Senamiesčio širdyje, netoli Rotušės, glaudžiasi Maironio lietuvių literatūros muziejus, kuriame sukauptas neįkainojamas kultūros paveldas. Naujametinis laikotarpis itin tinkamas laikas praverti duris į šią šventovę ir prisiliesti prie menininkų archyvinės medžiagos: dokumentų, nuotraukų, rankraščių, laiškų, knygų, memorialinių daiktų. Šie reliktai atveria rašytojų kūrybos paslaptis, priartina jų žodžių magiją.
Paskutinę 2025 m. dieną rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė kviečia keliauti į išeivių rašytojams skirtą ekspoziciją ir stabtelti prie vitrinos, skirtos vienam žymiausių prozininkų – Mariui Katliškiui (tikr. – Albinas Marius Vaitkus; 1914–1980), prieš 45 metus, gruodžio 17-ąją, iškeliavusį Anapilin. Bent fragmentiškai apžvelkime jo likimo vingius.
Gimė Gruzdžių kaime, mokėsi Žagarės progimnazijoje, baigė ūkininkų kursus, atliko karinę prievolę kaip radistas. Grįžęs į Pasvalį tapo bibliotekos vedėju. 1944 m. įsitraukė į Tėvynės apsaugos rinktinę, dalyvavo Sedos kautynėse. Deja, po skaudaus pralaimėjimo, vengdamas represijų, pasitraukė į Vakarus. Gyveno Flensburge, Dieburge, Hanau, Freiburge. 1949 m. persikėlė į Niujorką, čia vedė Zinaidą Verą Nagytę-Katiliškienę. Juodu suartino meilė knygai, menui, kūrybai. Vienas kitą ragino kurti, rašyti. Zina buvo pirmoji jo tekstų skaitytoja ir patarėja… Vėliau šeima persikėlė į Čikagą.
M. Katiliškiui gyvenimas atseikėjo nemažai išbandymų, tačiau pašaukimo kurti jis neišdavė. Apie rašytojo misiją yra sakęs: „Rašytojui keliami reikalavimai visuomet buvo tie patys: sukurti tokį pasaulį ir tokį žmogų jame, kad vienas ir kitas būtų gyvi ir tikri. Tiesos reikalavimas, tiesos prieš save, yra mano knygų pasaulio mastas. Tenoriu skaitytojui parodyti savo žemės ir jos žmogaus likimą, kokį jį mačiau ir kokį gyvenau, kokiu džiaugiausi, mylėjau, vargau ir kentėjau.“ Toks pasaulis vaizduojamas ir menininko knygose.
Kūrybinis derlius gausus: Lietuvoje kaip rankraštis liko debiutinė knyga – novelių rinkinys „Senojo kareivio sugrįžimas“ (1944; rastas 2003 m. Valstybės archyve, išleistas Vilniuje). Vokietijoje pasirodė knyga „Prasilenkimo valanda“ (1948); Amerikoje parašė novelių romaną „Užuovėja“ (1952); „Miškais ateina ruduo“ (1957), už kurį paskirta Lietuvių Enciklopedijos premija; už autobiografinį romaną „Išėjusiems negrįžti“ (1958) paskirtos Vinco Krėvės vardo literatūrinė premija bei Lietuvių liberalaus jaunimo premija; už novelių rinkinį „Šventadienis už miesto“ (1963) paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija, įteikta Los Andžele.
M. Katiliškio tekstai sodrūs, psichologiškai įtaigūs, istoriškai tikslūs ir autentiški. Vokietijoje parašė ir išleido novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda“, kuriame pabrėžiamas žmonių likimus keičiantis atsitiktinumo motyvas. Knyga buvo palankiai įvertinta ir premijuota Skaitytojų literatūrine premija. Reiklus kritikas L. Miškinas (A. Nyka-Niliūnas) 1948 m. žurnale „Aidai“ rašė: „Jo žodis turi daug natūralios jėgos, sodrus, sultingas ir labai organiškai reiškiąs autoriaus emocijas. Katiliškio knygoje dvi kryptys: impresionistinė ir realistinė. <…> Katiliškis turi ryškų prozininko talentą, vienur jis pasirodo esąs geras pasakotojas, kitur – geras psichologas ir buities vaizduotojas, dar kitur – įdomus stilistas.“
Išskirtinai minėtinas romanas „Miškais ateina ruduo“, sulaukęs gausaus skaitytojų būrio išeivijoje ir Lietuvoje. Knygoje autentiškai vaizduojamas Lietuvos kaimas II pasaulinio karo išvakarėse, nagrinėjamos žmogaus likimo, meilės, ryšio su gamta temos, vyrauja tragiškos lemties, gaivališkos aistros motyvai. Romanas pasižymi kalbos sodrumu, ryškiais gamtos vaizdais. Reikia priminti, kad buvo kuriamas sudėtingomis gyvenimo sąlygomis: M. Katiliškis Amerikoje dirbo alinantį fizinį darbą fabrikuose, tačiau mintyse dėliojosi personažai, jų charakteriai, pynėsi veiksmas. „Metus ir kitus klaikiausiame metalo gausme ir žlegėjime, troškinančių dūmų smarvėje, ištisiniuose darbininkų keiksmuose dėsčiojau situacijas, personažus, išėjimus, liūdnai pagalvodamas, kad vietoje suvirintų spyruoklių galėčiau padaryti ką geresnio…“ – rašė autorius. Nelaimingo ar laimingo atsitikimo dėka fabrike buvo visuotinis darbuotojų atleidimas… Rašytojo žmona Zina prisimena, kad tada vyras sėdo prie romano… Neįtikėtina, bet tekstas gimė per šešias savaites. 1990 m. Lietuvoje režisierius R. Vabalas romano motyvais sukūrė vaidybinį filmą.
Rašytojas svajojo apie savo būstą. Vienas pirmųjų Čikagos priemiestyje Lemonte nusipirko žemės ir beveik pats vienas statėsi namus. Čia parašytas ir autobiografinis romanas „Išėjusiems negrįžti“, sudarytas iš atskirų epizodų apie karo pabėgėlių ir Tėvynės apsaugos rinktinės karių patiriamą siaubą, sumaištį traukiantis per Rytų Prūsiją ir Daniją nuo fronto. Tekste ekspresyviai vaizduojama žmogaus, patekusio į sudėtingas gyvenimo sąlygas, psichologinė būsena, piešiamas autentiškas gyvenimas. Paskutiniame romane (nebaigtas, išleistas 1993) atskleidžiamas nusivylusio gyvenimu svetur žmogaus tragizmas, kaitaliojant dabarties ir ateities plotmes. Vėlyvesnėje kūryboje – novelių romanuose „Šventadienis už miesto“ (1963) ir „Apsakymai“ (1975) – satyriškai, negailėdamas ironijos vaizduoja išeivių kasdienybę. Literatūros kritikas R. Šilbajoris, aptardamas jo kūrybą, rašė: „…mene galima susigrąžinti tai, kas laiko tėkmėj niekad nepraeina, būtent pats kūrybinis tikrovės išgyvenimas. Kūrėjo žodis gali apimti amžinybę ir nugalėti praradimą. Tokį žodį mums Katiliškis atnešė dovanų ir mus visus praturtino“…
Menininkas buvo apdovanotas ne tik sodriu, lakonišku žodžiu, bet ir apdovanotas dailininko talentu. Muziejuje galite pamatyti žmonai Zinaidai išdrožtą įmantrią apyrankę, medyje įamžintą jos portretą, nuotaikingą pypkę – velniuką. Užrašų knygelėje – subtilūs piešiniai, gamtos vaizdai. M. Katiliškis anksti pajuto trauką menui – piemenaudamas drožinėjo miniatiūrinius dalykėlius. Gamtoje praleisdavo valandų valandas stebėdamas metų kaitą. Žinojo daugybės medžių, gėlių, augalų pavadinimų, mokėjo įminti gamtos siunčiamus ženklus.
1944 m. istoriniai įvykiai jį išstūmė iš Tėvynės, Freiburge studijavo Meno ir amatų mokykloje keramiką, baigė drožėjų kursus. Čia dėstė žymūs dailininkai: Adomas Galdikas, Adolfas Valeška, Antanas Mončys ir kt.; prancūzų ir vokiečių kalbų mokė Henrikas Nagys ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. Draugystės saitai susiejo su dailininku Vytautu Ignu, kuris vėliau tapo dukros Agnės krikšto tėvu. Komunikabilus, atvirai bendraujantis rašytojas tiek Vokietijoje, tiek Amerikoje dalyvavo studentų veikloje, skautų organizacijoje, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose.
M. Katiliškiui ne kartą teko patirti ir bedarbystę, verstis atsitiktiniais darbais. Apie pusmetį dirbo Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse, kasė duobes, pjovė žolę. 1967 m. pradėjo dirbti staliumi Seselių vienuolyno slaugos namuose. Laiške savo artimam draugui V. Ignui 1968 m. aprašo savo gyvenimo patirtis: „Tai viena dalis privačioji, arba taip sakant, mėgėjiška. Kita vyksta Šventos Šeimynos namuose, kur be įprastinių pratimų, darbuojuosi rankoves pasiraitęs prie stacijų restauravimo. Stacijos puikiam ąžuolyne, prie ežero, maždaug dešimt kart didesnio kaip Jūsiškis Giraitėje. Dienos puikios ir darbas patinka. Visom keturiom bendrauju su gamta. Tik dantys kažkodėl pradėjo klibėti ir atšipti, bet tą, manau, supras kiekvienas kai turi keturiolikai Kristų garbanotą barzdą ir erškėčių vainiką teptuku išknebinėti. O kiek tų kotų su dzidomis, kiek tų šventų moterų ir kiek kitokių niekadėjų! Kad juos kur… Kaip žinia, senas kareivis, nors ir drausmingas, bet savo esmėje, gryniausias simuliantas, tad ir ašen, toks būdamas, dažnai dažų kaniukę apkloju, kad neprikristų miško vabalų, ir nubėgu pagrybauti. Maišais parvelku. Kaimynus ir gimines apdalinu, nes mūsų namuose grybų kvapo jau žegnojasi iš tolo. Bet grybauti mėgstu, nors pasiusk… <…> Jūsų Marius“.
M. Katiliškiui sunku buvo pritapti prie Amerikos gyvenimo. Jis taip ir neišmoko anglų kalbos, tačiau puikiai kalbėjo ir rašė sodria lietuvių kalba. Buvo atviras grožiui, mėgo gamtą, sodino medžius, krūmus, gėles. Zinai ir Mariui buvo gera gyventi jų sukurtoje oazėje Lemonte. Tačiau liga užklupo netikėtai. Marius atsidūrė ligoninėje 1979 m. pabaigoje. Pirmoji diagnozė sugniuždė, liga progresavo. Zinai prasidėjo ilgos skausmingos valandos ir dienos prie vyro lovos ligoninėje. M. Katiliškio sveikata pagerėjo kovo mėnesį, atrodė, kad radosi vilties gyventi. „Po trijų sunkių operacijų, po kobalto švitinimų iš manęs liko tik šešėlis, bet šiuo metu jaučiuosi pusėtinai. Lazda pasiramsčiuodamas, krapinėju po savo miškelį ir, kaip gervė giedros, laukiu pavasario, o pavasaris jau ateina.“ Deja, ketvirtoji operacija buvo lemtinga… 1980 m. gruodžio 17 d. Marius iškeliavo anapus. Gruodžio 20 d. iš koplyčios Lemonte jo kūnas buvo nulydėtas į Čikagos Lietuvių tautines kapines.
M. Katiliškio gyvenimas ir kūryba sujaudina kiekvieno lietuvio, atsidūrusio tremtyje, širdį, o Lietuvoje gyvenantiems atskleidžia mažai žinomą lietuvio išeivio dalią. Literatūros kritikas R. Šilbajoris taikliai apibūdino rašytoją: „Jo tikrai savitas kūrybinis pasaulis išauga organiškai iš gyvenimo tikrovės kaip gėlė arba, geriau sakant, kaip rupus, išsišakojęs ąžuolas. Tuo pat metu jame, kaip tragiškam veidrody, atsispindi ir mūsų visų bendras likimas – mūsų didelis ir juodas praradimas, kurį vadiname tremtim“.
