Su fotografu Donatu Stankevičiumi prieš keletą metų leidomės į kultūrinį žygį po dvasininkų namus – jų, paverstų muziejais, Kaune galite aplankyti trejus, ir visi tame pat Senamiesčio gale. Netoli šio maršruto atklydome ir šįsyk, tik Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas priėmė ne savo bute, bet vienu aukštu žemiau esančioje menėje.
Karolio Reisono tarpukariu projektuoti Kauno arkivyskupijos rūmai – didingas, bet slaptas brangakmenis, besislepiantis už Rotušės aikštės. Okupacijos metais čia veikė J. Naujalio muzikos mokykla, kurioje užaugintas ne vienas šiandienos talentas. Kultūringa aura lėmė, kad architektūrinės detalės išliko. Pavyzdžiui, juodos vidaus durys – neįprasta šiandien, bet itin stilinga. Su Donatu garsiai pasvajojame, kad kurija galėtų duris kultūrai atverti plačiau. Arkivyskupo prie sienos neremiame, bet jis pats, rodydamas vieną kaip tik baigiamą tvarkyti salę, panašią idėją išsako. Gal jau kitąmet?
Nedaug liko šių metų, kokie jie buvo Kauno arkivyskupijai?
Kadangi švenčiame Jubiliejaus metus, jaučiamas didelis pakilimas, gausu renginių. Metų pradžioje surengėme didžiulę piligriminę kelionę į Romą. Tūkstančiai lietuvių atvyko lėktuvais, autobusais, Šv. Petro bazilika tiesiog drebėjo nuo mūsų chorų ir orkestrų. Vatikano pareigūnai sakėretai girdintys tokio aukšto lygio muziką. Tai buvo didžiulis mažos tautos pasididžiavimas – gauti tokį pagyrimą centrinėje pasaulio šventovėje. Panašus pakilimas lydėjo ir neseniai pasibaigusius Šiluvos atlaidus, o vasarą tūkstančiai žmonių susirinko į Vilties šventę Kauno sporto halėje.
Tačiau Bažnyčia – tai ne tik šventės, bet ir kasdienybė. Kartais ji nematoma, bet joje skleidžiasi nuostabūs dalykai. Pavyzdžiui, Benamystę patiriančiųjų dienos centras „Ateik“, kur žmonės gali ne tik pernakvoti, bet ir pasikalbėti. O organizacija „Gerumo rankos“ Vilijampolėje įgyvendino unikalų projektą – nupirko visą daugiabutį. Jame metus gali gyventi ir gauti socialines paslaugas tie, kuriems reikia atspirties taško gyvenime – tiek jauni, tiek vyresni. Tai ne tik stogas virš galvos, bet ir namų šiluma, įkvepianti pradėti iš naujo.
Ar arkivyskupija tokiuose projektuose labiau globėja, ar partnerė?
Bendradarbiaujame įvairiais formatais. Kai kurias organizacijas, pavyzdžiui, „Caritą“, arkivyskupija yra įsteigusi pati. Su kitomis, taip pat ir su miesto savivaldybe, esame partneriai. Pavyzdžiui, kartu veikia vaikų dienos centras senamiestyje – labai jauki vieta, kur mums smagu, nes vaikams smagu.
Viena mano paties pareigų – koordinuoti. Daug iniciatyvų ateina iš kurijos, kuri Bažnyčios struktūroje yra tarsi savivaldybė – ji duoda toną, kuria planus. Tad vyskupas yra iniciatorius, judintojas: klausia, kaip sekasi, ko trūksta, ką galime padaryti geriau. Žinoma, neišvengiama ir formali pusė – įvairios valdybos, tarybos ir posėdžiai yra mano kasdienio darbo dalis.
Kartais tie posėdžiai ir patiems įgrįsta, bet į juos einame vedami tikėjimo, kad pasaulis dėl to taps geresne vieta gyventi. Juk galiausiai didžiausias įdirbis lieka ne popieriuose, o žmogaus širdyje. Tai, kas sukuriama per santykį, per emocinę atmintį, per ištiestą pagalbos ranką. Žmogus, kuriam nepažįstamieji padarė gera, niekada to nepamirš.
Tarp gausybės reikalų, ar jums lieka laiko asmeninei refleksijai?
Refleksiją privalau suplanuoti. Jei ji neatsiranda dienotvarkėje, tai tiesiog neįvyksta, nes tave neša susitikimų ir reikalų banga. Nėra lengva įterpti tokį laiką, bet save guodžiu, kad šis stabtelėjimas yra įsakytas. Tai mano pareiga.
Refleksija yra esminė dvasinės, psichologinės ir fizinės sveikatos dalis, tačiau šiandieniame pasaulyje mes per mažai vertiname pauzės svarbą. Kaip sako Juozas Erlickas, tiesiog „lekiam laukais plevėsuodami plaukais“.
Tą laiką vadinu „dykumos diena“ – stengiuosi minimaliai naudotis telefonu, atsiriboti. Dažniausiai važiuoju į Palendrių vienuolyną. Ten neturiu jokių pareigų ar atsakomybių, ir man tai labai patinka, nes esu lygus, bendruomenės narys, o dėmesio centre yra Dievas, ne žmogus.
Minėjote, kad jums svarbu klausti žmonių, kaip jie jaučiasi. Tad kaip šiandien jaučiasi kauniečiai?
Kauniečiai – ypatingi žmonės, man jie labai patinka. Jie praktiški, ūkiški, su geru humoro jausmu, kartais nevengiantys aštresnio žodžio. Bet tas jų praktiškumas labai žavus, nes nukreiptas ne tik į save ar savo šeimą, bet ir į visą miestą.
Miestas tiesiog pulsuoja gyvybe. Labai džiaugiuosi matydamas, kiek visko vyksta, kiek atidaroma naujų erdvių. Per pastaruosius porą mėnesių, regis, dalyvavome bent šešiuose atidarymuose: baseinas, tiltas, arena, naujas pastato korpusas, pamatas… Jaučiasi, kad patiriame didelį materialinį pakilimą, kurio žmonės taip ilgai siekė.
Žinoma, didžiausias iššūkis – augant materialiai, nepamesti dvasinės gerovės. Bet panašu, kad ir čia viskas juda į priekį. Pabandykite nusipirkti bilietą į Nacionalinį Kauno dramos teatrą – aš pats vis dar laukiu eilėje į spektaklį „Kai buvome jauni“. Kauno valstybinis muzikinis teatras taip pat nuolat pilnas. Neseniai mokytojams parodytas šio teatro miuziklas „Aida“ „Žalgirio“ arenoje buvo aukščiausio lygio. Teko lankytis ne viename Brodvėjaus šou, ir turiu pripažinti – tai, ką mačiau čia, kokybe nenusileidžia, o gal net ir lenkia.
Ar Lietuva šiandien religingas, ar visgi sekuliarus kraštas?
Lyginant su Amerika, kurią geriau pažįstu dėl studijų, bažnyčių lankomumas Lietuvoje gerokai žemesnis. Tam neabejotinai turi įtakos sovietinėje priespaudoje augusi karta, kuri mokykloje buvo mokoma, kad Bažnyčia – tai „tamsybininkai“. Dėl to jie ir šiandien labai atsargiai žiūri į visus bažnytinius reikalus.
Tačiau stebiu vieną įdomų reiškinį. Nors patys tėvai yra atsargūs, vaikus į bažnyčią jie vis tiek leidžia. Ir būtent per vaikus neretai užsikabina ir patys. Šiemet viena pora pasidalino nuostabia istorija. Ruošiant vaikus Sutvirtinimo sakramentui, į katechezės pamokas kviečiami ir tėvai – kad suprastų, ką patiria jų vaikai, kad galėtų susikalbėti. Pirmiausia įsitraukė mama, vėliau ir tėtis. Galiausiai jie pasakojo: „Negalime patikėti, kas per metus įvyko mūsų šeimoje. Santykiai sušilo, atradome tikėjimą, o juk buvome ant skyrybų slenksčio.“
Kaip vertinate vadinamuosius „proginius“ katalikus – tuos, kurie į Bažnyčią ateina tik per Kalėdas, Velykas ar svarbiausiais gyvenimo momentais? Ar tai geriau nei nieko?
Į juos žiūrime labai gerai. Jie – mūsų šeimos nariai, saviškiai. Man jie primena emigravusį brolį ar seserį. Susitinkame retai, bet dėl to nenustojame to žmogaus mylėti – kartais jis tampa net dar brangesnis. Į juos žiūrime su viltimi, kad vieną dieną jie plačiau atras tai, ką turime. Juk ši šeima gyvuoja jau 2000 metų. Tai lobis, kuriame sukaupta daugybė apmąstymų, kaip gyventi, kad būtum laimingas, kad jaustum pilnatvę.
Iš šalies atrodote labai atviras, mėgstantis bendrauti žmogus. Kunigo pašaukimas atliepia jūsų būdą?
Tiesą sakant, save atradau ne iš karto. Norėjau būti garso režisieriumi, siejau gyvenimą su muzika, planavau dirbti teatre ar kine. Grojau akordeonu, net įgyvendinau vaikystės svajonę – grojau vestuvėse.
Svarbiausia eiti kartu: su savimi, su savo širdimi ir su šalia esančiais žmonėmis.
Viskas ėjosi puikiai, kol manęs neištiko nuotykis, vadinamas kunigo pašaukimu. Tai buvo visiška staigmena, nes per visą vaikystę ir paauglystę net minties tokios neturėjau. Iš pradžių mane tai gąsdino, jaučiau didelį stresą. Mano galvoje kunigas buvo kaip Liudas Vasaris – žmogus, nusivylęs meile, kuriam seminarija lieka vienintelė išeitis. Kaipgi aš galėčiau taip keistuoliškai gyventi? Po metų stiprių svarstymų pradėjau save bandyti: važinėjau į stovyklas, įvairius susitikimus. Ir pamačiau, kad man visai patinka kalbėtis su žmonėmis, kurti santykį, pralinksminti. Galiausiai supratau: „Ei, gal aš ir galėčiau būti kunigu.“
Vėliau suvokiau, kad galbūt prigimtyje visada glūdėjo bendrystės ilgesys. O kunigystė iš esmės ir yra nuolatinis santykio kūrimas.
Ar niekada neabejojote pasirinkimu?
Jei nėra abejonės, nėra ir tikėjimo – tuomet viską tiesiog žinai. Tikėjimas reikalauja nuolatinio pertikrinimo. Abejojimas yra sveikas procesas, nuolatinis svarbiausių egzistencinių klausimų kėlimas.
Viskas susiveda į tai, kaip mes matome pasaulį. Pasaulėžiūra – kaip aš mąstau apie pasaulį – tiesiogiai virsta pasaulėjauta – kaip aš jį jaučiu. O tai veikia viską, net fizinę sveikatą. Juk nuolatinė egzistencinė įtampa sėda į visą mūsų sistemą. Gydome kraujo spaudimą vaistais, bet kartais priežastis glūdi kur kas giliau – pasaulėžiūriniuose klausimuose, baimėje, kad šis pasaulis nėra saugi vieta.
Kokių praktinių, bet kartu ir dvasinių patarimų turėtumėte žmonėms, kuriems atėjus tamsiajam metų laikui darosi tiesiog per sunku?
Pirmiausia – nepameskite ritmo, kurį turėjote vasarą. Vasarą išeiti pasivaikščioti aštuntą valandą vakaro atrodo natūralu. Lapkritį tai jau primena vidurnaktį, ir tokia mintis nebekyla. O turėtų. Kol žmonės kalba apie liūdesį, aš siūlau pirmiausia pažiūrėti į kūną. Susitvarkykite su fizika – išsimiegokite, grįžkite į ritmą ir tik tada žiūrėkite, kas toliau. Į savo prigimtį turime žiūrėti su didele pagarba.
Antras dalykas – sąmoningai investuokite į santykius su artimaisiais. Neleiskite, kad viską pasiglemžtų rutina ir buitis. Suplanuokite pasimatymą su sutuoktiniu, skirkite laiko paskaityti knygą su vaikais. Jei reikia, sąmoningai sustabdykite gyvenimo tėkmę, kad ji vėl įgautų poetinį ar net romantišką atspalvį.
Ir trečia – laikykitės ištikimybės trims esminiams dalykams: dirbti, melstis ir ilsėtis. Į maldą telpa viskas – savišvieta, refleksija, meditacija. Svarbiausia išlaikyti dienos ritmą, minčių tvarką ir puoselėti santykius, kurie mus maitina. Turėti ne tik darbinius ar buitinius, bet ir tuos ryšius, kuriuose su kitu žmogumi galime pabūti kitaip nei įprasta.
(Klausia fotografas Donatas) Dažnai kalbame apie taip reikalingą pozityvumą. Tačiau ar nereikia čia sveiko balanso?
Natūralu, kad žmogus keliauja per sezonus. Yra vasara – pakilimas ir optimizmas. Ateina ruduo – abejonių laikas. Ištinka žiema – krizė, kai reikia ieškoti, kaip statyti gyvenimą iš naujo. Ir galiausiai vėl sugrįžta pavasaris.
Bandyti visada išlikti „vasaroje“, tame nuolatiniame pozityvume, yra nesveika. Juk tuomet reikia prisiversti. Dirbtinis optimizmas galiausiai atveda į gilų pesimizmą ar net depresiją.
Principas paprastas, kaip ir visur kitur, – nieko ne per daug. Viskas su saiku. Jei esi pakilime, turi leisti sau ir nusileisti – atsisėsti ant sofos ir tiesiog pažiūrėti į vieną tašką.
Kai matome, kad kieno nors gyvenimas tėra vien gražios nuotraukos ir įrašai su šūksniais „mano gyvenimas nuostabus!“, natūraliai kyla įtarimas. Arba žmogus bando pasirodyti, slėpdamas puikybę, arba tiesiog dirbtinai laiko save toje aukštumoje.
Vidinė šiluma tampa vidiniu gaisru.
Tikrai taip. Ir šalia tokio „degančio“ žmogaus kitam būti sunku, tempas gali būti tiesiog per smarkus.
Todėl reikia būti jautriam – ir sau, ir kitam. Svarbiausia eiti kartu: su savimi, su savo širdimi ir su šalia esančiais žmonėmis. Juk jie galbūt šiuo metu yra kitame etape, ir aš neturiu teisės jų prievartauti būti nuolatiniame pakilime.
Minėjote Palendrių vienuolyną kaip vietą, padedančią sugrįžti į save. Bet jis toli, Žemaitijoje, o kokios vietos Kaune jums yra brangiausios, kur galima stabtelėti ir pasikrauti?
Pirmiausia – čia pat esanti Santaka. Nuostabi vieta pasivaikščioti. Taip pat Nemuno pakrantė su nauju dviračių taku, Pažaislis ir, žinoma, Kauno jachtklubas. Po sutvarkymo jis atrodo kaip Monakas. Sunku patikėti, kad esame Lietuvoje, prisiminus, koks raistas ten buvo anksčiau.
Teko skambinti Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai ir atsiprašyti, kad įžengiau į jo teritoriją.
Aplink Kauną taip pat gausu nuostabių vietų: Kadagių slėnis, Paštuvos vienuolyno teritorija, Raudondvario pilis. Man asmeniškai labai patinka nauji dviračių takai, ypač tas, kuris veda link Kulautuvos, – atsiveria nuostabiausi slėniai.
Tokia gamta visai šalia miesto yra didžiulė dovana, Lietuvoje esame palaiminti. Kiek pasaulio didmiesčių gali tuo pasigirti? Paryžiuje ar Londone turi valandų valandas važiuoti, kad pamatytum gamtą. O mes ją pasiekiame per kelias minutes.
Mėgstate dviratį?
Taip, važinėju, nors norėtųsi ir dažniau. Viena mylimiausių trasų – palei Nemuną per mano gimtuosius Žemuosius Šančius iki pat Panemunės tilto.
Šis maršrutas man labai mielas, nes primena vaikystę – pravažiuoju pro savo senąją mokyklą. Labai džiugu matyti, kaip viskas keičiasi, kaip stipriai gražėja dabar jau sutvarkyta pakrantė ir patys Šančiai. Čia puiki, stipri bendruomenė – kaip ir, tarkim, Aleksote.
Bet Aleksotas – jau kita vyskupija!
Taip, tikrai, perėjęs tiltą atsiduri Vilkaviškio vyskupijoje, kitoje administracinėje teritorijoje. Dėl to kartą nutiko smagus nesusipratimas. Savivaldybė pakvietė pašventinti būsimo pėsčiųjų tilto, kuris ves į naująją M. K. Čiurlionio koncertų salę, statybvietę. Ir tik ten stovėdamas staiga suvokiau, kad esu jau kitoje vyskupijoje! Ką daryti? Teko skambinti Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai ir atsiprašyti, kad įžengiau į jo teritoriją. Jis, žinoma, atleido, bet su šypsena priminė: „Būk akylas.“
