„Pamėklių giesmės“ – tai AUDROS festivalio ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda, skirta Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Ši paroda – tai ilgų tyrinėjimų ir derybų proceso rezultatas, kuris apžvelgia Čiurlionio interesus, įskaitant sinesteziją, gamtą, folklorą, mitologiją, futurizmą ir kosmologiją. Ši paroda taip pat žvelgia ir į muziejaus galimybių ribas, architektūros potencialą ir į tai, kaip emocijas, kilusias ekstazinio reivo metu, perteikti šiuolaikinio meno kalba.
Trumpą įžangą, po kuria slepiasi ilgas procesas, sujungęs dvi didelės organizacijas, 5 kuratorius, 30 menininkų, architektus, Lietuvos banką ir dar daug skirtingų suinteresuotų šalių. „Pamėklių giesmės“ – šio proceso galutinė forma, išaugusi iš bendro festivalio AUDRA ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus projekto darbiniu pavadinimu „Audra x Čiurlionis“.
Kauno paveikslų galerija lankytojus pasitinka melsva prieblanda, užliejančia visą parodos erdvę. Žiūrovai turi keturis judėjimo maršrutus: į dešinę, kur, praėję mėlynai dažytas stiklines duris, lankytojai patenka į kavinės „Kultūra“ erdvę. Čia pakibęs parodos architektų „Isora x Lozuraityte Studio for Architecture“ projektuotas stalas, kurio pagrindą sudaro kitų architektų, „Office De Architectura“ kurto lauko paviljono dalys. Išardžius paviljoną, jo dalys pakibo galerijos palubėse, primindamos apie objektų gyvavimo ciklus ir pakartotinio panaudojimo galimybes. Stalas primena apie čia veikusio maisto projekto „Piliečio sumuštinis“ šurmulį. Dvylika šefų, menininkų ir maisto entuziastų tris dienas AUDROS festivalio metu lankytojams siūlė eksperimentines maisto patirtis.
Tiesiai prieš lankytojų akis dar viena judėjimo trajektorija – ikoniški laiptai, kiek kairiau nuo kasos, – naujai suformuotas praėjimas, leidžiantis išbandyti „paralelinius“ galerijos laiptus. Kairėje – įėjimas į pagrindinę parodos erdvę, kur lankytojus pasitinka fosilijas primenantys Onės Maldonytės keramikos kūriniai.
Geologijos ir nykimo interpretacijos tampa viena kertinių parodos gijų, leidžiančių pajusti ištęstą ir per skirtingas erdves slenkantį parodos laiką.
Judantys erdve toliau aptiks Julijono Urbono žaismingai įdaiktintas paraleles tarp naminės, mėnulio šviesos ir svaigulio. Ilgiau pabuvę parodoje išties gali pajusti laike pasiklydusios ir erdvėje pasklidusios reivo ekstazės patirtį. Ar bent pamėklišką jos užuominą. Šalia – VVXXII specialiai parodai sukurtas laidojimo apeigų ir sarkofago įkvėptas kūrinys. Sarkofagas turi dvi funkcijas – atskirti nuo šio ir paruošti kitam pasauliui. Jo suspenduotas menamas kūnas tampa dar vienu pamėkliško laiko priminimu.
Šveicarų menininko Lithico Alliance’o specialiai parodai sukurtos šaknys ir vaizdo projekcija skverbiasi pro 8-ojo forto militaristinę infrastruktūrą, užlietus forto koridorius ir žaliuojančius Šilainių sodus. Karybos ir sodininkystės simbiozė veda link patalpos, kur Una Ryu kaukės ieško ryšio tarp Korėjo šamanistinės tradicijos ir šiuolaikinių technologijų, o Anrea Mkyska leidžiasi į pridėtinės realybės CGI peizažus.
Pastato kaip peizažo ir landšafto koncepciją vystę architektai „Isora x Lozuraityte Studio for Architecture“ galerijos erdvę formavo pasitelkdami įvairaus ilgio medžiagines kolonas, pridengiančias stoglangius. Pro mažą apskritimą besiskverbianti šviesa į parodos erdvę įleidžia „sukarpytas“ ir dienos metu kintančias dienos šviesos vizualines citatas.
Tęsiantys kelionę neilgai trukus įžengs į patalpas, į kurias žiūrovai negalėjo patekti 46 metus – Kauno paveikslų galerijos užkulisius. Atsivėrusios erdvės pasiūlo savitą, parodinę geologiją, kurioje buvusių parodų artefaktai tampa išraiškinga scenografija. Šioje sustingusioje mizanscenoje japonų menininko Runurunu kūrinys, įkvėptas Paulo Celano „Mirties fugos“, panaudoja karvių melžimo aparatą priminti apie technologijų keliamą pasigėrėjimą ir šiurpą. Evelinos Kehagia ir Jono Meškausko specialiai parodai sukurti kūriniai panaudoja skirtingas industrinio pasaulio liekanas – plastiką ir kartoną. Erdvėje persipina realaus ir parodinio pasaulio industrinės fikcijos.
Tolimiausioje galerijos laiptinėje, iki šiol prieinamoje tik personalui, aidi Marce’o Norberto Hörlerio Šveicarijos folklorą, raganystes ir queer garsines išraiškas komponuojantis garso kūrinys. Dangiškas garsas, mėlyna šviesa ir ankšta laiptinė, primenanti klubinių erdvių architektūrą, veda į trečią aukštą…
Jei norite pajusti parodos pulsą, išgirsti pamėkliškus aidus ir sužinoti, kas laukia trečiame aukšte, turite laiko iki gruodžio 21 d.
