1933 m. sausio 30 d. Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistų partijai ir Adolfui Hitleriui tapus kancleriu, antisemitizmas tapo oficialia valstybės politika. 1941 m. birželio 22 d. sovietinę okupaciją Lietuvoje pakeitė nacistinė – dar ką tik vykdytus gyventojų trėmimus iškart pakeitė žydų persekiojimas. Liepos 10 d. paskelbtas įsakymas, skelbiantis, kad visi Kauno žydai privalo persikelti į Vilijampolės getą. Rugpjūčio 15 d. getas užvėrė vartus, įkalindamas viduje niekuo neprasikaltusius žmones. Tik nedidelei jų daliai pavyko išsigelbėti. Daugumai pagalbos ranką ištiesė tie, kurie buvo už geto ribų.
Būtent apie tokius žmones – žydų gelbėtojus Kauno apylinkėse – bus pasakojama Kauno IX forto muziejuje kuriamoje ekspozicijoje, kuri lankytojus pakvies jau 2026 m. kovą. Kol kas kviečiame skaityti rubrikai „Muziejaus trečiadienis“ parengtą muziejininkės Gretos Ščeliokaitės tekstą.
Už žydų gelbėjimą Holokausto (1933–1945) metu, nesiekiant sau naudos, suteikiamas Pasaulio tautų teisuolio garbės vardas. Šį statusą skiria Jad Vašem institutas Izraelyje. Tačiau Kauno IX forto muziejus renkasi žiūrėti plačiau: ne visi prisidėję prie gyvybių išsaugojimo yra įvertinti Pasaulio tautų teisuolio vardu.
Medalis, kuriuo Jad Vašem apdovanojo Pasaulio tautų teisuolį Gediminą Murauską, Kauno IX forto muziejaus rinkiniai (KDFM 28768). Karolinos Vilkelienės nuotr.
Puikus pavyzdys – Petro Baublio vadovaujami Kauno kūdikių namai „Lopšelis“. Čia už vaikų gelbėjimą atsakingas buvo ne tik gydytojas, bet ir seselės Elena Uborevičienė, Pranciška Vitonytė, Jadvyga Stančiauskaitė-Liepinaitienė, Marcelė Jasaitytė, Pranciška Butkutė, Ona Bartninkaitė, Elena Montvilaitė. Jos prižiūrėjo iš geto atneštus kūdikius. Jos žinojo, kad „Lopšelyje“ slepiami žydų vaikai. Jos neišdavė. Ne visos jos yra oficialiai pripažintos Pasaulio tautų teisuolėmis, tačiau tai nesumenkiną jų veiksmų svarbos.
Gelbėti žydus Holokausto metais nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tam reikėjo resursų, pažinčių ir gelbėjimų. Gelbėtojai buvo priversti gyventi nuolatinėmis konspiracijos sąlygomis: reikėjo sugebėjimo slapstytis, klastoti dokumentus, turėti patikimų pažinčių ir veikti nepastebimai, nes kiekvieną akimirką tykojo didžiulė grėsmė. Bet kas galėjo tapti išdaviku, o gelbėjimo kaina galėjo būti sumokėta gelbėtojo gyvybe.
Kauno IX forte už žydų gelbėjimą buvo nužudyti bent keturi asmenys: gydytojas Vytautas Žakavičius, Bronius Jocevičius, Jonas Petrauskas ir Jonas Jurevičius.
Buvusio žudynių lauko Kauno IX forto memoriale fotografija. Aurimo Dudanavičiaus nuotr.
Ilgai ir nuosekliai buvo gestapo persekiojamas Bronius Gotautas. 1944 m. kapucinų vienuolyno patarnautojas buvo sučiuptas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Tiesa, jis išgyveno, bet taip niekada ir nebesugrįžo gimtinėm. Tai tik dalis istorijų, liudijančių, kad gelbėjimo procesas nebūtinai baigdavosi sėkmingu žmogaus pabėgimu iš geto.
Vienas dažniausių klausimų kalbant apie Pasaulio tautų teisuolius – iš kur jie sėmėsi tokio ryžto? Kaip jie priėmė sprendimą, kuris pakabino likimus ant plauko? Gelbėtojų motyvacija kilo iš įvairių šaltinių – krikščioniško auklėjimo, atsisakymo taikstytis su matoma neteisybe ar kitų humanistinių vertybių.
„Aš gerai prisimenu tas pilnas siaubo dienas, tuos mėnesius, tuos metus, kai pas mus atsirado mažoji. „Dievas nedavė mergaitės, tai dabar išsiauginsim,“ – taip sakė motina kaimynams, giminėms, visam kaimui. Kai tik brolis atnešė ją iš miesto, tėvas per vieną dieną nupynė iš paupyje augusių karklų vytelių dailią lovelę“, – prisiminė Vladas Dautartas apie tai, kaip jo giliai tikintys tėvai Julija ir Juozapas Dautartai sutiko priglausti dar visai kūdikį Arielą Abromavičiūtę.
Pasaulio tautų teisuolė Julija Dautartienė su išgelbėta Ariela Abromavičiūte, 1945 m., Kauno raj., Lietuvos TSR, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus fotografija (VGŽIM, GS, f.1, B-99)
Žinoma, kartais gelbėtojai buvo geto kalinių giminaičiai arba labai artimi bičiuliai. Pavyzdžiui, Pranas Vocelka buvo vedęs žydę Feigą. Jis nusprendė nesikelti su žmona ir vaikais į getą, bet detaliai apgalvojo ir įgyvendino jų gelbėjimo planą, o kartu pasirūpino ir kaimynystėje gyvenusios Julijanos Zarchi išvedimu iš geto.
Tačiau anaiptol ne visi pagalbos atvejai buvo tik kilnūs – kartais motyvacija remdavosi pinigais ar geresniais daiktais, kuriuos žydai buvo pasirengę atiduoti už suklastotą dokumentą arba žvilgsnio nudelbimą reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.
„Mieste ir užmiestyje stengėmės rasti žmonių, pasirengusių priimti žydus. Tai buvo neapsakomai sunku. Dažnai, kai jau buvome dėl visko susitarę, jie pabūgę atsisakydavo arba pareikalaudavo astronomiškų atlygių“, – atsiminimuose rašė Elena Holcmanienė.
Pasibaigus Holokaustui gelbėtojų istorijos ilgą laiką buvo nutylimos. Sovietų okupuotoje Lietuvoje Holokaustas nebuvo įvardijamas kaip žydų genocidas – veikiau kaip „tarybinių piliečių žudymas“. Dalis gelbėtojų patys patyrė sovietines represijas. Viena jų, Bronė Pajedaitė, buvo suimta NKVD už „antivalstybinę veiklą“, kalinta ir tardyta, kol net nesulaukusi nuosprendžio buvo žiauriai nužudyta Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kalėjime Nr. 3, dabartiniame Kauno tardymo izoliatoriuje.
Pasaulio tautų teisuolė Bronė Pajedaitė, 1938 m., Raseiniai, Lietuva, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus fotografija (VGŽIM, GS, f. 1, B-385)
Net savo namuose gelbėtojai nesijautė saugūs kalbėtis apie tai, ką veikė Antrojo pasaulinio karo metais. Tik 1967 m. pasirodė Sofijos Binkienės sudaryta knyga „Ir be ginklo kariai“, kurioje rašoma apie gelbėtojus. Pati Binkienė gavo leidimą 1968 m. nuvykti į Jeruzalę, kur Jad Vašem institute jai buvo įteiktas Pasaulio tautų teisuolės medalis ir jos garbei pasodintas medelis.
„Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“ – vieną iš savo esė užbaigė šviesaus atminimo lietuvių filosofas Leonidas Donskis. Turbūt nėra tikslesnių žodžių – nes ir tada, ir per amžius, ir šiandien žmogus vis dar stovi toje pačioje kryžkelėje tarp blogio ir gėrio.
