Jau šį savaitgalį, spalio 22–23 dienomis, Kaune, Mokslo saloje, prasideda Architektūros festivalis vaikams „Miestas kaip dėlionė“. Pažvelgti į miestą vaiko akimis, skatinti domėtis urbanistika ir supančiomis detalėmis kviesiančiame renginyje – nemokamos dirbtuvės, edukacijos, žaidimai ir veiklos vaikams.
„Vaikus įtraukiant į miesto planavimą, auginamas jų pilietiškumo jausmas“ – neabejoja urbanistas Algirdas Ramonas. Jo teigimu, miestai galėtų būti labiau pritaikyti vaikams – pradedant žaliosiomis erdvėmis ir baigiant požiūriu į gatvę.
– Algirdai, kur tu pats užaugai? Kokia aplinka tave formavo? Ką prisimeni iš vaikystės?
– Užaugau Kauno rajone, sodų bendrijoje, nedidelėje gyvenvietėje. Turėjome nemažai laisvės – anuomet vyravo kitoks požiūris į vaikų laisvalaikį. Vaikystę leidau atviroje erdvėje, todėl galėjau daug ką išbandyti, patirti, susigalvoti skirtingų veiklų. Žaidimų aikštelių mums nereikėjo, nes žaidimams turėjome visą mus supančią aplinką.
– Kaip architektūra ir urbanizmas atsirado tavo gyvenime?
– Mokykloje neblogai sekėsi matematika, turėjau ir kūrybinę gyslelę. Architektūra atrodė tinkamas sprendimas, kuriam pritarė ir tėvai. Įstojus studijuoti buvo apėmusios dvejonės, tačiau trečiame kurse pajaučiau, kad tai – mano vieta. Buvo idomu suvokti, kiek daug įtakos mūsų gyvenimui daro mus supanti aplinka, o tarp jos ir architektūra, kiek daug problemų tai gali sukelti, bet kartu ir išspręsti.
– Ar stipriai keitėsi tavo požiūris į miestą, jo planavimą?
– Pirmuose studijų kursuose dar nežinojau, kad egzistuoja tokia sritis kaip urbanistika. Ji padėjo suprasti miesto kompleksiškumą, suvokti, kad miestą sudaro ne viena detalė, bet jų visuma – nuo transporto, ekologijos, žaliosios infrastruktūros ir kitų dėmenų. Šiandien man labai svarbu galvoti apie humanistinę miesto sampratą – apie tai, kad žmonėms būtų gera gyventi.
Supratau, kad kompleksiškumas pasireiškia skirtingais būdais, o sprendimų rezultatai kartais gali atrodyti nelogiški. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad gatvių platinimas ar automobilių juostų skaičiaus didinimas turėtų sumažinti spūstis. Tačiau realybėje taip dažnai nenutinka: pagerinus sąlygas automobiliams, daugiau žmonių pradeda jais naudotis būtent toje gatvėje, todėl spūstys greitai sugrįžta. Tuo tarpu gatvių siaurinimas ar juostų mažinimas paprastai neprideda kamščių – dažniau tiesiog sumažina automobilių greitį arba situaciją palieka tokią pačią, nes žmonės prisitaiko: dalis pereina prie kitų keliavimo būdų arba renkasi kitus maršrutus.
– Užsiminei apie humanistinę miesto sampratą. Koks yra tas miestas, draugiškas žmogui?
– Išskirčiau kelis elementus. Visų pirma, aktualu tai, kas šiandien aktyviai sprendžiama – tankumas. Miestai turėtų būti tankesni, tačiau pamatuotai. Svarbu, kad jie būtų pakankamai apgyvendinti ir galėtų atlikti socialines funkcijas, tačiau reikia ieškoti viduriuko, kad mieste būtų pakankamai viešosios erdvės – parkelių, skverų, aikščių.
Dėmesys krypsta ir į gatvę bei šaligatvius. Norėtųsi, kad gatvė būtų saugi pėstiesiems, dviratininkams ir kitiems eismo dalyviams.
Galiausiai miestams reikalinga žaluma – tai svarbu sveikatai, gerbūviui, psichologinei savijautai, o tuo pačiu ir ekonomikai. Pavyzdžiui, želdynai puikiai sugeria liūčių vandenį, todėl gali reikėti mažesnių investicijų į lietaus nuotekų tinklus, taip sutaupant daug lėšų. Tai darosi ypatingai aktualu dažnėjant ekstremalioms liūtims.
– Artėjant Architektūros festivaliui vaikams, įdomu paklausti – kokius miesto akcentus paminėtum, galvodamas apie vaikams tinkamą aplinką?
Visų pirma – gamta. Svarbus suvokimas, kad vaikams reikia žalumos: lauko darželiai, aikštelės, kuriose daug augalijos. Mano nuomone, to mūsų miestuose dar per mažai. Buvo periodas, kai vaikų žaidimų aikštelės buvo štampuojamos vienodai – norėtųsi, kad jos būtų individualesnės ir bendruomeniškesnės, pavyzdžiui, pritaikytos ir tėvams, kurie prižiūri vaikus.
Na, o svarbiausia – požiūrio į gatvę keitimas ir tinkliškumo paieškos. Nebijokime į šaligatvį žiūrėti kaip į žaidimo teritoriją, saugų kelią į mokyklą. Įsivaizduokime, jei vaikai į ugdymo įstaigas galėtų keliauti patys, nevaržomai judėtų didesnėje teritorijoje. Tam reikėtų pasitelkti kompleksiškus instrumentus – įvesti mažesnius automobilių greičius, siaurinti gatves ir plėsti šaligatvius. Svarbus ir mokyklų bei kitų vaikų susibūrimo vietų tinklas, kad jis būtų arti gyventojų ir vaikams nereikėtų keliauti didelių atstumų. Gatvių profilio keitimas visame mieste yra sudėtingas, tačiau tai galima įgyventi taktiškai, pavyzdžiui, aplink mokyklas, darželius.
Olandija, Danija turi puikių pavyzdžių: vienos juostos siaura gatvelė, daug posūkių – nori nenori, automobilis mažina greitį. Lieka daug erdvės pėstiesiems, o vaikai gali saugiai žaisti netoli gatvės. Beje, planavimas vaikams – puikus „pardavimo“ įrankis. Tiranoje, Albanijoje neseniai įvyko pozityvių pokyčių, kuriuos valdžia grindė vaikų saugumu. Tai susilaukė didesnio visuomenės priėmimo ir pozityvių reakcijų.
– Kokie gerieji užsienio pavyzdžiai, kalbant apie vaikams skirtą architektūrą ir miesto planavimą, tau atrodo prasmingi?
Vienas gerųjų pavyzdžių – Amsterdamo pokyčiai po II-ojo pasaulinio karo. Per keliasdešimt metų suprojektuota daugiau nei tūkstantis žaidimų aikštelių, į kurių kūrimą įsitraukė visa visuomenė. Vaikų žaidimų erdvėms panaudoti parkai, sklypai, gatvės, parkavimo aikštelės. Tai ne tik tapo viso miesto vystymosi varikliu, bet ir užaugino visai kitokią kartą bei bendruomenę.
– Daug laiko šeimos ir vaikai leidžia viešosiose erdvėse. Jų planavimas dažnai aptarinėjamas šiandieninėje visuomenėje. Ar manai, kad viešosios erdvės organizuojamos teisingai? Ar netrūksta gyventojų įsitraukimo?
Žmonių įsitraukimas skirtingais lygmenimis – sveikintinas. Svarbu, kad žmonės domėtųsi ir taip jaustųsi atsakingesni. Visgi dalyvavimas turi būti diferencijuotas, nes įtraukimas reikalauja nemažų laiko ir kuravimo kaštų. Esmė – atrasti balansą tarp formalumo ir neformalumo. Pastarojo, mano nuomone, vis dar per mažai. Sisteminiai dalykai – transportas, judumas – yra formalus planavimas. Tačiau į renginius, bendruomenines erdves turėtų būti žiūrima laisviau – tai, manau, atneštų daug naudos.
Svarbu paminėti, kad gyventojų įtraukimas gali būti vykdomas įvairiausiais būdais. Tai ne tik diskusijos, bet ir paprasti sprendimai – pavyzdžiui, galimybė šalia gyvenamųjų pastatų gyventojams kurti savo želdynus.
– O vaikai – ar jie galėtų tapti šių sprendimų dalimi?
Noras įtraukti vaikus į miesto planavimą didėja: renkama informacija apie jų norus, poreikius, ir tai yra labai sveikintina. Vienas pavyzdžių – Keliaujančios urbanistikos dirbtuvės, lankančios mokyklas, kuriančios kartu su vaikais ir vėliau jų projektus įgyvendinančios. Žinoma, tai resursams imlus procesas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Tačiau viską atperka rezultatas – augantis pilietiškumo jausmas.
Daugiau informacijos: https://architekturosfestivalis.lt/. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno savivaldybė. Globėjai – Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.
