Kristina Marija Kulinič – jaunosios kartos dramaturgė, aktorė, režisierė, kurios pjesės statytos Lietuvoje („Teatronas“, Artūro Areimos teatras, „No Shoes“ teatras) bei Latvijos nacionaliniame teatre. Kristinos pjesės dažnai tampa socialinės realybės atspindžiu, gimstančiu iš asmeninių patirčių bei aktualių temų. Ji nebijo ironijos, nepatogumo ar rizikingų temų – kūryboje darniai pinasi intymumas, socialinė kritika ir humoras. Spektakliui „Pažadink savo vidinę deivę“ (rež. Gildas Aleksa) kurta jos pjesė „Išpūstos deivės“ nagrinėja šiuolaikinės darbo kultūros absurdiškumą ir greito vartojimo produktu virtusias dvasines praktikas.
Apie visa tai su dramaturge pasikalbėjo Kauno miesto kamerinio teatro viešųjų ryšių specialistė Gabija Chomskytė.
– Kas skatina rašyti?
– Mano kaip autorės kelias prasidėjo gana atsitiktinai – apsilankius Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamame dramaturgijos festivalyje „Versmė“. Ten sudalyvavau dirbtuvėse, kuriose pavyko atpalaiduoti mąstymą ir pajusti azartą rašymui. Iki tol visiškai nemėgau rašyti, tačiau išbandžius save tinkamoje aplinkoje iki tol rašymą gaubusi mistika išsisklaidė ir man ši veikla ėmė patikti.
Aš niekada neturėjau intencijos rašyti teatrui, tačiau mane į priekį vedė smalsumas ir teatro srityje dirbančių žmonių palaikymas. Dėl to buvo malonu parašius keletą pjesių sulaukti pasiūlymo dirbti kartu su režisieriumi Gildu Aleksa, o vėliau – ir kitais kūrėjais.
– O ką laikytumėte sudėtingiausiu šios veiklos aspektu?
– Tą momentą, kai reikia pradėti iš tikrųjų rašyti. Prieš pat pradedant galvoje sukasi daugybė minčių, idėjų ir lūkesčių, tačiau vos prisėdus prie teksto pirmą kartą visos tos mintys staiga nuščiūva. Apima sąstingis, neaišku nuo ko pradėti.
Taip pat nėra lengva pirmą kartą su režisieriumi dalintis juodraščiu, apima didelis jaudulys ir nerimas. Kito žmogaus žvilgsnis yra labai svarbus, tai padeda man pačiai išvysti kūrinį naujomis akimis, tačiau tai yra labai jautru ir pažeidžiama, todėl labai gerai, kai yra susiformavęs pasitikėjimu grįstas ryšys. Kartais pirminės reakcijos nustebina, prasilenkia su mano pačios įsivaizdavimu, tačiau glaudžiai dirbant kartu ilgainiui pavyksta pasiekti norimą rezultatą.
– Gal dabar tapo lengviau priimti atgalinį ryšį, kritiką?
– Mano reakcija į kritiką nuolat kinta, tačiau priimti ją niekada nebuvo lengva. Vos pradėjus rašyti buvau gerokai drąsesnė ir įžūlesnė. Nežinau, kodėl taip, gal dėl tos patirties trūkumo neturėjau ko bijoti, tad ir į kritiką dažnai reaguodavau atmestinai. Šiandien jau yra kiek kitaip, patirtis suteikė užtikrintumą, kad galiu susitvarkyti su bet kokia užduotimi, tačiau su kiekvienu nauju projektu ryškėja ir kita medalio pusė. Aš vis labiau pastebiu savo klaidas, tapau kritiškesnė ir reiklesnė sau. Tad po kelių metų aktyvaus rašymo ėmiau suvokti, kad kritika iš tiesų yra labai vertinga ir kad man tikrai dar yra ko pasimokyti.
– Jūsų pjesė „Kaip tapti nelaimingam“ buvo inscenizuota Latvijoje. Ką reiškia girdėti savo tekstą svetima, kad ir artima gimtajai, latvių kalba?
– Didžiąją dalį pjesės rašiau spektaklio repeticijų metu. Darbas vyko dvejopai, kartais aš parašydavau dalį teksto, vertėja išversdavo ir tada repeticijos metu būdavo eksperimentuojama su tuo tekstu, o kartais aktoriai improvizuodavo latviškai, šalia manęs būdavo vertėja, kuri iškart versdavo ką aktoriai kalba, o aš stengdavausi užfiksuoti esminius dalykus, kuriuos vėliau paversdavau scena pjesėje.
Tam spektakliui rašiau gan poetiškai, buvo daug žodžių žaismo, sapniškumo, kaskart gavus vertimą į latvių kalbą daug laiko su aktoriais ir repeticijų metu su mumis dirbusia vertėja praleisdavom aiškindamiesi ir tikslindami teksto prasmes, taip pat ieškodami netiesioginio vertimo galimybių, kad būtų išlaikomas tam tikras poetiškumas. Žvelgiant bendrai, buvo labai įdomu girdėti labai artimą kalbą, jos beveik visai nesuprasti, bet tuo pačiu matyti, jog esminiai dalykai, kažin kokios emocijos, būsenos, kurias diktuoja pats tekstas vis tik per aktorių vaidybą atsiskleidžia. Taigi, nors nesupratau žodžių, galėjau atpažinti ką rašiau.
– Kokie jausmai aplanko išvydus savo pjesės inscenizaciją?
– Labai daug įvairių jausmų sukyla. Man visada be galo smalsu pamatyti galutinį rezultatą, režisieriai tikrai geba nustebinti savo interpretacijomis. Premjerose jaučiu labai daug jaudulio. Kuo toliau, tuo įdomiau stebėti žmonių reakcijas, išgirsti, kaip kitus paliečia mano kūryba. Žiūrovai spektaklius vertina itin skirtingai. Visada įdomu pabandyti šias perspektyvas suvesti ir atrasti objektyvumą, kuris mane gali nukreipti tobulėjimo linkme.
Kartais kyla klausimas, kaip turėčiau priimti kritiką ir pagyras – kurią dalį atsiliepimų internalizuoti, o į ką neverta kreipti dėmesio. Spektaklius vertina teatro profesionalai, kritikai, bet taip pat – žiūrovai be teatrologijos išsilavinimo. Vienus žiūrovus gali labai paveikti, matau, kaip empatiškai jie susitapatina su kūriniu, o kitiems tas pats kūrinys gali sukelti pyktį, iššaukti atmetimo reakciją, gali tiesiog nerezonuoti, net būti nuobodus. Įdomu pasvarstyti, iš kur kyla tokios įvairios reakcijos ir kur slypi ta objektyvi tiesa apie patį kūrinį, jo kokybę.
– Naujausioje jūsų pjesėje „Išpūstos deivės“ vaizduojamas mažos įmonės patirtis dvasinio tobulėjimo stovykloje. Gal šį kūrinį įkvėpė asmeninė patirtis?
– Pjesė tapo kelių pažįstamų žmonių ir mano asmeninių patirčių, tyrinėjimų bei vaizduotės mišiniu. Man pačiai tokio pobūdžio stovykloje dalyvauti neteko, tačiau anksčiau būdavo įdomu pasigilinti į šiuolaikinio žmogaus dvasingumo paieškas, išgirsti kitų žmonių patirtis šioje srityje. Pati taip pat turėjau „dvasinio tobulėjimo“ paieškų etapą. Panašioje, į pjesėje vaizduojamą, dvasingumo stovykloje teambuilding’o (liet. komandos formavimo, suartinimo renginio) metu atsidūrė viena mano draugė, kurios patirtis paklojo pagrindą dramaturgijai. Mane labai glumina tokio komandos suartinimo idėja, kuomet įmonė prisidengia noru sveikatinti, įkvėpti savo darbuotojus, nors iš tiesų, atrodo, po visais šiais tikslais slypi elementarus poreikis pakelti jų darbo efektyvumą ir prisirišimą prie darbovietės.
Man tokio pobūdžio teambuilding’aipanašūs į paprasčiausią manipuliaciją darbuotojų prisirišimu prie darbovietės. Vėlgi, remiuosi būtent savo draugės pasakojimu, kuris atskleidė, kaip dvasinių ieškojimų praktikos priemonėmis, kurios mano galva turėtų būti skirtos asmeninėms poilsio nuo kasdienybės ir darbo ar prasmės (nesusijusios su darbiniais pasiekimais) paieškoms, paverčiamos priemone „sudvasinti“ savo rolę darbovietėje ir taip didinti darbo našumą. Šiandien, rodosi, ir taip daugelis save labai tapatiname su darbu, esame orientuoti į pasiekimus, profesinė savirealizacija yra beveik didžiausia vertybė, bet tai veda į perdegimą. Ir viskas aplinkui, net dvasinės praktikos yra pajungiamos tavo darbo našumo gerinimui.
– Ką daryti, kad rūpinimasis emocine sveikata netaptų dar vienu greito vartojimo produktu?
– Nežinau, gal reiktų supykti. Gyvename tokiu laiku, kai viena didžiausių vertybių yra produktyvumas, o pyktis yra destruktyvus. Tik jei pasakysiu „ne“, kas nors galbūt pasikeis, vis tik toks žingsnis turi savo kainą. Bet koks emocinis nepatogumas tampa dar viena kliūtimi būti produktyviu. Jei staiga pajuntu beprasmybės jausmą, jei supykstu, jei man liūdna, tampu nepatogi, nefaina. O juk norisi būti produktyvia ir faina. Napatogioms emocijoms reikia erdvės ir laiko, reikia atsitraukimo, refleksijos, pabūvimo su savimi, su draugais, su šeima.
Reikia pertraukos, distancijos, kartais tiesiog reikia nieko neveikti, tačiau kaip šiandien įmanoma nieko neveikti? Kuomet net pertrauka, kaip teigia Byung-Chul Han (knygos „Nuovargio visuomenė“ autorius – G. Ch. pastaba) yra tapusi priemone produktyvumui gerinti? Nenuostabu, jog net dvasinė stovykla tampa preke, tampa priemone pasiekti kokį nors tikslą. Mokomės imituoti emocinę sveikatą, o jos, manau, neįmanoma puoselėti į viską žvelgiant per produktyvumo prizmę. Tai taip, galbūt reiktų supykt ir sustoti, bet, dažnai jaučiu, ir tai pripažinti sau yra skausminga, kad ir pati nesu stipri tokiam pasipriešinimo aktui.
Komedija „Pažadink savo vidinę deivę“ Vilniuje, Menų spaustuvėje – gruodžio 2 dieną ir Kauno miesto kameriniame teatre sausio 15 dieną. Bilietus platina: kamerinisteatras.lt
