukštai. LMTA KIMO ketvirto kurso bakalauro studentės, režisierės Kristinos Savickytės dokumentinio filmo „Antrasis miestas“ centre – keturi draugai, kurie ieškodami laisvės pojūčio ir pabėgimo nuo kasdienio chaoso klajoja po daugeliui nepasiekiamas Vilniaus senamiesčio vietas – daugiausiai, jo stogus. Kartu jie atranda slaptą miesto dalį, kurioje tampa lyg nematomi, pasaulis atrodo nurimsta, o jų tarpusavio ryšys ir ryšys su miestu stiprėja.
Kaip pasakoja K. Savickytė, filmas buvo kuriamas kaip trečio kurso dokumentikos užduotis pavadinimu „Pašaliniams užeiti draudžiama“. Pasak jos, ši užduotis padėjo žiūrėti į pasaulį su labai dideliu smalsumu, atsakyti sau, ką pati šiuo metu noriu patirti ir pažinti. Idėja režisierei kilo vieną vakarą pamačius Vilnių iš viršaus: „Supratau, kad man itin įdomu nagrinėti, kokios draugystės ar vienatvės akimirkos vyksta, ten kur tu matai viską, o tavęs nemato niekas.“
Norėdama užfiksuoti stogų kasdienybę ir čia laiką leidžiančias bendruomenes, ji pradėjo ieškoti žmonių, galinčių ją nuvesti į tokias vietas. Apie šiuos herojus išgirdęs jos idėją, K. Savickytei pasakė ir su jais supažindino kurso draugas. „Jų buvimas kartu mane labiausiai patraukė dėl be žodžių kuriamo ryšio. Būtent todėl man buvo svarbu juos rodyti, kaip bendruomenę ir tyrinėti, kaip dar kitaip, nekalbėdami, kuriame draugystę ar esame susiję“, – kalba režisierė.
„Labai norėjosi žiūrovui suteikti jausmą, tarsi jis būtų vienas iš veikėjų, todėl dalyvavimas procese kartu su veikėjais buvo itin svarbus, – apie filmo kūrimo procesą pasakoja K. Savickytė. – Kartais lipdavome kartu su komanda, kitais atvejais – tik filmo operatorius Justinas Lipnickas. Tikrai prireikė daug pasiruošimo, ieškojimo kaip tai padaryti galime geriausiai ir saugiausiai. Žinoma, tokios mūsų taisyklės smarkiai skyrėsi nuo herojų požiūrio į gyvenimą. Maištaudami jie mus nuvedė ant viešai prieinamos stogo terasos, parodydami kodėl tokios vietos jų nedomina. Būtent šioje trinties akimirkoje gimė viena iš geriausiai jų pasaulėžiūrą atspindinčių scenų.“
K. Savickytei Vilnius taip pat labai artimas: „Aš gimiau ir užaugau Vilniuje, tad labai myliu šį miestą. Nuo paauglystės mėgdavau landžioti į uždarytus senamiesčio kiemus, tyrinėti keistas, užmirštas vietas ir kitaip pažinti daug kam nematytą miesto pusę. Būtent dėl to jaučiu didžiausią prisirišimą prie šio miesto. Čia vienu metu esame ir didžiausiame šalies mieste, bet tuo pačiu pažįstame aplinką ir miesto gyventojus gana artimai. Per pirmą mūsų susitikimą veikėjai mane nusivedė į miesto centre esančius, tačiau daugeliui nežinomus, požeminius Vilniaus tunelius. Čia supratau, kad būtent šie veikėjai puikiai gali padėti atskleisti nematomą, laisvės pilną Vilnių.“
Berlynas ir kintantys moters įvaizdžiai
Režisierės ir tarpdisciplininio meno kūrėjos Eglės Razumaitės ankstesnis filmas „Ootidė“ 2024 m. rodytas Kanų kino festivalio trumpametražių filmų konkurse ir vėliau nominuotas „Sidabrinei gervei“ kaip geriausias trumpametražis filmas. Naujasis E. Razumaitės hibridinio žanro filmas „Signalo kelias“ perkels į Berlyną. Istorijos centre – jauna vieniša mama Liepa, kuri su dukra emigruoja į Vokietiją. Filme matome jų kasdienybę ir jos keliamus iššūkius, pagrindinę filmo heroję uždarbiaujančią „OnlyFans“ platformoje. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė atlikėja ir turinio kūrėja Liepa Maknavičiūtė-Ofelija.
„Signalo kelias“ buvo E. Razumaitės LMTA KIMO magistro studijų baigiamasis darbas. Pasak jos, filmas prasidėjo nuo temos ir probleminių klausimų kėlimo bei bandymų į juos atsakyti kino kalba. Todėl, režisierės nuomone, filmas veikia daugiau intelektualiniame lygmenyje ir tik jo gale šis režimas suardomas. Anot E. Razumaitės, šiuolaikinės moters įvaizdis radikaliai keičiasi. Kaip ji sako, platesnės diskusijos apie lytį ir moters identitetą kvestionuoja nusistovėjusias nuostatas apie tai, ką mes laikome moterimi, kokių elgsenos modelių iš jos tikimės, kaip vertiname jos pasirinkimus. „Sekso darbas yra teritorija, kurioje visuomenės vertinimus aštriausiai įtakoja baimės ir nerimas susietas su simboline vertybių sritimi. Šio filmo ir jį papildančio magistrinio darbo tyrimo tikslas, buvo kritiškai įvertinti prostitutės įsivaizduojamybę. Dekonstruoti ir sukurti sekso darbuotojos gyvenimo iškarpą atsisakant diskriminuojančių, stigmatizuojančių ar kitaip demonizuojančių reprezentacijos strategijų ir išeksponuoti subtilų smurtą, kurį mes patys – žiūrovai, neretai taikome tokiems personažams kaip Liepa“, – dalijasi režisierė.
Įkvėpimas šiam filmui režisierei kilo ir iš asmeninių patirčių: „Jau treji metai mano gyvenimas yra padalintas tarp Vilniaus ir Berlyno, šios dvi vietos savy sutelkia skirtingas įtampas, bet Berlynas mane daug ko išmokė, galbūt tai, ko norėčiau daugiau matyti savo krašte. Berlynas ilgą laiką buvo skurdus, fragmentuotas ir labai marginalus. Atsirado erdvės eksperimentuoti su lyties, seksualumo ir gyvenimo formomis. Berlynas – tai miestas, kuriame vertiname ne normalumą, o laisvę gyventi tarp kategorijų.“
Pasak E. Razumaitės, Berlynas buvo pasirinktas ne tik dėl konceptualių priežasčių, mat, jos nuomone, būti sekso darbuotoja Vilniuje ir būti sekso darbuotoja Berlyne yra dvi skirtingos realybės ir patirtys. „Berlynas – mažiau konfliktiška vieta, norėjau, kad mano personažė būtų sąlyginai saugioje aplinkoje, kuri suteikia jai reikalingą anonimiškumą, – teigia režisierė. – Filmas balansuoja tarp fikcijos ir dokumentikos, tam tikra prasme jame yra atkuriama ir pačios pagrindinę heroję įkūnijančios L. Maknavičiūtės emigracijos istorija. Realiame gyvenime ji buvo išvykusi į Ispaniją. Su L. Maknavičiūte daug kalbėjomės apie jos patirtis Ispanijoje ir Lietuvoje, bei sunkumus, su kuriais ji susiduria grįžusi į savą kraštą. Norėjau, kad visa tai atsirastų filme. Filmas visuose etapuose buvo kuriamas mums artimai bendradarbiaujant.“
Kūrybinė laisvė eksperimentavime
Kaip pasakoja E. Razumaitė, dirbdama su L. Maknavičiūte, pastarojoje ji pamatė daug savęs: „Man yra gerai pažįstama Liepos, kaip vienišos mamos realybė, vienišumo ir atskirties jausmas bei artumo paieškos, noras įtikti, problematiškas santykis su savo išvaizda, kartais užklumpantis bejėgiškumo jausmas.“ Kaip ji apibūdina, filmas yra doku-fikcijos žanro ir toks žanro apibūdinimas epibendrina ir kūrimo procesą. Anot Eglės, daug kas buvo įkvėpta Liepos gyvenimo, pokalbių su ja ir kitomis merginomis. „Bet egzistuoja ir fiktyvus filmo scenarijaus, montažo rėmas, kuriame viskas dėliojasi mano suformuluotais teiginiais, net ir dokumentiškai nufilmuoti epizodai – aš jiems sukūriau sąlygas pasirodyti taip, kaip norėčiau“, – apie kūrybinį procesą pasakoja kūrėja.
Paklausta, kaip pradėjo dirbti prie šio projekto būtent su L. Maknavičiūte, režisierė prisimena, kad jei kartais kino aktoriai kamerų išsigąsta, tai „OnlyFans“ modeliai jas tiesiog dievina: „Žinojau, kad kartu su Liepa galėtume sukurti įtikinamą performatyvumą. Kitą vertus, man iš esmės yra įdomus įvairus performatyvumas, skirtingi jo režimai ir tonai – mano darbuose pasirodymas nebūtinai turi būti realistiškas. Keista, kad mūsų pačių gyvenimai perpildyti pseudoautentika, dirbtinumu, bet ekrane norime matyti nesumeluotas emocijas, kad ir kas tai be būtų… Buvo svarbu atrasti būtent šiam filmui tinkamą performatyvumą. Matome ne tik Liepą, bet ir Ofeliją. Ofelijos performatyvumas kitoks nei Liepos, egzistuoja šių dviejų personažių persijunginėjimas, kartu ir pačio vaidmens bei Liepos, kaip realios asmenybės trūkinėjimas.“
Apie pasirinkimą dirbti su neprofesionaliais aktoriais, režisierė atsako, kad jai neprofesionalūs aktoriai dažnai neturi tiek daug įsivaizdavimų ar tiesiog patirties, apie tai, kaip turėtų vykti kūrybos ar gamybos procesas, kaip kuriamas vaidmuo ir t.t. „Tai sukuria tokią erdvę, kurioje galime žaisti, kažką atradinėti ir išradinėti be baimių, o tai labai svarbu. Manau, kad darbas su juosta ir neprofesionaliais aktoriais mane savitai subrandino, padėjo išgryninti kūrybinius metodus, atrasti savo toną“, – teigia E. Razumaitė.
Šiuo metu E. Razumaitė ruošiasi debiutiniam ilgametražiui filmui. Su šio filmo projektu ji jau dalyvavo Kanų kino festivalio įsteigtoje pusės metų scenarijaus rašymo rezidencijoje. Eglė teigia, kad jame nori dirbti išskirtinai su profesionaliais aktoriais, šiam filmui yra išsikėlusi visai kitokią užduotį, tačiau čia taip pat bus gausu eksperimentavimo, kuris tapo stipriu jos kūrybos pagrindu. „Man svarbu išlaikyti būtent man priimtiną pasakojimo struktūrą, toną, temas – jie niekam neturi tarnauti. Manau, tai ateina ir iš nuolatinio žavėjimosi ir artimo santykio su šiuolaikiniu menu apskritai. Šiuolaikinis menas mane nuolat pakartotinai įkvepia ir atveria naujus horizontus, kuriuose jaučiuosi laisva atsisakyti neretai primetamų mąstymo ar kūrybos būdų“, – kalba ji.
Filmus nacionaliniam konkursui atrinko ilgamečiai festivalio programų sudarytojai – kino režisierius, scenaristas, edukatorius Andrius Blaževičius, kino žurnalistė, tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI narė Ieva Šukytė ir kinotyrininkė, kino kuratorė Mantė Valiūnaitė.
19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis vyks sausio 21–27 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje, ir visoje Lietuvoje – platformose „ŽMONĖS Cinema“ bei LRT Epika.
Daugiau informacijos ir nuolat pildoma programa: www.filmshorts.lt
Festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES „Kūrybiška Europa“ MEDIA programa. Instituciniai partneriai: Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Goethe’s Institutas Lietuvoje, Švedijos-Lietuvos bendradarbiavimo fondas, asociacija LATGA, „Kūrybiška Europa MEDIA“ biuras Lietuvoje. Partneris – LRT Epika.
