2025-ieji mūsų redakcijai – ne visai eiliniai. Išleidome dar 12 žurnalo numerių – tame nieko neįprasto. Bet… pradėjome 11-ąjį savo sezoną, tai yra, rugsėjį paminėjome 10-ąjį gimtadienį. O tai jau visai nemažai. Žinoma, 12 mėnesių – tai daug daugiau nutikimų, nei sutalpinome į žurnalo puslapius. Kas mums įsiminė labiausiai? Nekantraujame pasidalinti. O kas įsiminė jums?
Metus pradėjome teminiu numeriu „Svečiuose“ – įsiprašėme pas žaliakalnietę Nacionalinės premijos laureatę Birutę Letukaitę, Šančių žymūną muzikantą Gediminą Zujų, gitaristą Roką Jurkų (jis vėliau šiemet pradžiugino nuostabia Čiurlionio muzikos plokštele) ir alternatyvios kultūros pulsą mieste puikiai jaučiančią Teodoro Biliūno ir Kristinos Šilinytės porą. Apie lankymąsi svečiuose mums parašė metų pabaigoje knygą „Namai ir likimai“, kurioje narplioja tarpukario vilų istorijas, išleidusi gidė ir žurnalistė Viktorija Vitkauskaitė – knyga puiki, vadinasi, nujautėme, kad verta ją pasikviesti!
Na, o mes, sausį, įprastai gan ramų mėnesį, žiūrėjome Vilniaus trumpųjų filmų festivalio atrinktus šedevrus (jau ruošiamės ir 2026-ųjų sausio maratonui – prisijunkite) bei aplankėme „Meno parke“ veikusią parodą „Tarpinės gliaumos“, įkvėpusią visą vasario numerį.
Sausį tykiai ramiai pradėti jubiliejiniai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metai – Kaune pirmasis jų akcentas suskambėjo sausio 24-ąją, kai koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ pakvietė į pirmąjį tarpdisciplininio ciklo „Čiurlionio pagarbinimai“ koncertą. Poezija ir džiazas – tik dalis šio ciklo netikėtumų.
„Tarpinių gliaumų“ kuratorius Mantas Valentukonis žurnale sutiko daugiau papasakoti apie savo ir savo kartos ieškojimus bei vietos (ir vietų) Kaune problematiką – ištisus 2025-uosius buvo įdomu sekti naujų ir senų vasario numeryje suburtų pažįstamų keliones po galerijas, rezidencijas ir festivalius.
Vasarį Nacionalinis Kauno dramos teatras pakvietė į Augusto Gornatkevičiaus premjerą (atleiskite, mieli teatrai, visų naujienų šiame tekste suminėti neturėjome galimybės – kaip ir visų parodų ar koncertų) „Antrininkas“ pagal Loreno Ipseno pjesę. Nors spektaklis netapo tokiu hitu, kaip „Kai mes būsim jauni“, redakcija drąsiai rekomenduoja jį norintiems naujų, aktualijas reflektuojančių teatrinių patirčių.
Kaip ir daugybė kitų kauniečių, vasarį lėkėme į Vilniaus knygų mugę, iš kurios parsivežėme… kaunietės istorikės Kristinos Petrauskės debiutinį romaną „Slanimo raganos“, parašytą Laisvės alėjos kavinėse. Nekantraujame sužinoti, ar bus antra dalis, ir kartu su autore džiaugiamės jau 8-uoju romano tiražu. Negi dar nesekate Kristinos instagrame?
Nors šventėme ir tebešvenčiame Čiurlionį mintyse ir širdyse, mūsų žurnalui aktyviausias jubiliejinių jo metų laikas buvo… vasarį, kai rengėme numerį, dedikuotą Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje nuo kovo veikusiai parodai „Nuo gintarų iki žvaigždžių“. Rašėme apie Čiurlionio draugiją, kalbinome Čiurlionio proanūkį Džiugą Palukaitį, ieškojome čiurlioniškų pėdsakų mieste – žodžiu, praturtėjome. Be to, šiame numeryje publikavome vėlesnį, gruodžio žurnalą įkvėpusį laišką – jį mylimam menininkui parašė pianistė Monika Lozinskienė.
Taip pat kovą Kaune ir visoje Lietuvoje kino sales užtvindė festivalis „Kino pavasaris“, prie „Romuvos“ patupdęs smalsųjį „Potvynio“ katinėlį, o Kauno „Akropolyje“ ne vieną tūkstantį praeivių stabtelėti privertusią instaliaciją „French Exit“ pristatė Tadao Cern.
Kauno miesto kamerinis teatras baigiantis mėnesiui pakvietė į pasaką suaugusiems – Karolio Zajausko spektaklį „Piteris Penas“.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos muziejus (neseniai užsidaręs pertvarkymams) tuo tarpu mėnesį uždarė dešimtuoju festivaliu „Kanklės mano rankose“ ir pasidžiaugė, kad muziejaus rūpesčiu kanklės ir kankliavimas Lietuvoje įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Aktualija – 2026-ieji paskelbti Kanklių metais, tad apie šį instrumentą dar tikrai papasakosime.
Tradiciškai balandį žurnalo numerį skiriame muzikai – nuo pat pirmojo savo pavasario, 2016-ųjų, kai pasakojome apie džiazą. Juk būtent balandžio ir gegužės sandūroje miestą ištinka „Kaunas Jazz“. Šįkart žurnalo puslapiuose valdė naktiniai elektroninės muzikos ritmai, o „Kaunas Jazz“ irgi absoliučiai įvyko.
Balandį ir vėl nepraleidome progos įkišti snapą į Vytauto Didžiojo karo muziejų – nauja paroda apie karo inžineriją „Prakaitu grįstas kelias“ pristatyta drauge su Kaune veikiančiu Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalionu, šiais metais mininčiu įkūrimo 30-metį.
Mėnesio pabaigoje Kauno miesto kamerinis teatras pakvietė į per retai gimtajame mieste statančio Gildo Aleksos ir dramaturgės Kristinos Marijos Kulinič premjerą „Pažadink savo vidinę deivę“. Rodosi, pjesės aktualumas dar ilgai neslops.
Balandį trečiąsyk grįžo Kauno menininkų namų inicijuotas ciklas „Niche“, šiuolaikine elektroakustine muzika užpildęs prie to nepratusias istorines erdves centre ir Žaliakalnyje.
„Romuva“ išlieka seniausiu veikiančiu kino teatru Lietuvoje – balandį paminėjo net 85-ąjį gimtadienį, o repertuaro idėjomis nuolat primena, kad metai – tik skaičius pase.
Balandį į savo laikinus namus modernistiniame pastate Kęstučio g. pakvietė Nacionalinis architektūros institutas. Jo skaitykloje jau kaupiama literatūra, vyksta vertingi pokalbiai ir paskaitos – apšilinėjame prieš 2028-uosius, kai veiksmas persikels į pradedamus tvarkyti Kauno centrinio pašto rūmus.
Švenčiam dar balandį oficialiai ištikusį Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 100-metį. Ir tikrai ne tik dėl to, kad ši įstaiga yra vienas svarbiausių žurnalo platinimo partnerių. Bibliotekos padaliniai veikia visame mieste, siūlo ne tik skaitymo, bet ir aktyvias kultūrines patirtis, susitikimus, mokymus – ši institucija yra neatsiejama šiuolaikinio Kauno ir kauniečių gyvenimo dalis, ir džiaugiamės žurnale pakalbinę ne tik jos vadovę, bet ir vieną seniausių darbuotojų, o dar ir keletą padalinių aplankę. Apie viską – numeryje „Apvalumai“.
Kalbėjome gegužės numeryje ir apie muziką – Pažaislio muzikos festivalis kaip tik pasitiko 30-ąją savo vasarą, tad buvo ką aptarti tiek su renginio vadove, tiek su ilgamečiais lankytojais ir muzikantais. Vėliau su malonumu nėrėme į festivalį, šiemet pakvietusį ne tik į Pažaislio vienuolyną, bet ir į Lietuvos banko rūmus, ant BLC verslo centro stogo, ant Pelėdų kalno…
Niekuomet nesiilsintis Kauno miesto simfoninis orkestras (tikrai, net jei koncertų nėra, negali būti tikras, kad tuo metu orkestras neįrašinėja naujo albumo) gegužę baigė savo 20-ąjį, jubiliejinį sezoną – šventinio koncerto metu buvo pristatytas filmas apie šį kolektyvą.
O miestas… gegužę miestas šventė. Šventė savo gimimo dieną, žinoma. Šventė Kauno literatūros savaitę, Poezijos pavasarį, „Švęskime upę“ ir Muziejų naktį.
Prieš porą metų parengę tikrai gardų rudenišką numerį apie maisto kultūrą ir receptus, netrukome pririnkti dar vieną pusiau gastronominį krepšelį pašnekovų ir temų, derančių į vieną žurnalą. Taigi pirmąjį vasaros mėnesį iškylavome kartu su „Michelin“ šefu, maisto mokslininke, literatais ir aktyviais senjorais.
Pirmąjį vasaros mėnesį grįžo ir jau kasmetiniu tapęs, tarptautiniu mastu įvertintas „Birželio sodas“ – Kauno IX forto muziejaus renginys, skirtas Gedulo ir vilties dienai paminėti.
Dar birželį intensyviai skaitėme knygas – pavyzdžiui, surijome Linos Michelkevičės monografiją „Tarytum ruošėmės tikram veiksmui. Kultūros kūrėjai ir protestas“ („Kitos knygos“ ir Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2025 m. – o pirkome, aišku, „Kolibryje“). Knygos pavadinime – kaunietės Auksės Petrulienės citata. Sudominome? Primename apie vasarą publikuotą pokalbį su knygos autore.
Birželis – tai ir įsibėgėjantis ir atviro oro renginių sezonas. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka jau ne pirmą vasarą kviečia į skaityklas miesto parkuose, kuriose vakarėjant knygas keičia šokiai, dainos ir net kartais didžėjai. Žinoma, negalim nepasidžiaugti ir sulig vasara prasidėjusiu tradiciniu „Romuvos“ lauko kino sezonu, naktinėjusiu Dramos teatro kieme.
Atsigręžti į ištuštėjusias Kauno senamiesčio gatvea ir kiemus birželį pakvietė jaunų (kūnu ir siela) žmonių festivalis „Pérkūnija“. Vienos dienos meninį vyksmą vainikavo jau kultiniu tapęs „Pusės dainos festivalis“.
Senamiesčio kultūros oazėje „OLDMAN Kaunas“ birželį sausakimšą koncertą surengė FC Baseball, ir tai buvo tik vienas puikių šios vasaros vakarų tame kieme. Dar kelios terasos, kurioms siunčiame linkėjimų ir nekantraujame sugrįžtant kitą vasarą – „Laukas“, „Olimpas“, „Hogas“… o gal ir naujų rasis?
Vasaros viduryje smagu likti tokiame erdviame mieste, kaip Kaunas, nes jis visas priklauso tau. Gali vaikščioti gatvės viduriu, mokytis važiuoti dviračiu ar riedučiais, sėdėti ant šaligatvio ar laiptų, įsipainioti į kokį jam session’ą, vakaroti mieste be proto – juk, atrodo, taip ir nesutemsta. Viskas lėtai, lyg amžinai. Toks buvo ir liepos numeris – radome laiko ir apie kariljoną pasikalbėti, ir Panerių gatvę ištyrinėti, ir į „Kauno detalių“ ekskursiją nueiti, ir miesto laikrodžius aprašyti.
Sugiedoję Tautišką giesmę ir pasveikinę vienas kitą su Valstybės diena, tuomet dar paminėjome Laisvės alėjoje veikiančios „Vilties“ vaistinės 100-metį, o Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidarėme aviacijos istorijos parodą ANBO 100-mečiui. Taip pat liepą jau ne pirmą sykį užkopėme į muziejui priklausantį kariljono bokštą – tai įmanoma tik vasarą ir tik tris dienas per savaitę.
Liepą Maironio lietuvių literatūros muziejus pristatė naujovę – ilgus vakarus su kultūrine programa. Jie vyko ir rugpjūtį bei rugsėjį. Juk tikrai, šitokie rūmai ir sodas, kodėl gi jų neišnaudojus?
Skubėjome ir į Istorinę LR Prezidentūrą, kur beveik trys dešimtys Aleksandro Stulginskio giminaičių iš JAV atidarė parodą „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“. Deja, baigiantis metams iš už Atlanto atskriejo žinia, kad šių Kalėdų nebesulaukė 1921 m. gimusi vienintelė Prezidento dukra Aldona, 1944 m. kartu su vyru Jonu Juozevičiumi pasitraukusi į Vakarus.
Išduosime paslaptį – liepą buvome ir iš Kauno išvažiavę. Bet tik iki Šakių rajono, Kaimelio dvaro, kur tvarkosi naujieji jo savininkai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius, „Art Deco muziejaus“ ir „Amsterdamo mokyklos muziejaus“ įkūrėjai. Negalėjome neaplankyti. Bet iškart grįžome!
Vasarą ir taip nėra kada dirbti, o kai ateina rugpjūtis, belieka el. pašte nusistatyti automatinį atsakymą „Vaikštau į „ConTempo“, atsakysiu rudeniop.“ Jau sunku beprisiminti, kaip vasarodavome be šio scenos menų festivalio, budinančio ir miestą, ir Kauno rajoną. Kasmet vis dosniau apdovanojantys lietuvių kūrėjai, išskirtiniai svečiai iš užsienio, eksperimentai ir drąsa, atvirumas ir energija – tai šventė, kuri kasmet primena, kodėl turime jausmus.
Dar viena šiuolaikinė miesto tradicija – per karantiną gimęs ciklas „Kultūra į kiemus“. Visus 11 Kauno mikrorajonų, 14 kiemų jis užpildė šokiu, kinu, muzika, vaišėmis ir istorijomis. Su kaimynais jau galite pradėti rašyti motyvacinį laišką, kad renginiai atkeliautų ir į jūsų kiemą.
Žinoma, ir „Transformacijos“, trečiąsyk visuomenei atvėrusios „Kauno energijos“ Petrašiūnų elektrinę, negali likti nepaminėtos tarp metų akcentų. Šiuolaikinis menas – dvasinė šiluma, ir ne kitaip.
Dariaus ir Girėno stadionas vasarą nė trupučio nesiilsėjo – o ir atvėsę orai nesudarė problemų futbolo gerbėjams. Visgi vienas koncertas mums šiemet įstrigo ypač – tai amerikietis Post Malone, Kauną aplankęs rugpjūtį. Dar laukiame ir Rag’nBone Man, kuris irgi jau buvo Kaune, bet dėl sveikatos problemų į Dainų slėnį padainuoti taip ir nenusileido.
Šis rugpjūtis mums įsiminė ir tuo, kad išleidome vienam miesto rajonui skirtą žurnalą. Pirmas kartas, bet gal ne paskutinis? Šilainiai tikrai nusipelnė ir daugiau žurnalų dėmesio, tai margaspalvis ir daugiasluoksnis 40-metis, kuriam negresia jokia vidurio amžiaus krizė. Ypač kol ten tvarkosi daugkartinė mūsų žurnalo herojė Evelina Šimkutė. Linkėjimai jai, Šilainių sodams ir visai „Kultūros dirbtuvės“ komandai. Ir Romui Zabarauskui, kurio filmo „Aktyvistas“ veiksmas vyksta ir Šilainiuose. Smagu, kad filmui Lietuvos ir Kauno kino teatruose išties neblogai pasisekė.
Dar viena proga apsilankyti Šilainiuose – ypatingai jautri Kauno IX forto muziejaus paroda „Lietuvos partizanų batuose…“, atidaryta rugpjūtį. Ji veiks iki sausio pabaigos, naujame žurnalo numeryje šį tą apie partizanus ir jų batus dar ir papasakosime.
Rugsėjo 1-ąją buvo daug mielų progų – ne tik į mokyklas ėjome, bet ir kepyklėlės „Bundu“ trečiąjį gimtadienį krimtome ir kava laistėme. O čia pat, ant Pelėdų kalno, pasitikome vienai dienai į Laikinąją Čiurlionies galeriją grįžusį Čiurlionio paveikslą. Šis renginys žymėjo istorinės galerijos rekonstrukcijos pabaigą ir intensyvaus parodų sezono startą.
Dar viena svarbi data, įrašyta į Kauno istorijos metraščius – rugsėjo 18-oji. 2023 m. šią dieną Kauno modernizmo architektūra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašus! Knygos, filmai, parodos, ekskursijos, konferencijos – pastaraisiais metais daug kalbame apie šią tarpukariu užgimusią Kauno savasties dalį. Šį rugsėjį UNESCO titulą paminėjome išties skambiai. Pavyzdžiui, beveik visą mėnesį vyko tarptautinis skulptūros simpoziumas, kurio rezultatus jau galite apžiūrėti Mažajame Ąžuolyne.
Tiesą sakant, žvelgiant į rugsėjo kalendorių buvo neramu – tiek visko, kaip aprėpsime? Kauno kultūros mugėje surengėme „Kauno pilno kultūros“ diskusijų maratoną – visi šeši pokalbiai suarchyvuoti vaizdo formatu, galite peržiūrėti. Iškart po to nėrėme į Kauno bienalės atidarymo renginius, kopėme į Parodos kalną „Fluxus“ festivalyje, šokome festivalyje „Audra“, lankėme nuostabią jo performansų programą Kauno centriniame pašte ir Lietuvos banko rūmuose… ir mąstėme, ar kitąmet, kai festivalis nebebus Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Čiurlionio 150-mečio programos partneris, bus taip gausu? O gal gausa nėra būtina – svarbiau gylis? Atsakymai – kitąmet, o įstabią parodą „Pamėklių giesmės“, taip pat „Audros“ programai sukuruotą, dar spėsite aplankyti iki paskutinės šių metų dienos. Rimtai. Nepraleiskite.
„Audros“ ir Kauno bienalės kuratorius kalbinome žurnale, kaip ir dviračių entuziastus „Laikra“, „ConTempo“ savo kūriniu prikausčiusią šokėją Oksaną Griaznovą ir Mato Šalčiaus kelionę pakartojusį Vytautą Jakelaitį. Kalbėjome ir apie Sąjūdžio laikų ekologinį judėjimą „Atgaja“, dar nenutuokdami, kaip prasmingai pasirinkome.
Rugsėjo 22-oji, Čiurlionio gimtadienis, padovanojęs daugybę fantastiškų renginių Kaune, tapo ir lūžio tašku, padalinusiu Lietuvos kultūros istoriją. Tokio jubiliejaus nesuplanuosi, nebent esi pats velnias. Visgi būtent politikų nesiskaitymas su kultūros bendruomene davė pagrindą Kultūros asamblėjai, iš pradžių susirūpinusių asmenybių susirinkimui, vėliau judėjimui, sujudinusiam visą šalį.
Ir… simboliška ar ne, bet beveik Čiurlionio gimtadienio išvakarėse, prieš pat užsikuriant protestų garvežiui, mus paliko Audrys Karalius.
Siekiant apsaugoti Kultūros ministeriją nuo nevienareišmiškai vertinamo politinio darinio užvaldymo, Lietuvos kultūros bendruomenė surengė įspėjamąjį streiką – kiekvienas savo skvere, aikštėje, balkone ar salėje. Čiurlionio „Jūra“ užtvindė ir Kauną – nuo Ąžuolyno bibliotekos pajudėjome prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, į daugelio istorinių įvykių liudininku tapusį sodelį. Jautėme vienybę ir tikrai nežinojome, kas dar laukia.
„Jūra“ vilnijo ir kitomis dienomis. Spektakliu pagal šį Čiurlionio kūrinį, kurį atliko kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru, festivalį AURA35 atidarė Kauno šokio teatras „Aura“. Bene pirmąsyk festivalio atidarymas vyko Kauno sporto halėje – ir buvo visiškai išparduotas!
Visą spalį jau trečiąsyk vyko Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis IPMA, šįsyk savo tema pasirinkęs idėjas – kuriančias ir griaunančias. Jo siela Svetlana Batura ne tik pati vedė nesuskaičiuojamą kiekį ekskursijų, bet ir paskatino tai daryti būrį nuostabių senjorių. Beje, lenkų fotografų kuriamas protesto archyvas, pristatytas festivalyje, ne vienam tapo įkvėpimu gaminant… protesto plakatus streikui. Ir dar šis tas – buvęs automobilių garažas Kęstučio ir Maironio gatvių sankryžoje tiesiog puikiai tinka tokio tipo parodoms. Kodėl jis taip ilgai stovi tuščias? Galbūt šis festivalis taps akstinu savininkui kultūrą įsileisti dažniau?
Naujiena mieste – Kauno knygų mugė. Debiutavusi spalį, ji susilaukė kritikos dėl nepatogios lokacijos „Žalgirio“ arenos III aukšte ir erdvokos programos, bet visi sutinka, kad tokio renginio Kaunui reikėjo ir perspektyvų jis turi. Laukite tęsinio.
Dar spalį debiutavo Performanso meno savaitgalis – jį, kaip ir daug kitų reikalingų reiškinių, inicijavo Kauno menininkų namai su Edvinu Grinkevičiumi priešakyje. Nuo muziejaus ir bibliotekos iki sovietinės valgyklos – maršrutas, nors ir trumpas, buvo efektingas, ir jau laukiame kitų metų.
Taip pat Kauno menininkų namų projektas „Nepadorūs vakarai“ – šįsyk priešakyje Agnė Bagdžiūnaitė – pakvietė į netikėtą galerinę erdvę prie pat Zanavykų turgaus. Joje buvo eksponuojamos Gerdos Paliušytės ir Snieguolės Michelkevičiūtės fotografijos – norisi tikėti, kad proga nebuvo vienkartinė.
Anželika Cholina – visuomet įvykis. Vien ko verta jos „Karalių pasaka“, kurią per Čiurlionio metus pamatė keliolika tūkstančių žiūrovų. O premjera juk įvyko Kaune! Pateko tik ištikimiausieji, kaip ir į naująjį šokio spektaklį „Karmen“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kurio premjera raudonu kilimu papuošė spalio peizažą. Bilietų kitiems metams dar yra – kol kas!
Žaliakalnio kultūros centru per porą metų tapusi Ąžuolyno biblioteka rudenį atsigręžė į save – spalį pakvietė į leidinio „Ąžuolyno biblioteka (1950–2025 m.): pasakojimai apie bibliotekos istoriją“ pristatymą. Knygą trumpai apžvelgėme čia.
Norisi simbolinėje metų apžvalgoje paminėti ir paskatinti augti Baltijos ir Šiaurės šalių muzikos festivalį, kuris nauju formatu šį rudenį grįžo antrąsyk, ir vis tvirčiau į Kauno kultūros kalendorių įsirašantį „Kaunas Blues“, koncertais džiuginantį netikėtas miesto erdves.
O žurnale spalį pasakojome apie miesto ir valstybės ženklus, tikrus ir menamus. Heraldika ir logotipai – ar gali būti tarp jų kas nors bendra? Pavadinimai ir iškabos, neonai ir skulptūros… Daug nesutarimų ir diskusijų, įrodančių, kad miestas – niekada nemiegantis organizmas. Pavyko tikrai išsamus numeris!
Buvo ir daugiau žurnalų. Ką turime omenyje? Ogi „Vaizdus“, naująją fotografų kartą pristatantį leidinį, brandintą porą metų. Pirmą numerį sužiūrėjome su malonumu ir laukiame daugiau naujienų.
Jei rugsėjį Kauno bienalę visu pajėgumu atidarinėjome, tai lapkritį ją teko išlydėti. Paroda „Stumbro“ fabrike ir kitose miesto erdvėse – daugiasluoksnė ir kassyk užsukus atverdavusi vis naujas kūrinių prasmes. Viena bienalės menininkių Gerda Paliušytė uždarant šiuolaikinio meno įvykį surengė savo naujo filmo „Laivas“ premjerą – tai netipiškas pasakojimas apie ypatingą iš Kauno kilusį žmogų ir vadinamąjį legacy. Galbūt dar pagausite kino teatre, o su Gerda kalbėjomės lapkričio žurnale. Jį paskyrėme šilumai – labiausiai vidinei.
Džiaugiamės ir čia radę pretekstą pakalbėti apie atsparumą, aktyvumą ir protestą. Protestuoti galima ir apsiginklavus mezgimo virbalais! Ar apsigobus vėliava. Tą darėme stovėdami prie „Laisvės“ paminklo, kartu su kitais miestais dalyvaudami akcijoje „Aš (at)stovėsiu iki galo. O tu?“
Dar norisi atskirai paminėti kasmet elegantiškai, pagarbiai ir subtiliai Kauno kultūros įstaigų ir iniciatyvų minimas Vėlines. Kauno miesto muziejus pakvietė į kelioms dienoms J. Gruodžio namus paslapčių pilaite pavertusią parodą „Memento Mori“, „Kauno detalės“ su kolektyvu sukūrė filmą apie Petrašiūnų kapines, o jose ir kitose miesto kapinėse su istorikais apsilankyti pakvietė Kultūros asamblėja.
Lapkritį inauguruota naujoji VDU rektorė profesorė dr. Ineta Dabašinskienė. Tai 18-oji rektorė universiteto istorijoje – ir pirmoji moteris.
Šį mėnesį vyko iš vasaros atsikraustęs šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ – kodėl įvyko šis virsmas, mums papasakojo viena jo organizatorių Monika Citvaraitė-Lansbergienė. Su ja aptarėme ir galimybę kitąmet vieną žurnalo numerių skirti cirko istorijai ir šiandienai – juk festivalis vyks dešimtąsyk!
Turėjome ir jubiliejų – 30-ąjį gimtadienį pačioje mėnesio pabaigoje atšventė mišrus choras „Kamertonas“, kurio pasirodymai nuolat džiugina ir Kauno, ir tarptautinę publiką.
Na, ir dar vienas šviesus iš pažiūros niūraus lapkričio akcentas – architektūros festivalis „Miestas kaip dėlionė“, kuriame programą sudaro ir įgyvendina praktikuojantys architektai ir visi kiti, kuriems ne vis vien, kas ir kaip kurs ateities miestus. Šiemet festivalis vyko miestiečių ir miesto svečių traukos centru tapusioje „Mokslo saloje“, kaip tik gruodį paminėjusioje pirmąjį savo gimtadienį. Ne šiaip paminėjusioje, o su „Solo Ansambliu“. Kalbant apie muziką turime pasidžiaugti ir išieškota šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ programa. Komplimentai.
Gruodį vėl gaminome plakatus (subjektyviai vertinant, juos geriausiai mieste piešia ir spaudžia „Hands on Press“) ir ėjome į protestus – daugelis nepatingėjo nuvažiuoti į Vilnių, bet Kauno studentai pasistengė už laisvą žodį ir prieš LRT politinį užvaldymą susiburti ir Kaune. Karo muziejaus sodelyje prie studentuomenės prisijungė ir ištikimiausi „Žalgirio“ sirgaliai, ir daugybė įvairiausioms kitoms sferoms atstovaujančių kauniečių. Tokio tvirto palaikymo tinklo neišpainios joks velnias.
Apie tinklus daugiau pasakosime sausį, o gruodžio žurnalas – švelniai kalėdiškas, apie… laiškus. Publikuojame laiškus, kuriuos žiemos švenčių laikotarpiu rašė Čiurlionis – aha, vis dar negalime be jo. Aptikome ir kalėdinį Balio Sruogos laišką, žmonai siųstą iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Kraupių patirčių poveikį žmogui tyrinėjančią parodą apie „Dievų mišką“ aplankėme Maironio lietuvių literatūros muziejuje – jei dar nespėjote, užlipkite į palėpę ir jūs. Ten irgi stovi kalėdinė eglutė. Tik… kitokia.
Gruodį – kol kas privatesniais renginiais – pagaliau atsivėrė daugiafunkce kultūros ir renginių erdve tapęs kino teatras „Daina“. Gražuolis pastatas iš pagrindų renovuotas – labai įdomu, kokią programos viziją šiuo metu baigia gludinti naujieji jo šeimininkai. Užsukite pašokti per Kalėdas.
Na, o Kalėdų dvasia grįžo į Rotušės aikštę! Čia spindi art deco stiliaus žaisliukai ir skamba kalėdinės giesmės. Priminsime, kad pernai didžioji miesto eglė buvo papuošta Vienybės aikštėje. Šiemet natūrali, kaunietiška eglutė, kurią padovanojo miestiečiai, vėl tradicinėje vietoje – Kauno rotušės, kurioje, beje, veikia įstabi vieno paveikslo paroda, pašonėje.
Jei jūsų pamėgto renginio, ciklo, atlikėjo ar parodos nepaminėjome, tai tikrai nereiškia, kad jis mums nepatiko ar nepasirodė vertas. Tiesiog ne viską galime sutalpinti į šį ir taip kiek per ilgą (net 10 puslapių!) tekstą. Jei viską perskaitėte, mes laimingi. O daugiau įspūdžių ir pastebėjimų nuolat publikuojame šiame tinklapyje, feisbuke, instagrame ir žurnale.
Belieka palinkėti vieni kitiems ramių švenčių, o persivertus kalendoriui ir vėl raitosimės rankoves. Ačiū, kad buvote kartu. Ačiū, kad skaitote, sekate, dalinatės, prisidedate prie žurnalo sklaidos. Ačiū, kad kuriate miestą, apie kurį gera pasakoti ne tik kas mėnesį, bet ir kasdien.
