Praėjusį mėnesį sukako 110 metų nuo poeto Juozo Kėkšto (Adomavičiaus) gimimo. Jis į šį pasaulį atėjo 1915 metų lapkričio 19 dieną Taškente. Tėvui mirus, 1921 metais, mama su vaikais grįžo į Lietuvą. J. Adomavičius, baigęs tris „Ryto“ pradinės mokyklos skyrius, 1926 metais įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Būsimasis poetas tris kartus areštuotas, kalintas Lukiškių kalėjime, ištremtas į Kartūzų Berezos koncentracijos stovyklą. Grįžusio likimas nelepino, toliau laukė nemenki išbandymai.
Daugiau apie asmenybę, kurios gyvenimas buvo sunkus ir sudėtingas, rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė.
J. Kėkštas. Varšuva. 1962 m.
Poetas Kazys Bradūnas 1975 metais „Draugo“ kultūriniame priede publikuotame straipsnyje „Niekada nesutiktas draugas“ rašė: „Kai mes džiaugėmės laisve, jis jau ėjo per lenkų kalėjimus ir koncentracijos stovyklas. Kai mes svajojome laimingą karo pabaigą Lietuvai, o paskui traukėmės nuo raudonojo potvynio į Vakarus, Juozas Kėkštas brido Sibiro tremtį ir savo krauju laistė Afrikos smėlį ir Italijos kalnynų uolas anglų armijos lenkiškam daliny. Kai iš Europos pakilome į Ameriką, Kanadą ir Australiją, Juozas Kėkštas iš Italijos nuplaukė Argentinon. Kai svetimuose pasviečiuose gerokai prasigyvenom, Juozas Kėkštas neteko savo vienintelio turto – sveikatos, atsiguldamas skurdžioje priemiesčio ligoninėje, Argentinoje, pusiau paralyžiuotas.“ Sutrikus J. Kėkšto sveikatai, Lenkijoje gyvenanti sesuo sutvarkė dokumentus ir brolį parsivežė
Nežmoniškos gyvenimo sąlygos neužgesino kūrybinės ugnies. Pirmoji knyga „Toks gyvenimas“ 1938 metais išleista Vilniuje. Vėliau išleistos dar penkios eilėraščių knygos („Rudens dugnu“, „Staigus horizontas“ – abi 1946 m., „Diena naktin“ – 1947 m., „Ramybė man“ – 1951 m., „Etapai“ – 1953 m.). 1947–1959 metais J. Kėkštas gyveno Argentinoje, dirbo fizinį darbą, tačiau rasdavo laiko bei jėgų kūrybai. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma 1950 metais J. Kėkšto spaudai parengta rankraštinė knyga „Ramybė man“. Eilėraštis „Ramybė man“ prasideda žodžiais: „Aš, vergas nepriklausomos dainos, / fanatiškai dainuodamas audras ir laisvą, platų vėją – / dainavau save.“
J. Kėkštas. Toks gyvenimas: lirika. Vilnius: Jono Karoso leidinys, 1938.
J. Kėkšto rankraštinė knyga Ramybė man. 1950 m.
Apie 1951 metais išleistą eilėraščių rinkinį „Ramybė man“ Antanas Vaičiulaitis, pasirašęs Aug. Raginio slapyvardžiu, „Aiduose“ publikuotame straipsnyje rašė: „Po tuo svetimu dangumi kūrėsi ir jo poezija. Tad visai nenuostabu, kad, paties autoriaus žodžiais tariant, joje „paliko žymės aštrios“, lygiai kaip savo sielvarto didybe tos žymės paženklino visą mūsų tautą.“
Juozo Kėkšto likimo siųstos negandos nepalaužė: jis kūrė eilėraščius, vertė užsienio poetų kūrybą į lietuvių kalbą, bendradarbiavo spaudoje, rūpinosi žurnalo „Literatūros lankai“ leidimu.
Pokalbyje su Lenkijos lietuvių poetu Jonu Senda J. Kėkštas atviravo: „Niekur ir niekada neturėjau palankių ne tik kūrybinių, bet ir elementariai suprantamų gyvenimo sąlygų. Tačiau sąlygų nepalankumas veikia dvejopai. Atseit lazda turi du galus. Iš vienos pusės stelbia ir slopina polėkius, bet iš antros skatina maištauti, o maištas prieš neteisybę ir netiesą – tai didelis akstinas meninėj kūryboj. Šitai primygtinai pabrėžiu: to nepadaręs, jausčiau, kad pats sau prieštaraučiau… / Man atrodo, kad našiausias, produktyviausias mano laikotarpis buvo dvylika metų, pragyventų Argentinoje, kai buvau vienu iš žurnalo „Literatūros lankai“ redaktorium.“
J. Kėkšto eilėraštis Legendų įlanka. Apie 1950 m.
Žurnalas „Literatūros lankai“ buvo reikšmingas emigracijoje gyvenančių lietuvių rašytojų kartai, jame publikuota poezija, proza, užsienio rašytojų kūrybos vertimai į lietuvių kalbą bei kritikos straipsniai. Šio žurnalo atsiradimo idėja glaudžiai susijusi su 1951 metais Los Andžele pasirodžiusia antologija „Žemė“ ir jos kūrėjais – Kaziu Bradūnu, Henriku Nagiu, Alfonsu Nyka-Niliūnu.
Juozas Kėkštas 1950 m. gruodžio 7 d. laiške poetui Kaziui Bradūnui siūlė būsimo žurnalo pavadinimus: „Man pv. kažkaip įstrigo žodis LANKAS, LANKAI. Čia galimos įvairios kombinacijos: LITERATŪROS LANKAI, / NAUJIEJI LANKAI, / NAUJOSIOS LITERATŪROS LANKAI, / NAUJIEJI LITERATŪROS LANKAI, – ir t. t.“
J. Kėkšto ranka rašytas laiškas K. Bradūnui. Ciudad Evita, 1950-12-07.
Pirmasis „Literatūros lankų“ numeris pasirodė 1952 m. Tų pačių metų rugsėjo 16 dieną J. Kėkštas poetui A. Nykai-Niliūnui rašė: „Apsidžiaugiau sužinojęs, kad pirmas mūsų „Lankų“ n-ris Jums yra padaręs neblogą įspūdį. Tą pačią dieną gavau ir Henriko N. entuziastingą laišką. Jūs abu mane stipriai užagitavot negalvoti apie sustojimą ir rankų sudėjimą. Dabar ir aš, kaip ir Jūs, esu linkęs įtikėti, jog šis „Lankų“ n-ris nėra ir negali būti paskutinis. Aš šiandien aiškiau negu pirma pajutau, kad Jūsų tikėjimas literatūra yra labai panašus į manąjį. Ir dar – kad geografiniai nuotoliai mums ne kliūtis būti arti vienas kito, susiprasti ir dirbti gerą darbą.“
Literatūros lankai: neperiodinis poezijos, prozos ir kritikos žodis. Buenos Aires, 1952 m. Nr. 1.
Laiškuose atsiskleidžia gyvas kūrėjų ryšys. Poetų tikėjimas literatūra vienija po pasaulį likimo išblaškytus lietuvius, bičiulystė įkvepia tęsti kūrybinį darbą, bendra vizija ir tikslai leidžia įveikti sunkumus bei geografinį atstumą.
1952 m. rugsėjo 17 dieną J. Kėkštas iš Argentinos rašė Henrikui Nagiui į Jungtines Amerikos Valstijas: „Prieš porą dienų mane pasiekė du laiškai: vienas Jūsų, kitas Alfonso N. Niliūno. Miela man buvo skaityti abiejų Jūsų žodžius. Juose daug tikėjimo, daug ugnies ir daug nuoširdaus betarpiškumo. Po tiekos metų, po taip ilgo „kalbėjimosi per knygas“, galų gale suėjome į tiesų, platų ir neišskiriamą vieškelį. Jei jau ne kuo kitu, tai bent tuo mūsų „Lankai“ buvo geri ir reikalingi. Per juos mes dar geriau suartėjome. Jie dar aiškiau nubraukė visus, mus skiriančius, geografinius nuotolius ir ryškiai pabrėžė literatūros ir tiesos tapatybę ir didybę, kurios vardan ir verta, ir gražu burtis ir kovoti.“ Galima teigti, kad „Literatūros lankai“ tapo ne tik leidiniu, bet ir draugystės, betarpiškumo ir bendruomeniškumo simboliu.
J. Kėkšto ranka rašytas laiškas H. Nagiui. Lobos, Argentina, 1952-09-17.
K. Bradūnas, H. Nagys ir A. Nyka-Niliūnas. Baltimorė. 1954 m.
Juozo Kėkšto gyvenimas ir kūryba atspindi tvirtą dvasinę ištvermę, meninės išraiškos polėkį, meilę lietuvių kalbai ir literatūrai. 1950 metų sausio 4 d. laiške K. Bradūnui Juozas Kėkštas atviravo: „Manąjį credo sudaro trys didžiosios laisvės: laisva Tauta, laisvas Žmogus, laisva Kūryba. Jomis tikėjau prieš penkiolika, prieš dešimt metų, jomis tebetikiu ir šiandien. / Išpažįstu tikėjimišką santykį į mane supančius daiktus, žemę, įvykius ir žmones. Šiame tikėjime buvau ir tebesu fanatikas. Tai amžiaus tiesos ir grožio fanatizmas.“
J. Kėkšto ranka rašytas laiškas K. Bradūnui. Ciudad Evita, 1950-01-04.
