Apie vyriškumą vis dar kalbama tyliai, ypač kai jis susiduria su trapumu ir skausmu. Neatsitiktinai lapkritį, minint vyrų psichikos sveikatos mėnesį, pristatomas choreografo ir šokėjo Adrian Carlo Bibiano kūrinys „man niekada nepriklausiusi kaltė“.
Tai jautrus, vizualus ir giliai asmeninis pasakojimas apie vyriškumą, trapumą bei išsilaisvinimą iš praeities trauminių patirčių. Pasitelkdamas judesio kalbą, autorius atveria kūno atmintyje slypinčias žaizdas ir kviečia susimąstyti, ar įmanoma vyriškumą atskirti nuo agresijos bei išmokti gyventi be kaltės, kuri niekada tau nepriklausė.
Apie šokio performansą, kuris bus rodomas psichikos sveikatos menų festivalio „Ryšiai“ programoje, interviu pasakoja idėjos autoriai Adrian Carlo Bibiano ir Karolina Latvytė-Bibiano, bei psichologė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantė Agnietė Kairytė. Juos kalbina Guoda Terleckytė ir Ilona Ellen Askey.
Kaip gimė „man niekada nepriklausiusi kaltė“ – nuo kokio klausimo ar impulso prasidėjo šio kūrinio kelias?
Karolina: Viskas prasidėjo 2024 metų pavasarį, norėjau sukurti bendrą projektą kartu su vyru. Mano idėja buvo labai abstrakti – sukurti kūrinį apie emocinę būseną per kūno išraišką, bet pradėjus kalbėtis su Carlo ji tapo labiau apčiuopiama. Performansas gimė iš daugybės pokalbių ir bendro pajautimo.
Carlo: Aš pats jau buvau pradėjęs mąstyti apie galimas naujo šokio pasirodymo išraiškas. Kai Karolina papasakojo apie savo idėją, pajutau, kad tai ta erdvė, kurioje tilps ir mano sumanymai, mano patirtys. Tad natūraliai susijungė Karolinos vizualinis pajautimas ir mano asmeniniai išgyvenimai.
Agniete, koks buvo Jūsų vaidmuo spektaklio kūrimo procese?
Pastaruoju metu vis dažniau psichologai yra įtraukiami į įvairius meno kūrybos procesus, kad padėtų kūrėjams kritiškai įvertinti jautrias psichologines temas, galinčias turėti neigiamą poveikį žiūrovams, bei padėtų jas perteikti nestigmatizuojančiai. Tad mano vaidmuo kūrybos procese buvo labiau patariančiosios stebėtojos, turinčios žinių ir patirties psichologijos lauke.
Kiek jums buvo svarbu, kad kūrinys būtų ne tik asmeniškas, bet ir universaliai atpažįstamas?
Carlo: Labai svarbu. Proceso pradžioje daug mąsčiau apie savo patirtis – rašiau, eskizavau ir bandžiau suprasti, kaip šią informaciją perteikti ne kaip pasakojimą, o kaip būseną. Man buvo svarbu atskleisti kaip jaučiausi išgyvendamas momentus, nulėmusius tai, koks esu dabar. Bet jei į pasirodymą įtraukiama per daug asmeninių detalių, jis tampa uždaresnis, pasakojantis biografines detales, tačiau taip sukuriama distancija tarp atlikėjo ir žiūrovo. Norėjau, kad kiekvienas rastų savo interpretaciją, ir susitapatintų su emocijomis, ne su istorijos detalėmis.
Ar galima sakyti, kad kūno atmintis tai tam tikra psichologinė ar net fiziologinė traumų saugykla?
Agnietė: Pirmiausia reikėtų sutarti, kad mūsų psichika yra apskritai įvairiausių gyvenimo patirčių prisiminimų, metaforiškai sakant, saugykla – tiek malonių, džiaugsmingų, tiek neutralių, tiek ir nemalonių ar skausmingų, įskaitant ir traumuojančias patirtis. Kartais jų metu iškyla grėsmė sveikatai, gyvybei arba pažeidžiamas saugumo jausmas, žmogus sukrečiamas taip smarkiai, kad parengties būsenoje jis gali likti ne tik sukrėtimo metu, bet ir pasibaigus įvykiui. Po tokių patirčių, dėl nuolatinio streso būsenos žmonės gali išgyventi ne tik psichologinius, beti ir fizinius simptomus – nuovargį, raumenų įtampą, galvos, kūno skausmus, virškinimo problemas.
Svarbu suprasti, kad kūno atminties sąvoką dažniausiai neformaliame diskurse vartojame metaforiškai, norėdami apibendrinti kūno reakcijas arba simptomus. Kartais, būtent iš kūno reakcijų galime atpažinti, kad patiriame ir psichologinių sunkumų.
Kaip emocinės būsenos virto fiziniais veiksmais?
Carlo: Kūrybinio proceso metu pasitelkiau mane dominančius impulsus: susisukimus, įsitempimus, susitraukimus – veiksmai, kuriuos kūnas atlieka nevalingai, natūraliai. Tiesa, aš mėgstu su jais eksperimentuoti, ieškoti ekstremumų, savo kūno ribų. Šie judesiai puikiai atspindi nagrinėjamą temą: dažnai trauminės patirtys iššaukia būtent tokias kūno reakcijas – raumenyse jaučiama įtampa, purto drebulys, pagreitėja kvėpavimas. Visi šie impulsai padeda perteikti emocines būsenas, tad naudojau juos kaip choreografinę kalbą.
Kadangi performanse kalbama apie traumines patirtis, kaip psichikos sveikatos specialistės įsitraukimas padėjo formuoti ar praturtinti kūrybinį procesą?
Karolina: Kalbame apie jautrias temas – traumines patirtis, vidinius išgyvenimus, tokia išraiška gali žiūrovą prislėgti, sukelti negatyvias emocijas. Tai nebūtinai yra blogai, bet nenorėjome, kad žmonės su panašiomis patirtimis iš naujo išgyventų patirtą traumą. Dėl to į komandą pasikvietėme Agnietę, kuri mums padėjo įvertinti galimas rizikas.
Agnietė: Kai kurios neapgalvotos meninių kūrinių, į kuriuos yra įtraukiamos jautrios psichologinės temos, detalės gali turėti neigiamų padarinių žiūrovams. Pavyzdžiui, gali įvykti retraumatizacija – kai matomos detalės gali išprovokuoti nuo potrauminio streso gyjančio žmogaus atkrytį arba sukelti antrinį trauminį stresą žmonėms, kurie to nėra patyrę. Taip pat norisi akcentuoti, jog viena iš svarbių psichologų užduočių yra kviesti visuomenę atvirai kalbėti apie psichikos sveikatą ir galimus jos sunkumus, tai darant su rūpesčiu, jautrumu, nestigmatizuojančiai. Tai leidžia sudėtingų patirčių turintiems žmonėms lengviau atpažinti savo sunkumus, jei reikalinga – kreiptis pagalbos.
Kaip pavyko scenoje emociją išlaikyti gyvą, bet kartu ir ją suvaldyti?
Carlo: Manau, kad tai nėra emocijų kontrolė. Tai labiau susiję su jų priėmimu. Gyvenime kiekvienai stresinei situacijai ir trauminei patirčiai apdoroti reikia laiko, tad ir performanse laiko aspektas yra labai svarbus. Jis padeda pasiekti svarbiausias emocines būsenas ir taip pat iš jų išsivaduoti, nuraminti žiūrovus. Emocijos turi savo ciklą – įtampos ir nurimimo. Tą ciklą įtraukiu į kūrinį. Nereikia visko kontroliuoti, tik leisti emocijai pilnai išsiskleisti ir išsisklaidyti.
Ar šokis gali būti gydantis tiek atlikėjui, tiek žiūrovui?
Carlo: Taip, visiškai. Man šokis tapo būdu vėl susisieti su savo kūnu, vėl juo pasitikėti po to, kai jis taip ilgai buvo baimės šaltinis. Kai sąmoningai judu per skausmą, jis pradeda keisti formą, tai nebe tik trauma, tai išraiška ir tam tikras gijimo būdas.Taip pat ir žiūrovui, įvairios meno formos gali padėti susigaudyti savo emocijose, susidoroti su patirtimis. Menas, žmonėms, kurie ateina atviri ir norintys suprasti, gali suteikti „įrankius“, būdus atpažinti ir išjausti savo emocijas, arba tiesiog nusiraminti, padėti suprasti, kad išgyventose patirtyse nesi vienas.
Kuo šokis, kaip kūno kalba, yra ypatingas kalbant apie patirtis, kurioms sunku rasti žodžius?
Agnietė: Šokis, kalbant apie traumines patirtis ir potraumines reakcijas, yra unikalus įrankis, nes pats kūnas tampa išraiškos priemone. Trauminės patirtys labai dažnai būna susijusios su neigiamu poveikiu kūnui, tad šokis šiame kontekste gali būti itin paveikus. Nors norėtųsi tikėtis, kad mūsų visuomenė tampa vis atviresnė kalbėti įvairiomis psichologinėmis temomis, trauminės patirtys vis dar išlieka jautria tema. Trauminių patirčių patyrusiems žmonėms, dėl įvairių kylančių jausmų, kaip ir pavyzdžiui, šiame performanse įvardinto kaltės jausmo, dažnai būna sunku atsiskleisti, kreiptis pagalbos. Šokis, kaip ir kitos meninės priemonės, gali padėti priartinti šią temą, kuri buvo vengiama, tapti dar viena komunikacijos priemone. Atsiskleidimas apie traumines patirtis saugioje aplinkoje yra vienas svarbiausių žingsnių gijimo link.
Spektaklyje akcentuojama „įteigta kaltė“. Kaip psichologija aiškina tokio pobūdžio reiškinius?
Agnietė: Kaltė yra vienas iš jausmų, kuris labai dažnai lydi potrauminį stresą. Žmonės jaučia gėdą ir kaltę net tais atvejais, kai jokios objektyvios kaltės nėra. Tai gali kilti iš to, jog žmonės automatiškai yra linkę ieškoti paaiškinimų dėl jiems nutikusių įvykių, dažnai trauminių patirčių priežastis priskirdami sau. Taip pat gali būti, kad aplinkiniai kaltina trauminį įvykį patyrusį žmogų, perkeldami kaltę nuo agresoriaus nukentėjusiajam. Tai dažna seksualinės prievartos atvejais ir yra gaju mūsų visuomenėje. Toks požiūris didina nukentėjusiųjų baimę spręsti kilusius sunkumus. Čia itin svarbu įvairiomis priemonėmis, apimant ir meninę raišką, kalbėti apie tai, kaip nežinojimas, nuostatos, stigma gali veikti pavienių asmenų ir visos visuomenės psichikos sveikatą bei gerovę.
Kas paskatino tave pasidalinti savo istorija? Kodėl, tavo manymu, svarbu kalbėti tokiomis temomis?
Carlo: Tiesą pasakius, šis procesas buvo tikrai sunkus. Turėjau grįžti prie akimirkų, kurias, maniau, esu palikęs praeityje, prie prisiminimų, kurių nenorėjau liesti. Bet tiesa yra ta, kad jie niekada neišnyko, jie tapo dalimi manęs. Norėdamas judėti į priekį, turėjau nustoti apsimetinėti, kad tos patirtys yra atskirtos nuo manęs.
Prieš pasirinkdamas šokio kelią, studijavau psichologiją. Nebaigiau studijų, bet smalsumas išliko. Visada norėjau suprasti, kaip žmonės gyja, kaip mes suvokiame skausmą. Karolina ir aš daug apie tai kalbame – apie pažeidžiamumą, apie tai, kaip išmokti rūpintis savo vidiniu pasauliu. Šie pokalbiai padėjo man suprasti, kad tyla tik išlaiko žaizdas gyvas.
Norėjau kalbėti viešai, nes atvirumas vis dar kelia daug gėdos, ypač vyrams. Idėja, kad stiprybė reiškia būti nepažeidžiamam, kad negalima rodyti emocijų… ji vis dar vyrauja visur. Daugelis vyrų apie savo emocijas kalba tik privačiai arba visai nekalba, nes bijo, kad tai juos padarys silpnais. Bet iš tiesų yra atvirkščiai – pažvelgti į savo skausmą ir vis tiek stovėti tvirtai, tai yra stiprybė.
Kūrybinio proceso pristatymas vyks:
11.23 VDA Kauno fakultetas (Muitinės g. 2, Kaunas), reikalinga registracija.
11.26 Jaunimo centras 22 bendrà būtis (Vilniaus g. 22, Vilnius), reikalinga registracija.
12.09 VDA Telšių galerija (Kęstučio g. 3-2, Telšiai), reikalinga registracija.
Renginys nemokamas.
Kūrybinė komanda:
Idėja: Adrian Carlo Bibiano, Karolina Latvytė-Bibiano
Choreografas ir atlikėjas: Adrian Carlo Bibiano
Kompozitorius: Dominykas Digimas
Mentorius: Mantas Stabačinskas
Šviesų dailininkas: Renaldas Bartulis
Kostiumo dailininkė: Morta Nakaitė
Konsultantė psichikos sveikatos klausimais: Agnietė Kairytė
Spektaklio sukūrimą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
